Kaltinėnai prarado labai ryškią asmenybę. Ketvirtadienį, prieš pat Naujuosius, palaidojome Vincentą Petkevičių. Miestelio istorijoje jis tikriausiai išliks kartu su savo knygomis apie krašto istoriją. Laikas visus mus ištrins iš kitų atminties, o Vincento knygos paliks, gal ir mes šiek tiek, jei buvome ten paminėti. Bet aš ne apie knygas, aš apie kitą jo palikimą, kurio nepaimsi į ranką ir nepadėsi lentynon. Jis toks neapčiuopiamas, tarsi nebūtų visai, todėl dar labiau vertas apmąstymo ir mūsų visų supratimo. Kaltinėniškiai buvę mokiniai jį esam patyrę visi, nors nelabai supratom, kad tai kažkas išskirtinio.

Malkas pjaustyti turi būti lengva ir patogu.

Užtat reikia turėti gerą ožį.

Aš pasidariau tokį, kuris pats užfiksuoja medį. Trinkteli per ožio stiebą, terkšlė krenta žemyn ir prispaudžia pagalį. O juk taip nepatogu, jei reikia pagalį spausti koja! Sakyčiau, net pavojinga. Arba kažkas turi padėti... Nei šis, nei tas.

Ilgai dvejojęs ir tuščiai burzginęs varikliu, lėktuvas pagaliau išvairuoja į pakilimo taką, ir staiga supranti, kad kelio atgal nėra. Taip lengvai spusteli tave prie kėdės, ir ten, apačioj, palieka maži raudonos saulės vos apšviesti Naujininkų nameliai. Dar Vilnius atrodo didelis miestas, bet viskas tuoj pasikeis.