Svajonių namai prisikėlė

Kategorijos: 

Domas šiandien virš akmenų kalno iškėlė aukštesnį vėliavos stiebą. Rugpjūčio pradžioje, per pačias Onines, kai susirinks žmonės, čia vėl suplazdės Trispalvė. O tie akmenys - ne šiaip sau krūva. Jie žymi vietą, kur stovėjo Snieguolės tėvų gyvenamasis namas. Namo seniai nebėra, tėvų - irgi, bet Jurskių sodyba prisikėlė iš griuvėsių ir šiukšlių krūvos. Ji vėl - Karužiškės perlas.

 

Senieji svirnai padažyti rusvai, švyti iš tolo ir atrodo moderniai. Viename įsikūrė gyventi Snieguolė ir Domas Akstinai, kitame - Jurskių giminės muziejus. Viduje iš tiesų įrengta moderniai: yra vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas. Ir kartu tai senieji namai, anos epochos kultūros reliktas.

 

Snieguolė labiausiai norėjo, kad grįžtų senoji Jurskių dvasia. Dvasia? Daug kas netikėjo, kad grįš ji pati!

 

O kai pradėjo darbus, kartais pačiai atrodė beviltiška. Viename svirne kolūkis laikė trąšas, tai sienos labai nukentėjo nuo chemijos. Bet restauruoti įmanoma. Kitame gyveno kolūkio kumečiai, jie išsipjovė daug didesnius langus - visai ne tokius, kokius Snieguolė prisimena. Atstatyti tiesą irgi galima. Bet pirmiausia reikia nukasti kalnus šiukšlių.

 

- Butelius vežėme iš čia vežimais, - sako Domas, Snieguolės vyras. - Įsivaizduojat? Vežimais!

 

Valydami nuo kiemo kolūkio epochos kultūrinį sluoksnį, jie rado ir vertingų daiktų, kurie dabar puošia namus. Iš senas vežimo ratas, ir surūdiję šautuvas, ir svirno raktas, ir svirno durys, iš kurių jie pasidarė stalą, - viskas iš žemės. Bet daugiausia jie rado butelių.

 

Tušti buteliais mėtėsi pakrūmėse, grioviuose, kiti jau buvo susmegę į žemę. Beveik visur, kur pakasi - butelis. Kolūkio kumečiai savaip suprato linksmybę. Galima sakyti, pragertoji karta.

 

Ji pati - iš prarastosios kartos. Ji - iš tų, kuriuos Lietuva prarado. Jie susikrovė vežimus ir kartu su ilgiausiomis vilkstinėmis patraukė į Vakarų pusę. Laikinai pasitraukė nuo atidundančio stalinizmo, bet tas "laikinai" kitiems užtruko visą gyvenimą. Snieguolė čia grįžo beveik po 50 metų. O visi kiti paliko tenai. Ir jų vaikai, ir anūkai. Lietuva jų niekada neturės.

 

Dalis Lietuvos pragerta, dalis išvaikyta, dalis ir dabar turi lėkti duonos ieškoti kitur. Akstinai labai greitai pajuto, kaip sunku dabar kaime susirasti geresnių meistrų. Snieguolei skaudu šitaip kalbėti apie tautiečius. Juk tie prasigėrę tinginiai - tokie pat lietuviai, kaip ji. Ir ji turi šitaip kalbėti apie savo brolius!

 

Daug ką teko daryti vieniems.

 

- Ką jūs čia dirbate? - klausė žmonės, pamatę, kaip jie knisa žemę. - Norit kažką sugrąžinti? Bet juk nieko nėra, viskas beviltiška!

 

Kiti stebėjosi:

 

- Ko čia reikia tai amerikonkai? Ko ji atsimalė iš Amerikos? Ar jai galvoj negerai?

 

O Amerikoj jos šitaip neklausė. Kada atėjo laikas tenai viską palikti ir grįžti čia, susirinko draugai išlydėti. Lietuviai tarp visų palinkėjimų užrašė: "Mes tau pavydim, nes patys to negalėtume". Namai, vaikai, anūkai - jie iš tiesų nebegalėjo, nors atbėgo čia laikinai prisiglausti. Vietiniai irgi nesistebėjo. Jie žinojo Snieguolės gyvenimo tikslą. Kai Lietuva paskelbė priklausomybę, kaimynai negrai atėjo pasveikinti ir atnešė dovanų... Trispalvę! Iš kur jie gavo tą vėliavą? Juk pirkti nebuvo! Pasirodo, užsakė kažkokios siuvykloj. O kaip ji atrodo, pamatė per televiziją.

 

Vienu metu televizija Lietuvą rodė dažnai. Sykį grįžta namo, o metro tunelio televizoriai rodo minias žmonių, Trispalves. Juk tai Lietuva, Baltijos kelias! Tenai, Amerikoj, metro požemyje, ji buvo kartu su mumis, su tais, kurie ėjom į Baltijos kelią.

 

Mintimis ji dažnai buvo su Lietuva. Vakare mama suguldo vaikus į lovą, sako:

 

- Vaikeliai, užsimerkit, prisiminkit Karužiškes. Medvėgalį, mūsų senąjį ąžuolą... Gerai įsiklausykit, netrukus išgirsit paukštelių balsus.

 

Ir tikrai - netrukus pasigirsta paukštelių čirenimas. Senajame ąžuole snapu sukalena gandras. Tas pats, kuris šį pavasarį dar pasididino lizdą. Dabar lizdas didelis, daug didesnis, nei buvo tada, kai jie paskubomis išdardėjo vežimais.

 

O špokiukai tebešokinėja po nupjautą žolę. Jie visai tokie pat. Tokius pat ji regėjo sapne ir svajonėse.

 

Kaip ji negrįš į savo namus? Prie savo Medvėgalio?

 

Šiandien Snieguolė nebeturi santaupų. Nė dolerio. Bet nieko tokio - didieji darbai jau padaryti, senieji statiniai restauruoti, aplinka sutvarkyta. Viskas, ką ji sutaupė tenai, sudėta čia, į Karužiškes. Be to, Kaune nusipirko butą. Žiemą gyvena Kaune, vasarą atsikelia čia. Panašiai gyveno ir jos tėvas, pirmasis Kauno radijo stoties viršininkas pulkininkas leitenantas Alfonsas Jurskis.

 

Viduje dar liko apdailos darbų, bet įveiks ir tuos. Juk pensija amerikietiška. O kur ji daugiau išleis? Vaikų neturi. Vyrą susirado tik dabar, Lietuvoje, kai grįžo namo. Tenai nebuvo kada, nebuvo laisvų minčių savo gyvenimui. Viską užėmė Lietuva. Tėvai juos augino Lietuvai, Lietuvai jie ruošė patys save. Išsilaikyti lietuviais, nepamiršti kalbos, neprarasti ryšio... Savaime, be darbo lietuvių bendruomenėj, nieko nebus. Parodos, koncertai, susirinkimai, lietuviškos radijo laidos, peticijos JAV vyriausybei, kad ji nepamirštų, jog nepripažįsta Lietuvos okupacijos...

 

Būtų laikas ir pailsėti. Juk namuose.

 

- Mums tik atrodo, kad važiuojame čia pailsėti, - sako Domas. - Bet iš tiesų atvažiuojame dirbti. O pailsim Kaune.

 

Čia pailsi gal tik širdis.

 

Snieguolė vyrą vadina ne juodadarbiu, bet žaliadarbiu. Visus žaliuosius plotus prižiūri jis vienas. O plotai tikrai nemaži. Užtat kaip šviesu akyse, kai viskas gražiai sutvarkyta! Šiandien suku įsivaizduoti, kad vietoj vejos stovėjo mėšlo kupetos, o prūde tyvuliavo ne šitas švarus vanduo, bet dvokiančios srutos. Šiandien čia taip erdvu. Ir jokio kičo. Nei cementinių gulbių, nei pripučiamų guminių banginių. Plyšusi vyšnios šaka, įdomesnis akmuo - puikiausi sodybos papuošalai. Juk tai - autentiška Dievo kūryba. Ką tu geriau sukursi už Dievą?

 

Vieną akmenį jie vadina Mėnulio. Jame iš tiesų gali pamatyti Mėnulį. Ir dar tokie lankai - tikrų tikriausios planetų orbitos. Žiūri ir galvoji - kosmose viskas surišta. Gamta - tai harmonija.

 

- Būdamas čia, Karužiškėse, pajunti, kad esi ne kokia atplaiša, kad tu - dalis visumos, - sako Snieguolė. - Gamta žmogui labai svarbu. Čia labai lengva pajusti tą ryšį.

 

Kiti mano, kad Snieguolė sugrįžo gyventi į praeitį. Nesąmonė! Ji su vyru gyvena šita diena, bet atmintis siekia toliau. Juk žmogus - tai ne tik dalis gamtos. Tai dalis istorijos, dalis tautos...

 

Snieguolei labiausiai skaudu, kad jos broliai lietuviai tapo konfliktiški. Kodėl jie negalėtų sutarti su medžiu, su mišku, su paukščiu, vieni su kitais? Einai gatve - būtinai pastums, pakalbinsi - būtinai užgaus. Amerikoj šito nėra. Lietuvoj šito irgi nebūdavo. Matyt, deficito laikais žmonės įprato kautis už būvį, grumtis alkūnėmis dėl mėsos gabaliuko.

 

Nueina ji užsiregistruoti paso, juk parvyko į savo šalį visiems laikams, o valdininkė negali pakelti galvos nuo kažkokio žurnalo, rodo pirštu: "Ten!" Kur ten? Ten nieko nėra! Reikia užpildyti kažkokius blankus. Kur tie blankai? "Ten!" - valdininkė nežiūrėdama rodo pirštu. Kur ten? Snieguolė neištvėrusi nutveria valdininkę už piršto. Niekada su ja joks valdininkas taip nebendravo. Tik čia, Lietuvoj, jos Tėvynėje...

 

- Valdininkas reprezentuoja valstybę, - sako Snieguolė. - Kaip valstybė žiūri į žmones, taip valdininkai elgiasi su paprastais žmonėmis.

 

Ar gali būti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė tiek tesirūpintų savo piliečiais?

 

Pasirodo, tikrai!

 

Atsiėmusi savo tėvų sodybą, Snieguolė nieko negalėjo daryti. Juk namus atsiėmė kartus su nuomininkais. Ką daryti su jais? Laukti, kol valstybė teiksis suteikti jiems kitą būstą? Bet valstybei juk tiek terūpi! Išmesti į gatvę, kaip pradžioje buvo daroma miestuose? Sudaryti jiems nepakenčiamas sąlygas, kad jie patys pabėgtų?..

 

Snieguolė taip negalėjo.

 

- Tu sugrįši už mus visus, - prieš mirtį kalbėjo mama. Tėvas jau buvo miręs. Ji sugrįžo už juos abu, už brolius, už jų vaikus... Už visus, kuriuos Lietuva prarado.

 

Snieguolė turėjo parvežti Jurskių dvasią. O mama draudė užgauti žmogų. Sutiksi - pasveikink, pamatysi dirbantį - palinkėk Dievo pagalbos. Negali pagirti - pasakyk šiaip kokį geresnį žodį.

 

Tai kaip ji sugrįžusi kels karus su kaimynais? Juk tie žmonės visai nekalti, kad atsidūrė jų namuose, kad valstybės jiems suteiktas būstas pasirodė esąs svetimas.

 

Žukauskių medinę trobelę Akstinai nukėlė toliau, jų dukrai nupirko butą kaimo aštuonbutyje. Dabar žmonės patenkinti.

 

- Labai puikūs žmonės, labai puikūs, - giria senoji Žukauskienė. - Mums trobą atstatė, dukrai butus nupirko. Ir labai malonūs. Mokyti, bet neišdidūs. Aš nebijau nueiti, labai gera su jais bendrauti. Pats pamatysi!..

 

Gal tikrai senoji Jurskių dvasia nusileido atgal į Karužiškes?