Kartais pasikalbam su buvusiais mokslo draugais. Kur ji dabar? Ta maža kaip riešutas literatūros mokytoja, kurią visi dar laikė poete. Kažkas skaitė knygelę. Aišku, eilėraščius.  Girdėjo, dabar ji "tikra" rašytoja... Kodėl  tiek ilgai ji neišleido knygos? Ar mes iš tiesų pažinojom žmogų, kuris taip  ryškiai nušvito mūsų jaunystėj ir dingo vėl iš akių?..

Nepasikeitę dalykai
Surasti nebuvo sunku. Veiviržėnuose ją pažįsta visi.
- Elena Skaudvilaitė? - pakelia akis ambulatorijos darbuotoja. - Tai mano kaimynė!
Prie daugiabučio namo sutikta moteris irgi mato reikalą pirmiau pasigirti, kad Elenas Skaudvilaitė gyvena jos kaimynystėje:
- Ji - štai ten, mūsų laiptinėje. Durys kairėj.
Buvę jos mokiniai irgi mėgstame kartais pasididžiuoti: mus mokė Elena Skaudvilaitė! Tarsi būtume baigę prestižinę ponų vaikų gimnaziją.
Pagaliau tarpdury pasirodo pažįstamas veidas. Daug žemiau, negu esu įpratęs. Tas jos mažumas kažkada mus taip painiojo. Tik tada, kai sėdėjome suoluose, ji buvo aukštesnė už mus. Netrukus pamatėm - gerokai aukštesnė. Amžinai tas pats tamsus kostiumėlis, toks lyg uniforma, tvirtas žingsnis per tratančias klasės grindis, pabrėžtinai taisyklinga, kaip tas kostiumėlis, tarsena... Nežinau, ar mes jos bijojom. Bet kai gaudavom dvejetą, nebūdavo jokių abejonių - taip ir turėjo būti.
- Jūs kokiu reiklu?..
Oho, ji nei kiek nepasikeitusi! Tos pačios lentynos, talpiai prikrautos knygų. Kambarys, žinoma, kitas, bet gali pagalvoti, kad patekai į tą patį kambarėlį Kapų gatvėje, kai ji gyveno Kaltinėnuose ir nuomojo gyvenamą kampą pas tokį Pranckevičių. Ta pati kareivinių tvarka.  Arba ne - vienuolyno...  Tai panašiau. Švaru, daiktai sudėti į vietą. Yra žmonių, kurių tvarka nesikeičia per visą gyvenimą. Jų daiktai niekada nepasiklysta.
Kiek metų jos nemačiau? Ar tik ne trisdešimt? Ne, truputėlį daugiau. Tarsi būčiau atėjęs pas ją skaityti ištraukos iš E. Hemingvėjaus apysakos "Senis ir jūra". Ir taip - visos žiemos atostogos. Nieko daugiau, nei pačiūžų, nei slidžių - tik senis ir jūra. Pakvaišęs senis, kuris užsispyrė pagauti beprotiškai didelę žuvį, ir visagalė jūra, kuri tos žuvies nenorėjo paleisti. Pradžią ir šiandien prisimenu: "Senis vėl įmerkė rankas..." Bet nemokėjau pasakyti taip, kad nebūtų jokių abejonių, jog tai tikrai senis ir kad jis tikrai sužalotas savo rankas įkišo į sūrų jūros vandenį. Tada dar nežinojau, kaip dega žaizdos, kai jas plauni druska.
Skaitovo nei aktoriaus iš manęs neišėjo, bet kai ką iš jos pamokų prisimenu. Kada kalbi su minia, į nieką nežiūrėk konkrečiai - kiti pasijus nuskriausti. Žiūrėk į visus kaip į vieną - tada kiekvienam atrodys, kad tu jį matai. Teko sakyti kalbų - puikiausiai padėjo! Ir to senio paveikslas išliko mano galvoj.
Kodėl ji parinko būtent tokį herojų? Ar jai patiko jūra, ar senis, kuris galynėjasi?
- Neužgyvenau nei turtų nei rūmų... Nei knygų. Daugybę išdalinau.
Kodėl pinigų ir valdžios neieškoję žmonės pajunta pareigą teisintis? Apsidraudžia, kad nesijuoktų? Suabejoja patys?
O kitaip negalėjo būti - kalnas daiktų trukdytų kelionei. Kaip tas senis negalėjo susikrauti į savo valtį viso pasaulio, taip ir ji. Pagalvokite patys: Kražiai - Vilnius - Rietavas - Pajūris - Kaltinėnai - Vilnius - Laukuva - Darbėnai - Veiviržėnai...
Dabar - jau viskas?  Šitas mažytis butukas - tai jau prieplauka po tokio ilgo bangavimo? Juk pagaliau pensija.
Ar Elena Skaudvilaitė žino, kad ją prisimena Kaltinėnuose? Ir Laukuvoj, ir Pajūryje...
Buvo daugybė mokytojų, kurių paveikslas išnyko lyg rūkas. Pasitaikė tokių, kurių nebenori sutikti. Yra ir tokių, kurie pasiliko.
Kaip tas senis mano galvoj...

Atrasti ir prarasti talentai
- Aš ten buvau neilgai, - sako ji apie Kaltinėnus.
Taip neilgai, bet daugeliui - ryškiai.
Iš jos pirmą sykį išgirdom, kad esame gabūs kažkam, tarkime, literatūrai. Vos atsirado ji, tuoj pasipylė poetai ir kiti literatai. Netgi tie, iš kurių "nieko gero", važiavo į konkursus ir grįžo namo, vežini diplomais. Buvom pradėję svarstyti, ar tik ne gamta kalta. Tokios gražios vietos - tai tik poetams veistis.
Paskui ji išvyko dirbti į Laukuvą, ir vietos staiga pagražėjo tenai.
Ar ji atsakinga dėl to, kokią mums darė įtaką?
- Taip, žinoma, didelė atsakomybė, - prisipažįsta mokytoja.
Kai ji man liepė parašyti eilėraštį, pasijutau nepatogiai. Juk eilėraštis - tai mergų darbas! Mes, vyrai, turime važiuoti motociklais, eidami truputėlį  krypuoti, o užaugę vairuoti vikšrinius traktorius. Eilėraštis? Fi!.. Ką pasakys draugai? Proza - ne taip gėdinga. Miniatiūros - pats tas. Ir rašyti nedaug, klaidų nepridarai. O kai pradeda girti visi - tai jau devintas dangus! Kiti sakė: gimęs rašyti. bet viskas ne taip. Jeigu ne ji, nei būčiau rašęs tų miniatiūrų, nei kišęs nosį į žurnalistiką. Didžiausia mano svajonė buvo vairuoti vikšrinį traktorių, o iš mokslų traukė tik fizika.
Tai kodėl aš ne inžinierius?
Atsakymas banalus - manęs nekentė fizikos mokytojas.
Vienas nekenčia, stumia šalin, kitas traukia link literatūros.
Štai toks nesubrendusio žmogaus "pasirinkimas".
O juk galėjo būti klaida!
- Taip, aišku, galėjo, - sutinka mokytoja. - Niekas nežino, kaip būtų buvę geriau. Į Kaltinėnų vidurinę ėjo vaikinas, kuris norėjo rašyti. Tu - konstruoti, vairuoti traktorių, o jis - būti rašytoju. Man atrodė, turėjo ir duomenų. Bet jo tėvui atrodė kitaip - pasiuntė į matematiką.
Paskui tas vaikinas buvo atvykęs pas ją. Atrodo, į Veiviržėnus... Jau ne vaikinas - buvo baigęs du matematikos fakulteto kursus. Daugiau neįveikė. Įsivaizduojat, koks smūgis? Atsivežė rašomą savo romaną, skaitė, norėjo pasitarti dėl siužeto vingių.
Jis nieko labiau nesiekė - rašyti.
- Bet negirdėjau, kad tą romaną būtų pabaigęs. Gal sutrukdė šeima, gal kas... - svarsto mokytoja.
O jeigu ji būtų įsikišusi? Jeigu būtų paveikusi tėvą?
Mokytoja purto galvą.
Pajūryje buvo dar baisesnis nuotykis.
Mergaitė parodė eilėraštį. Gilus, tikras, nenurašytas jausmas. Labai ryškios, vaizdingos eilutės. Puikiausias eilėraštis.
Tą mergaitę daugelis laikė nevykėlę. Ji buvo beveik našlaitė - palikta tėvo. Matematikos mokytojas iš jos paprasčiausiai tyčiodavosi.  "Štai, aš jai duosiu patį lengviausią uždavinį, - sakydavo jis prieš klasę. - Matysit, ji ir to neišspręs". Ir ji, žinoma, neišspręsdavo.
Keletą jos eilėraščių Elena Skaudvilaitė pasiuntė į respublikinį jaunųjų literatų konkursą. Iškart pastebėjo ir ten. Talentas!
Vieną vakarą į mokytojos duris kažkas pasibeldė. Tada ji jau buvo palikusi Pajūrį, gyveno Kaltinėnuose.
Tarpdury stovėjo toji gabioji mergaitė, kurią daugelis laikė nevykėle. Su savimi ji turėjo Elenos Skaudvilaitės portretą. Kažkur susirado nuotrauką, išsididino, įsirėmino ir nešiojosi su savimi. Elene Skaudvilaitė buvo jos dievas. Gali būti, iki tol jos niekas daugiau nevertino...
Mergaitė kalbėjo nerišliai, buvo labai susijaudinusi.
Mokytoja paskambino savo kolegėms į Pajūrį ir sužinojo, kad jaunosios poetės elgesys pasidarė keistas ir darosi vis keistesnis.
Pasirodo, tai buvo liga. Šizofrenija.
- Pagaliau mano kolegei pavyko prikalbinti, kad mergaitė mano portretą nuneštų ant Pajūrio piliakalnio ir paaukotų dievams, - prisimena mokytoja. - Aišku, tai buvo liga, kraštutinis atvejis, bet jis mane stipriai paveikė. Supratau, kad mano poveikis kitam žmogui gali būti per didelis. Mano tikslas - atskleisti talentą, ir nieko daugiau.  Aš niekada nemygau ganesnio vaiko: eik ten arba ten. Talentas atskleistas - žmogus pats tegu sprendžia, ką daryti su juo.

Dovana Leninui
Mokyklos direktorė atnešė jai storą albumą. Ta knyga jau keliavo per mokyklas. Joje buvo rašomos "darbo dovanos Vladimiro Lenino 100-osioms gimimo metinės". Dabar tai atrodo juokinga, o tada į tą ritualą reikėjo žiūrėti rimtai. Visos mokyklos turėjo aprašyti geriausių savo pedagogų "darbo laimėjimui", ir tie darbai buvo  dovana seniai mirusiam žmogui Vladimirui Leninui.
- Parašysi apie save, -  pasakė direktorė.
- Kaip aš rašysiu? - nustebo mokytoja. - Jeigu aš tokia verta, tegu rašo kas kitas...
Direktorė numojo ranka. Matyt, pagalvojo - Skaudvilaitė kuklinasi. Pasikuklins, pasimaivys ir parašys. Po kelių dienų knyga iškeliavo toliau. Direktorė nė nepatikrino. Darbo  dovanų albumas apėjo visą rajoną, o tada paaiškėjo, kad jame nėra kaltinėniškių dovanos. Kokia čia velniava? Gal jie - prieš patį Leniną?..
Iš tokio  nieko išsipūtė visas skandalas.
Atėjo laikas svarstyti nusikaltusią mokytoją. Susirinkti visiems ir pasmerkti. Juk tai nukrypimas, gal net - buržuazinis. Kaip šitaip galima? Žmogus, kuriam buvo išreikštas toks didelis draugės direktorės ir viso darbo kolektyvo pasitikėjimas, šitaip nuvylė partiją! "Štai kokią gyvatę mes turime savo užanty!" - pareiškė viena mokytoja, kaip paaiškėjo tame teisme, be galo arši bolševikė.
- Koks turi būti idėjinis, kad galėtumei taip pasakyti apie žmogų, kuris nieko blogo nėra tau padaręs? - šiandien stebisi buvusi teisiamoji. Ji dar nežino, jog dalis  aršių bolševikų vėliau tapo tokiais pat aršiais Lietuvos patriotais. Tada smerkė ją, dabar smerkia kitus. Iš esmės jie liko tie patys.
O tada dauguma tylėjo. Keli plyšauja, o kiti tyli. Net artimiausi  draugai neturėjo jėgų atsistoti ir pasakyti: liaukitės, ką mes čia darome? Bet kuris galėjo atsidurti teisimosios vietoje. Daigiausia, ką jie galėjo, tai vienu kitu taikesniu žodeliu truputėlį sušvelninti įtampą. "Gal ne tokia ji nusikaltėlė?" - sakė viena mokytoja. Sunku pasakyti, ką galvojo kiti.
- Nedaug su kuo bendravau, - sako dabar mokytoja. - Prisimenu Vytautą Jaką, Algirdą Karoliūtę, abi Mikašauskienes - Reginą ir Vandą, Eugeniją Bunkienę. Eugenija buvo nepaprastai gabi. Matematikė, bet su dideliu meniniu polinkiu. Subūrė labai stiprų dramos būrelį. Man padėdavo rengti konkursams skaitovus... Vincas Petkevičius - labai įdomi asmenybė. Dėstė TSRS istoriją, marksistinius visuomenės mokslus, bet širdyje buvo Lietuvos patriotas. Nebijodavau su juo pavojingomis temomis pakalbėti ir atviriau... Išorinis partiškumas - tai dar ne viskas.
Vėliau ji sutiko komunistų, kurie ją netgi užtarė, o sunkiu momentu, kai aplink susikaupdavo per daug debesų, suteikdavo darbo.
Per daug debesų susikaupė ir Kaltinėnuose.
Mokytojai  surengė Elenai išleistuves. Tai buvo savotiška kompensacija. O gal - ir tylus protestas. Oficialioji valdžia pasmerkė kaip kenkėją, paprasti žmonės išleido kaip savą žmogų. Į Vilnių labai ji nesiveržė, bet kad pasitaikė proga pabėgti iš to širšių lizdo ir gauti darbo kraštotyros draugijoje.
Per išleistuves vienos mokytojos vyras, įsitikinęs komunistas, pasakė tokį sąmojingą, gal net sarkastišką tostą:
- Ir mes Lenino garbei siunčiame dovaną Vilniui. Ta dovana - Elena Skaudvilaitė.
Mokiniai irgi suprato, kad čia  kažkas negerai. Kažkas neteisinga. Mokyklos literatai ją visu būriu išlydėjo. Tai buvo lyg kokia demonstracija per visą miestelį. Smulkmenų jie nežinojo, bet po mokyklos koridorius sklido toks šnabždesys: Skaudvilaitę suėdė.
Palydėjo iki autobuso, pamojavo rankomis. Daugelis dar nesuprato, kad tas šviesulys, taip netikėtai nušvitęs pilko miestelio gyvenime,  visam laikui dingsta jiems iš akių.
Dovana Leninui.
Auka idiotizmui.

Ne tas irklininkas
Iš auditorijos ją iškvietė rektorato sekretorė. Paties rektorato! Būtų dekanato - ne taip baisu...
Rektorate jos laukė vienas prorektorius ir du civiliai apsirengę kostiumuoti vyrukai.
- Pažįstate Antaną Sakalauską iš Kražių?
Elena visa nutirpo. Tai negi Antanas tikrai bėgo į užsienį? Arba jį pagavo ant sienos?
- Oni sve tak, - pasakė rusiškai vienas iš tų civilių. Lietuviškai būtų: visi jie taip. Visi liaudies priešai litovcai pirma pablykšta iš baimės ir persimaino, paskui iš visų jėgų ima neigti.
- Kokius palaikėt ryšius?
Ryšius? Antanas Sakalauskas - Elenos brolio klasiokas. Elena žinojo, kad Antanas ruošiasi bėgti į užsienį, apie tai jis kalbėjo daug kartų.
- Kurstėt išduoti tėvynę ir bėgti į Vakarus?
Kurstė? Elena jam net nepadėjo! Antanas prašė, kad ji pagelbėtų nusivežti iki jūros baidarę ir mantą. Elena atsisakė. Ji ką tik įstojo į Vilniaus universitetą, turi mokytis, o kai baigs literatūros studijas, turės daug dirbti ir padėti savo dideliai šeimai. Ne, tokia avantiūra per daug rizikinga!
- Jūs palaikote ryšius su tėvynės išdaviku, kurstėte jį nusikaltimui, esate neverta tarybinės studentės vardo! Atrodo, jums pavažiuoti toliau ir išmokti ir išmokti gyventi tarybinėj santvarkoj, - gąsdino kostiumuotieji. Prorektorius išsigandęs tylėjo.
Prigąsdinę Eleną, kostiumuotieji nusivežė ją į bendrabutį daryti kratos.
Čia jie sužinojo, kad turi gerų draugų. Tų, kurie sunkią valandą nuo jos nenusigręžė.
Kai saugumiečiai sugužėjo į bendrabučio kambarį, ir visi suprato, kad bus krata, jos geriausia draugė, tokia smulki studenčiukė, atsistojo ir paklausė viršininkų:
- Man laikas į repeticiją. Ar aš galėčiau eiti?
Saugumiečiai leido.
Mergina pasiėmė Elenos lagaminėlį ir lyg niekur nieko išėjo. Elena visą  gyvenimą prisimins šitą momentą. Lagaminėlyje buvo laiškai. Nieko ypatingo, bet Elenos draugė nusprendė, kad saugumiečiams nėra ko raustis po tokius asmeniškus dalykus. Surizikavo žygdarbiui.
- Aš neturiu daug draugų, - šiandien sako Elena. - Bet tie, kuriuos turiu, yra tikri draugai.
Tada vienas jos draugas jau buvo už grotų. Antanas Sakalauskas iš tiesų ryžosi savo baidare irkluoti į Vakarus, jam netgi pavyko ištrūkti už sienos, bet teritoriniuose vandenyse buvo sulaikytas rusų laivų.
Krata truko ilgai. Saugimiečiai purtė visus pakampius, naršė visas knygas ir užrašus.
- Kas ten, po lova? - klausė jie.
- Na, "Suskilėliai"...
- Kokie dar sukilėliai?
Saugumiečiai puolė po lova. Tai buvo kaip anekdotas: tarp kitų knygų ten gulėjo ką tik išėjęs Vinco Mykolaičio Putino romanas "Sukilėliai", o tie bukapročiai po lova ieško sukilėlių...
- Tai visgi palaikėt ryšius, provokavote bėgti? - neatstojo jie, nors nerado nieko kompromituojančio. Vienintelis įrodymas, kurį jie turėjo, buvo nekaltas Elenos eilėraštis "Didžiajam irklininkui", kurį jie rado kažkur Antano kišenėj, kai tą pagavo ir iškratė iki paskutinio siūlelio.
- Skatinot jį, rašėte odes didžiajam irklininkui?
- Ak, šitas eilėraštis!.. -  pagaliau jis suprato.
Eilėraštį "Didžiajam irklininkui" iš tiesų ji rašė visai kitam žmogui. Jis buvo parašytas Kražių vargonininkui. Eidama į vidurinę, Elena giedojo bažnyčios chore, vargonininkas mokė muzikos ir mokykloje. Tai buvo tokia stipri asmenybė - tiesiog irklininkas, kuris drąsiai iriasi per gyvenimo vandenynus... Jaunoji literatė sėdo prie stalo, ir eilėraštis gimė pats.
Tos eilės Antanui be galo patiko. Gal prisiskyrė sau?.. Jis gi ruošėsi nepaprastam žygiui - irkluoti atvira jūra, apie tai nuolatos kalbėjo. Gal todėl tas eiles pasiėmė su savimi?
- Kodėl jį provokavote? - kibo saugumiečiai.
Elena neprovokavo.
Jie netikėjo.
Nieko jie neįrodė, bet bylose liko klaustukas. Kažkaip įtartina...
Tas klaustukas virš jos galvos pakibo visam gyvenimui.

Eilėraščiai be  vėliavos

Va, pagaliau ir žibutė!
Viešpatie, kaip jos trūko...
Vėjai snieguoti pūtė,
Laidojo Lietuvą, dūko.

Taip ji rašė 1979 metais. Apie ką šis eilėraštis: tik apie žiemą, ar apie kitokį Lietuvos laidojimą?
- Mano eilėraščiai visada buvo su potekste, - sako poetė. - Vienam tegu būna žiema, kitam - šis tas daugiau...

Antrasis eilėraščio posmelis -  apie kažkokį Lietuvos žudiką:

Va, ir ženklas: žudiko
Rankos ne visagalės.
Gyvos, grįžta, išliko
Stebuklingos gėlelės!..

Kas tas žudikas, kuris taip siekė palaidoti Lietuvą? Negi iš tiesų - žiema?

- Saugumiečiai nemanė, kad tik žiema... Niekada nerašiau taip primityviai, bet jie šifruodavo labai paprastai: žiema - tai okupacija, pavasario viltys - tai laisvės viltys... Skaitydami tekstus, jie visada ieškojo slaptų kodų.

Kartais jie rasdavo daugiau, negu norėdavo pasakyti pats kūrėjas.

Gyvendama Laukuvoje, ji buvo iškviesta iš pamokos į labai įdomų pasimatymą.  

- Jūsų laukia apylinkės vykdomajame, - pranešė jai mokyklos vadovai.

Apylinkės vykdomajame komitete jos laukė partijos komiteto sekretorius, su savimi jis buvo atsivežęs laikraščio redaktorių.

Partijos komiteto sekretoriaus  be didelių skrupulų išdėstė instrukciją, kaip jai reikėtų rašyti ir iš ko mokytis. Pasirodo, mokytis iš kažkokio mistiko Jurgio Baltrušaičio yra negerai. Draugei Skaudvilaitei užtektų  mokytis iš Salomėjos Nėrės ir Petro Cvirkos. Kartu su sekretoriumi jai galvos trinkti atvykęs redaktorius priminė:

- Bene pamiršote CK nutarimus dėl žurnalų "Zvezda" ir "Leningrad"? Žinokite - šitie nutarimai tebegalioja!

Nežinosi tokių dalykų! Išgirdus apie tai, inteligentams per nugarą nueidavo šiurpas. Juk tų žurnalų uždarymas reiškė labai trumpo Chruščiovinio atšilimo pabaigą. Dabar visagalė partija budriai stebėjo kūrėjus, kad tie vėl nenukryptų į "perlenkimus" ar "buržuazinį nacionalizmą".

Kuo paprasta mokytoja dar neišgarsėjusi poetė tai suerzino partijos karius? Šiandien jų pretenzijos gali atrodyti juokingos: kodėl poetė ir tarybinė mokytoja palaiko ryšius su "pavojingu elementu" Antanu Sakalausku, kodėl vežioja mokinius po buržuazinių Lietuvos rašytojų tėviškes, apleisdama internacionalinį auklėjimą?

Vadinamieji "buržuaziniai rašytojai" buvo oficialiose mokymo programose, ekskursijos irgi buvo pripažinta mokymo priemonė. Kodėl tai užkliuvo funkcionieriams?

- Taip, aš laikiausi oficialių mokymo programų, ir jeigu būčiau dirbusi atmestinai, valdiškai, niekam nebūtų kliuvę. Lietuvos istorija, Lietuvos literatūra buvo pavojingi dalykai, - šiandien prisimena mokytoja. - Parodysi iniciatyvą - prisišauksi tam tikrų tarnybų dėmesį.

Dėmesį ji pajuto labai greitai. Auklėtiniai pasigyrė per vieną pamoką rašę rašinį "Mano mylimiausias mokytojas". Jie visi rašę apie Eleną Skaudvilaitę. Tai pasufleravęs pats mokytojas: "Tikriausiai rašysite apie Eleną Skaudvilaitę, apie tai, kokias ji rengia ekskursijas, kokias vietas su ja lankėte, ką įdomaus iš jos sužinojote..." Neįtardami jokios klastos, vaikai viską surašė labai nuoširdžiai.

Po kurio laiko jos šeimininkė susijaudinusi pranešė:

- Mokytoja, virš jūsų galvos kaupiasi debesys. Mano sūnus buvo tokiame partiniame susirinkime, ten buvo kalbama apie jus... Partinis aktyvas piktinosi jumis: kiek mes jai leisime gadinti mūsų tarybinį jaunimą?

Netikėti  mokytoja negalėjo: šeimininkės sūnus dirbo kolūkio pirmininku.

Apie susikaupusius debesis perspėjo ir mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

Vadinasi, vėl nebėra vietos? Vėl trenktis kitur?

Veiviržėnuose ją pasivijo Vilniaus saugumiečių įspėjamasis raštas švietimo vadovams: Elena Skaudvilaitė yra politikai nepatikima, bendrauja su pavojingais  valstybiniais nusikaltėliais ir kitais įtartinais asmenimis. Išgirdęs apie tai, švietimo skyriaus vedėjas įsiuto:

- Mūsų pedagogų kolektyvas yra sveikas, bet deguto šaukštas gali pagadinti statinę medaus. Jeigu kas - atleisime be įspėjimo!

Dar visai neseniai jai buvo siūloma užimti mokyklos direktorės vietą, o dabar vienas raštas taip pakeitė viršininkų nuomonę!

-  Aš nebuvau kokia didvyrė, nedalyvavau pogrindžio kovose, - sako mokytoja. - Aš tik stengiausi dirbti gerai, padaryti tai, kas man priklauso. Labiausiai bijojau, kad mane suims, tardys ir muš. Labai bijau skausmo. Jei mane kankintų, tikriausiai išduočiau savo geriausius draugus. Aš tuo labiausiai bijojau. Bet, kiek žinau, tais laikais tardytojai jau nebemušdavo...

Klaipėdos saugumiečiai jos irgi nemušė.

- Visai neblogi eilėraščiai, - pasakė tardytojas, paskaitęs nelegaliai išleistas Elenos Skaudvilaitės knygas "Lyrika" ir "Gyva liepsnelė tarp delnų". Abi knygos išėjo Pakalnutės slapyvardžiu, bet saugumas labai greitai nustatė, kas yra tikroji autorė.

- Kodėl neleidžiate oficialiai, kam ta savilaida? - stebėjosi tardytojas.

Tardomoji patraukė pečiais:

- Tai kad niekas nespausdina...

Viena knyga tarybiniais metais jau buvo paruošta spaudai ir visai nedaug trūko, kad "Vagos"leidykla ją išleistų. Recenzijos buvo neblogos: ir meninis lygis yra, ir savitumas - nesumaišysi su jokiu kitu rašytoju... Yra tik viena bėda - nėra vėliavos.

Oficialieji literatūros kritikai pasigedo vėliavos, kuri tarybinį skaitytoją vestų į komunizmo aukštumas. Elena Skaudvilaitė neparašė tokių eilėraščių, kurie kitus kolegas pakėlė į oficialiųjų rašytojų rangą. Nei "Dvidešimtojo pavasario", nei "Žmogaus", nei "Mano neapykanta stipresnė"...

Pati poetė apie savo tarnybą rašė kažkaip dviprasmiškai, aiškiai nepasakydama, kur tarybinį žmogų gali nuvesti jos žodis:

O naktį žiburiu tarnauju:
Ilgai negęsta mano lempa,
Gal ja ne vienas pasikliauja,
Gal švyturiu klajūnams tampa.

Amžinoji vertybė
Keliukas vedė nuo Kražių į Plūsčių kaimą. Dviračiu visai netoli. Tas pats keliukas, kuris kažkada ją vesdavo į Kražius. Šulcų dvaro likučiai... Įdomu, kaip viskas dabar atrodo?

Iš kažkur pasipylė būrys nedidukių mergaičių. Matyt, bėga namo iš mokyklos. Kažkada tuo keliuku bėgdavo ir Elena.

- Viešpatie, juk tai bėga  mano vaikystė! - nusistebėjo ji.

Jautakiškių kaime jų šeima praleido karą, ir čia Elena pirmą sykį pamatė žmogaus didybę ir skurdą. Štai kažkur ten jos teta rado lobį - visą butelį aukso monetų. Ar tik ne  kaimynės našlės, jeigu butelis guli jos žemėje? Pasirodo - tikrai! Amžinatilsį vyras kažką buvo sakęs apie pinigus, bet nerodė, kur juos paslėpęs. Paskui jį užmušė vokiečių kareiviai. Atėjo, pareikalavo kiaulės, bet šeimininkas vieną kiaulę jau buvo atidavęs anksčiau, tai kitos nenorėjo duoti. Pamelavo, kad daugiau nebeturi. Bet kareiviai išgirdo kažką kriuksint krūmuose, rado paslėptus gyvulius ir įsiutę šeimininką nušovė. Tas iškeliavo į aną pasaulį, taip ir nepasakęs žmonai, kur pinigai.

Jeigu ne Elenos tetos radinys, šeima būtų likusi be nieko. Daugelio metų darbas - šuniui ant uodegos!

Dvarininkai Šulcai paliko tuščiomis kišenėmis.  Jie ir taip buvo nusigyvenę plikbajoriai, o kai vokiečių kareiviai atėmė gyvulius, nebeįstengė atsistoti ant kojų. Patys turtingiausi ir galingiausi kaimo žmonės liko patys didžiausi vargšai ir turėjo ieškoti kaimynų prieglobsčio. Vakar jie buvo tokie išdidūs, o šiandien - visiškas niekas. Elena prisimena, kai Šulcienė tokiais dideliais batais pėsčia eidavo į bažnyčią. Bet tėvas sustodavo, paveždavo, vadindavo ponia. Šiaip ar taip, sakydavo jis, juk bajorienė...

Kodėl Elena įsiminė tuos įvykius?  

Jie buvo tokie ryškūs, kad Elena ir šiandien įsitikinusi: kilmė ir turtai nėra joks laimės garantas, jie neapsaugos tavęs, nes patys reikalingi apsaugos.

O kas yra tikros vertybės? Ko nepaveikia infliacija, neatima karai, neišblukina metai, nors žmogus apeina didžiulį ratą ir sugrįžta prie savo ištakų? Kas jo gyvenime išlieka pastovaus?

- Man tokia vertybė yra Lietuva, - sako Elena Skaudvilaitė.

Ką ji turi galvoj? Valstybę, kuriai mes visi tarnaujam, kuri savo mažiesiems piliečiams krauna vis sunkesnes naštas?

- Lietuva man - tai žemė, kuri mus maitina, kuri maitino ir tėvus, ir protėvius. Tai žmonės, kurie čia gyvena, kalba, kuria jie šneka. Man labai rūpi, kad jie išmoktų tą kalbą, saugotų ją nuo šiukšlių. Lietuva - tai ir tradicijos, kurias gavome iš savo tėvų... Ir tikėjimas, žinoma.

Ar tai ta Lietuva, apie kurią ji daug metų svajojo?

- Daug kas yra ne taip, kaip įsivaizdavome. Man skaudu, kad žmonės turi bėgti iš savo tėvynės ir svetur ieškoti  duonos kąsnio. Apačioj vis daugiau skurdo, o viršūnėse vis auga apetitas. Elitas įžūlėja, jo elgesys vis labiau ciniškas.  Atrodo, jau ir mokslas bus prieinamas tik elito vaikams...

Idealų žūtis? Daugiau - jokių idealų, tik trupinys aukso, gardaus valgio lovys?

- Ne, teisingumo idealas niekur nedingo, - sako mokytoja. - Jis lieka bendras. Pažiūrėkit, ko žmonės tikisi iš Prezidentės. Jie laukia, bene Prezidentė nugalės korupciją, neteisybę, elito cinizmą. Prezidentė įkūnija paprastų žmonių teisingumo lūkesčius. Mes visi žinome, kas teisinga, o kas neteisinga. Žinojom tada, žinoma dabar... Teisingumo idealas lieka mūsų visų jungtis.