Tai bene pats dažniausias klausimas, kurį šiandien gaunu iš savamokslių išradėjų, nusprendusių darytis saulės kolektorius. Parduotuvėse pardavinėjami pramoniniai saulės kolektoriai yra labai brangūs ir vargiai atsipirks, o žmonės norėtų pasidaryti labai pigiai, jie stengiasi panaudoti jau turimus prietaisus, štai kad ir seną dar gerą šilumokaitį, kuris prijungtas prie namo šildymo sistemos.

- Ar neužtektų jo vieno? - klausia savamoksliai konstruktoriai. - Ar būtinai saulės kolektoriui pirkti atskirą šilumokaitį?

Ne, atskiro šilumokaičio pirkti nebūtina. Galima išsiversti ir su turimu. Sistemą galima montuoti pagal šią schemą:

Kaip matome, šilumokaitis prijungtas ir prie šildymo sistemos, ir prie saulės kolektoriaus, bet vožtuvai atskiria tas sistemas, ir jos netrukdo viena kitai. Jeigu saulės mažai, galima šilumos pridėti iš vandens šildymo katilo, bet geriau tai daryti vakare, kai saulės kolektorius nebeveikia. Užkūrus galingą krosnį dieną, saulės kolektorius gali nustoti veikti vien dėl to, kad šildymo sistema šilumokaičiui tieks daug karštesnį vandenį (antifrizą). Tokiam dviejų sistemų konfliktui išvengti galima naudoti specialų dviejų gyvatukų šilumokaitį - apatinis gyvatukas skiriamas saulės kolektoriui, viršutinis - šildymo sistemai. Tačiau pramoniniai dvigubi šilumokaičiai yra labai brangūs, pasidaryti patys ne visi sugebės. Daug paprasčiau ir pigiau naudoti tą patį vieną įprastą šilumokaitį, tik vandens šildymo katilo nereikėtų kurti tada, kai šilumos galima gauti iš saulės kolektoriaus.

Turimą šilumokaitį galima prijungti prie saulės kolektoriaus ir kitu būdu, nejungiant saulės kolektoriaus ir šildymo sistemos į vieną. Paprasčiausiai galima į saulės kolektorių paleisti vandentiekio vandenį. Taip jungti net paprasčiau, be to, šiluma greičiau perduodama vandeniui - juk nėra tarpinio gyvatuko. Minusai - saulės kolektoriuje susidaro didelis slėgis (reikia labai kruopščiai sujungti vamzdžius), žiemai tenka išleisti vandenį, nuo vendenyje esančio deguonės sparčiau rūdi saulės kolektoriaus radiatoriai. Schema būtų tokia:

Norėčiau savamokslius išradėjus perspėti dėl vieno dalyko: jeigu saulės kolektoriaus negalite pastatyti žemiau už šilumokaitį, ir pasiekti savaiminės cirkuliacijos nepavyksta, turite naudoti nedidelio galingumo cirkuliacijos siurblį ir elektroninį valdiklį, kuris junginėtų tą siurblį. Kodėl cirkuliacijos siurblys turi būti nedidelio galingumo? Todėl, kad vanduo per saulės kolektorių tekėtų labai maža srovele. Saulės kolektoriaus galingumas yra daug mažesnis, negu šildymo sistemos katilo - štai kodėl cirkuliacijos greitis saulės kolektoriuje turi būti daug mažesnis, nei šildymo sistemoje.  Žodžiu, cirkuliacijos siurblio galingumas turi atitikti saulės kolektoriaus galingumą. Jeigu cirkuliacijos siurblys pernelyg galingas, valdiklis jį labai dažnai junginėja, o tai elektros prietaisui nėra gerai.

Su šia problema jau susidūrė nemažai mano pažįstamų išradėjų, kurie savo darbo saulės kolektoriams rizikavo dėti galingus keliasdešimties vatų cirkuliacijos siurblius. Net vidurdienį, kai užkepina saulė,  saulės kolektorius nespėja šildyti vandens tokiu greičiu, kokį diktuoja cirkuliacijos siurblys. Valdiklis jį labai dažnai junginėja. Užtat kiti vietoj "tikro" siurblio panaudojo automobilių kuro pompas ir tvirtina, kad jų pakanka. Bet yra ir specialių kelių vatų galingumo šildymo sistemoms skirtų cirkuliacijos siurblių. Jie kainuoja apie 400 litų. Štai kad ir toks. Bet jeigu saulės kolektorius galingas, tarkim, padarytas iš kelių skardinių radiatorių ir turi kelių kvadratinių metrų saulės šildomą plotą, tai jis saulėtą dieną spėja šildyti vandenį ir 25 W cirkuliacijos siurbliui.

Ką daryti, jeigu per daug galingas siurblys jau sumontuotas? Ar įmanoma būtų kaip nors sumažinti cirkuliacijos greitį? Įmanoma, bet jokiu būdu to nedarykite, pridarę ventilį - apkrausite siurblio variklį, ir jis perdegs. Cirkuliacijos greitį galima reguliuoti, naudojant mažąjį vandens ratą. Jis aprašytas čia.