Kitas gyvenimas

Kai pradėjau skaityti “Jėzus Kristus - rajono superžvaigždė. Transcendentinė publicistika”, pamaniau - pokštas. Žiūriu - ne. Manau, tai visiems reikėtų paskaityti ir savo akimis pamatyti, kas atsitinka, kai fantastinei būtybei suteikiamas “realus” statusas:

Kiti klausia, kaip aš pakilau.

Tai buvo vaiskų vasaros rytą. Aš stoviu mūsų miške prie upelio, už nugaros - aukštas, status skardis, o jis man sako:

- Virsk aukštėlninkas!

Kaip aš virsiu?

- O taip: suglausk kojas, ištiesk kelius, rankas laikyk prie šonų. Dabar griūk ant nugaros.

Jo balsas švelnus, raminantis, bet vis tiek bijau.

- Patikėk manimi - tu gali!..

Aš patikiu. Nežinau, kas bus, bet - tiek to.

Oho, aš laikausi ore!

- Sakau: tikėk manimi, tu gali skraidyti!

KGB archyvus būtinai reikia atverti. Dabar, kai po visko praėjo 20 metų, būtų pats laikas.

Laiko dulkės daug ką suėdė, išblukino daug pavardžių. O tai ir yra svarbiausia.

- Girdėjau, bus daug šampano, - pasakė vairuotojas ir familiariai pamerkė akį.

- Kur? - nustebau. - Traukinių stoty?

Jis garsiai nusijuokė, rodydamas savo bedantę burną:

- Gerai pasakyta! Laikraščio balius - traukinių stoty. Tu visada turėjai bajerio!

Pagalvojau, kad ir man reikėtų susidėti kai kuriuos dantis. Bet iš kur taksistas mane pažįsta?

- Tave visi pažįstam, - pasakė vairuotojas, tarsi išgirdęs mintis, bet pravažiavo stotį. Ką jis sau leidžia? Aš turiu važiuoti namo, man reiokia į stotį, o jis veža velniai žino kur!

- Šiandien tau klius truputį kitoks, ne reporterio darbas, - pasakė šefo žmona, žiūrėdama į mane pro akinius. - Tu palaikysi teisme mūsų laikraščio ieškinį.

- Ką? - nustebau.

- Iš esmės tai bus kaltinimas vienam mažam laikraštukui. Viskas labai paprasta, byla kaip ir laimėta. Prieš dešimt metu jis paskelbė apie mūsų laikraštį vieną labai bjaurų sakinį, kuris žeidžia orumą ir garbę. Tu, mūsų atstovas, turėsi pareikalauti 10 tūkstančių litų.

Paėmiau į rankas kažkokius bylos popierius.

- Prieš dešimt metų dirbau tame laikraštyje, - pasakiau.

Šis sapnas mano gyvenime buvo labai svarbus. Džiaugiuosi, kad kažkada užrašiau. Sapnuoti mirtį - geras dalykas. Ji - permainų ženklas. Tai gali būti gimimo pradžia.

- Nešam? - paklausė kažkas, bet visi šurmuliavo aplink be jokios tvarkos.

Keli žmonės priėjo artyn ir pažiūrėjo į mane iš viršaus. Aš gulėjau aukštėlnikas, susinėręs ant krūtinės rankas. Buvo apėmęs toks tingulys, kad nenorėjau pajudinti piršto.

- Kas jam atsitiko? - paklausė laiptinės kaimynas, apžiūrinėdamas kažkokiu išsigandusiu veidu. - Dar visai jaunas…

Atrodo, jie deda pastangas, optimizuoja ir mažina, bet kas iš to?

Štai jie ryžosi pailginti savo rinkėjų amžių ir pratęsti jų darbingą jaunystę. Senatvė atidėta! Sunkiais ir nelengvais sovietinės okupacijos metais dar visai nieko 55 metų moteris būdavo nurašoma į pensininkes, o dabar ir 65 ji bus pradedančioji pensininkė.

Mes, vakariečiai, religijos sąvoką paprastai gretiname su Dievo sąvoka. Religingas mums yra tikintis į Dievą, o bedievis atrodo nereligingas. Bet ne visur yra taip. Ateistinės Rytų religijos, tokios kaip budizmas ar joga, gali puikiausiai išsiversti be dievo-asmens įvaizdžio. Žodžiu, religija - tai ne būtinai tikėjimas į Dievą ar dievus. Tai žmonių dvasinio valdymo forma, o jos pagrindu gali būti ir materialistiniai tikėjimai, tokie, kaip ateizmas.

Nesu abortų šalininkas ir nieko neagituoju daryti abortus. Bet, kai klausausi diskusijų "už" ir "prieš", vis išgirstu garsėjančią abortų priešininkų choro giesmę apie kažkokį "gyvybės šventumą". Tiesą sakant, sąvoka būtų kaip sąvoka, jeigu viską, kas gyva, laikytume šventa ir nieko, kas gyva, niekada nežudytume.