Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kūrybos poligono išradėjai - žurnalistas Petras Dargis su anūku Martynu.

Mums, paprastiems kaimo žmonėms, tikra laimė nuvykti į Briuselį, į šitą Europos Meką ir nusitraukti prie Europos parlamento. Minios piligrimų iš visų Europos pakampių plūsta į šitą nuostabią vietą, kur jų išrinkti šviesiausi atstovai rūpinasi žmonių gerove.

- Aliau, ar aš palieknėjau? - ji apsisuko ant kulnies. - Tik nemeluok - sakyk teisybę!

- Na, jei teisybę... Tai nelabai.

- Kiaulė!

- Kodėl? Pati prašei, kad sakyčiau teisybę.

- Kam ta jūsų, kvailų vyrų, teisybė! Gražus melas šimtą sykių geriau už bjaurią tiesą.

- Aaaa... Na, nepyk, pajuokavau. Tu sulieknėjai.

- Ar labai?

- Labai, labai... Einu, uždarysiu langą.

- Kam? Ir taip karšta!

- Tave gali išnešti skersvėjis. Pagaus ir išneš kaip plunksną.

- Aliau, kvaily, kas šitaip meluoja?

- Kas yra?

Pirmąsias valstybės dienas menu kaip nuotykį. Štai mes, jauni vyrai, sėdime mašinoje ir važiuojame i Lazdijų muitinę. Pirmieji Lietuvos muitininkai. Jeigu prieš porą metų kas būtų pasakęs, kad galingoji komunizmo citadelė grius, o Lietuva be didelio kraujo ištrūks į laisvę, aš būčiau parodęs pirštu į smilkinį. O šiandien aš pats - šitos naujos valstybės tarnautojas.

Muitininkas! Pirmoji mintis - pagyvensiu dabar kaip žmogus. Pralobsiu. Juk aš kontroliuosiu krovinius!

Prie šilališkių Grinių namo akį patraukia ant stulpo pritaisytas saulės kolektorius. Jis įdomus tuo, kad sukasi apie savo ašį, sekdamas paskui saulę. O namo rūsyje įrengtas dujų generatorius, kuriuo šeimininkas švariai ir patogiai kūrena pjuvenas.

Kylat energijos kainoms, mes vis daugiau mokame už savo būsto ir vandens šildymą. Lyg ir nėra išeities, nors kiekvienas namo pietinės sienos ir stogo kvadratinis metras galėtų veikti kaip didelio galingumo šildytuvas.

Mane kankino depresija, ir aš klausiau savęs, kam esu reikalingas.

“Kam aš tau reikalingas?” – klausiau ir Dievo.

O jis nelabai norėjo šnekėti su tokiu. Yra daug įdomių reikalingų žmonių.

Verčiau būčiau nematomas.

Kokia nauda iš manęs? Kam tokie žmonės, kaip  aš?

Vasarą atvažiuodavo studentai dailininkai ir piešdavo mūsų trobą. Žinoma, jie piešdavo dar ką nors, bet mūsų trobą, sodą, keliuką ir karvę – tai būtinai.

Tėvas vienam geltonplaukiui pozavo, kaldamas dalgį. 

Ilgai nedrįso, bet pagaliau įkvėpė oro ir ryžtingai paklausė:

- Ar nenupieštum ir man?

Mano senutis jau buvo senas, ir visi sakė, kad jis greitai mirs.
- Kada tu  mirsi? – neiškentęs paklausiau jo paties. - Visi sako, kad žiemą. Tikrai?