Aš buvau Dievo karalystėje

Aną savaitgalį kartu su kitais tikėjimo broliais pasiekiau gyvenimo tikslą ir pajutau gyvenimo prasmę.

Kaip parašyta, gyvenimo tikslas yra tarnauti Dievui ir patekti į Jo karalystę.

Grupelė piligrimų įsidėjome kūniško maisto ir iškeliavome.

Anuo metu buvo rašyta, Šalčininkų rajono savivaldybės taryba Jėzų Kristų paskelbė rajono vadovu. Dievo karalystė priartėjo kaip niekad - iki jos man buvo likę apie 300 kilometrų.

Oho, visai čia pat!

Pasirodo, Dievo karalystėje viskas beveik taip pat, kaip ir pasaulyje.

Dievo valdiniai gyvena trobelėse, o prie trobelių - gilaus tikėjimo šuliniai, tikrų tikriausi sielos šaltiniai. Iš jų trykšta šventas vanduo - nereikia nė šventinti.

Radome ginklų. Tai buvo geri, užtikrinti ginklai. Reikėjo tikėti, ir jie veikė puikiausiai, tikėjimo priešus peršovė kiauriai, jų kūnus sudraskė į gabalus ir išdrabstė ant kelio.

Vietos nepaprastai gražios. Laukai platūs tarsi bažnyčių šventoriai, dangus aukštas lyg katedros lubos, medžiai panašūs į arkikatedros kolonas, o saulė žibėjo mums tarsi monstrancija (nepainioti su kitu labai panašiu žodžiu). Matyti, kad gamtą šiame rajone kūrė pats Dievas, jam padėjo Gabrielis, Mykolas, Rafaelius ir būrelis mažesnės karjeros angelų. Net paprastas kūniškais maistas - virtos bulvės su kiaulienos kenservais - čia buvo sotus lyg mažytė kunigo šventinta eucharistija.

Ant Juozapinės kalno pasijutom beveik kaip Vatikane. Lietuvoje niekur kitur nesurasi vietos, kad būtų taip arti dangus. Iki biblinės sferos su Dievo išgręžtomis skylėmis dangaus šviesuliams dar liko tikriausiai nemažas tikėjimo kelias, gal kaip iki Lurdo ar iki pačios Jeruzalės, bet vis 294 metrais arčiau, nei būtų kur nors Palangoj tarp kitų nuodėmingų kūnų įsibridus į Baltijos jūrą.

Grįžom labai praturtėję - tarsi kokie klebonai, tarybų nariai ar bankininkai.

Dabar galėtume mirti.

Bet traukia dar pagyventi.

Matyt, iš įpratimo.