Blaivi galva - iššūkis tavo kultūrai

Kategorijos: 

Vieną dieną visame pasaulyje dingsta alkoholis. Ar galite įsivaizduoti, kas ištiktų Vakarų kultūrą? Kai tą klausimą iškėliau internete, man internautai atsakė, kad nieko tokio neatsitiktų. Tik vaikai, sutuoktiniai, tėvai, broliais ir seserys būtų kur kas laimingesni. Gal ir taip... Bet ar tikrai mūsų kultūra nieko nepajusttų? Krikštynos, vestuvės, laidotuvės, vakarėliai, diplomatiniai priėmimai, pabaigtuvės, atidarymai ir uždarymai, netgi mišios bažnyčioje išliktų kaip buvę?

Kodėl taip sunku pripažinti, kad alkoholis yra sunkiai atsiejama mūsų kultūros ir netgi religijos sudėtinė dalis?

Man atrodo, tai pati didžiausia prasigėrusios kultūros bėda. Kaip alkoholiko neįtikinsi, kad jis alkoholikas, taip ir serganti visuomenė  atmeta bet kokią mintį, kad jos  kultūra grįsta buteliais. Sakote, perdedu?

Na, tai surenkit didžiulį pokylį, tarkime, vestuves, ir nepastatykit nė butelio. Nei degtinės, nei vyno, netgi alaus - nieko, kas turėtų bent kiek alkoholio. Nerizikuojate? O kodėl, jeigu vestuvės yra kažkas kita - ne girdymo ritualas?

Beje, viena internautė prisiminė vieną gimtadienį, kuris turėjo būti bealkoholinis. Jis baigėsi tuo, kad svečiai išėjo parsinešti vyno. Daugiau tokių pavyzdžių negirdėjau. Taip, žinau, anoniminiai alkoholikai ir kiti blaivininkai  rengia blaivius vakarėlius ir to "moko" kitus. Bet tai - uždari rateliai, atskira, lokali subkultūra.

Negi blaivininkai neteisūs, kai sako, kad be alkoholio gyvenimas būtų gražesnis? Taip, nėra jokios abejonės, kad nesinuodydami žmonės  būtų daug sveikesni, o jų vaikai  augtų laimingesni. Tai kodėl visuomenė niekaip nepasuka tuo sveiku ir laimingu keliu? Kodėl tokia maža dalis  atskalūnų, tik atskalūnų,  ryžtasi mesti, o iš  bandžiusiųjų sėkmingai meta vos keli procentai?

Kas rizikavo mesti, tie žino, koks tai šokas. Tiesiog perversmas.

Kankina fiziologija? Taip, šiek tiek, bet labai neilgai. Praeina kelios dienos, ir pagirių nebėra. Jokių "lomkių". Fiziologiniai sutrikimai metus gerti - prasigėrusių šundaktarių sugalvotas baubas. Ir visgi didžioji dalis metusiųjų grįžta prie girtavimo ritualų. Kodėl?

Ritualų poreikis yra ne fiziologinis, tai kultūros įdiegtas (išmokytas) poreikis. Žmogus nori toliau dalyvauti socialiniuose žaidimuose, bet tie žaidimai yra girtavimo apeigos... Ką daryti?

Dalis išsiblaiviusių alkoholikų  toliau dalyvauja išgertuvėse, bet stengiasi išsilaikyti blaivūs. Jie atlieka visus girtavimo ritualus - kelia taures, sako tostus, net geria, bet - sultis arba vandenį (kad būtų panašu į "baltą"). Ko gero, jie ir patys supranta, kad tai labai pavojingas kelias, kuris iš tiesų niekur neveda - sukandęs dantis žmogus tam tikrą laiką iškenčia negėręs, bet širdyje jis lieka toks pat alkoholio garbintojas, kaip ir visi kiti aplink gyvenantys alkoholikai. Kodėl  jis taip rizikuoja? Jis nesiryžta priešintis savo kultūrai ir bijo patirtį šoką, kuris ištinka KITOKIUS ir išmestuosius už borto.

Yra kitas kelias - sukilti prieš savo kultūrą, tradicijas ir netgi dievą, kurio gysloms teka vynas - ne kraujas. Šiandien nedaug kas žino, kad pirmasis vandenį vertė vynu ne Jėzus, bet graikų dievažmogis Dionisas. Ką darydavo graikai per Dioniso orgijas? Jie ne tik gerdavo, bet  ir garbindavo vyną, nes vynas - ne kraujas, tekėjo Dioniso gyslomis. Alkohilis  Vakarams po šiai dienai yra labai stiprus motyvas sueiti į krūvą, ir jie labai sureikšmino vyno socialinę reikšmę. Ta reikšme Vakarai tiki lig šiol.

Bet ar tikrai alkoholis - gėris? Ar tikrai gerti - puikus dalykas? O girtavimo ritualai?.. Ar šitos vertybės  tikrai turi vertės, išskyrus pelną alkoholio pramonei?

Tik tada, kai įvyksta vertybių revizija, kažkas iš esmės pasikeičia. Kurį laiką ir aš mėginau eiti į gimtadienius, vakarėlius bei  kitas išgertuves, bet labai greitai ta beprasmybė beviltiškai atsibodo. Nubiro daugybė vadinamųjų draugų. Blogai? Ne, puiku! Kokia tai draugystė - tai buvo tik bendras girtėjimas. Kaip gerai, kad tuos draugelius dabar retai sutinku ir nereikia klausytis jų girto vapėjimo. O dar neseniai buvo kitaip, ir man atrodė, kad be šito absurdo gyventi yra neįmanoma.

Taigi ne alkoholiko fiziologija, bet jo kultūra, visa kultūrinė aplinka grąžina prie senosios gyvensenos. Esu šventai įsitikinęs, kad  tūkstančius metų gerianti Vakarų visuomenė prasigėrusiam žmogui suverčia per daug kaltės. Kas, ar ne ji kartu su taure perduoda vyno tradiciją ir guldo kiekvieną ant Dioniso aukuro? Ir kaip sunku p[akilto nuo orgijų aukuro! Žmogui tenka sugriauti seną gyvenseną, išmesti didžiausias vertybes ir tuščioje vietoje susikurti naują gyvenimą. Kam tai pavyksta - tas laisvas nuo vyno ir alkoholizmo žaidimų.

Panašu ir visuomenei. Išsivadavęs žmogus keičia visą gyvenseną ir savo vertybes, o visuomenei, jeigu vieną dieną ji  apsispręstų išgyti, tektų sugriauti alkoholizmo kultūrą ir vietoje jos susikurti kažką naujo. Ir į religiją turėtų ateiti kitas mesijas, o dabar jau ne vandenį versti vynu, bet atvirkščiai - vyną paversti vandenių...

Mesti  gerti  - tai iškentėti negėrus. Vieni iškenčia tiek, kiti tiek metų. Kiti iškenčia labai ilgai, netgi visą likusį savo gyvenimą. Bet jie pasmerkti kančiai. Mat alkoholį ir toliau laiko vertybe, kurios nebegali pasiekti. Dažniausiai jie kenčia  sykiu, padėdami vienas kitam ir skaičiuodami iškentėtas dienas. Jų atkaklumas kelia susižavėjimą.

Nugalėti alkoholizmą - tai įveikti alkoholizmo kultūrą, atsisakyti daugybės tradicijų ir pakeisti vertybes. Tai toks asmeninis kraujo perpylimas, kai gyslose vyną pakeiti vandeniu. Procedūra truputį skausminga, bet išvaduojanti.

Kas eina antruoju keliu, aš tuos visada įspėju: gerti metėt anksčiau, dabar jūs metate iššūkį savo kultūrai.

Komentarai

Mano istorija

Dar vaikystėje nusprendžiau neturėti jokių reikalų su alkoholiu. Tai nebuvo sąmoningas apsisprendimas, bet tuo metu matyti neblaivūs žmonės paliko labai neigiamą įspūdį. Savęs nevaldymas, kvailas elgesys, įvairūs incidentai, netgi agresija — ne, aš tikrai nenoriu toks būti.

Kuo vyresnis dariausi, tuo daugiau spaudimo patyriau iš aplinkinių dėl savo apsisprendimo, ypač paskutiniais metais mokykloje. Kažkodėl labai daug kam rūpėdavo mane „atvesti į teisingą kelią“, nors aš niekuomet nieko neverčiau negerti. Pamenu, kaip sykį man pasakė, kad „visai negerti yra nenormalu“. Tuo metu tokius dalykus girdėti buvo skaudu. Dabar matau, kad taip ir yra — geriančioje visuomenėje negerti tikrai nenormalu. Bet ar aš noriu atitikti nesveikos visuomenės normas?

Paskutiniais metais buvau iš dalies pasidavęs šitam spaudimui, įvairiomis progomis išgerdavau vyno. Laimė, Petro straipsniai šia tema privertė susimąstyti ir sąmoningai savęs paklausti, ar tikrai noriu žaisti šituos kvailus žaidimus. Ir apsisprendžiau: jau daugiau nei metai į pasaulį žvelgiu blaiviomis akimis.

Audrius

Taip, normalu - ne būtinai natūralu

Ačiū, Audriau, puikus straipsnio papildymas!
Taip, alkoholikų visuomenėje, kur alkoholizmas yra norma, negerti nėra normalu. Bet ne viskas, kas normalu, yra natūralu. Labai teisingai tai pastebėjai. Kam mums nesveikos normos?

Vakar turėjau svečių

ir su jais kalbėjausi apie daug ką, o tai pat apie alkoholizmą. Kalbėjome apie vegetarizmo, alkoholizmo žalą. Svečias, gurgšnodamas alų išdidžiai išsireiškė, kad kažko visiškai atsisakyti yra nenormalu. Matyt norėjo manę patraukt per dantį. Aš atkirtau, kad nesiruošiu daugiau su protu nei alkoholio vartoti, nei kažkokio kito panašaus cheminio nuodo, nei saikingai tručytis nikotinu, nei saikingai daužyt galvą į sieną, nei saikingai grūsti sau subinėn stiklo šukių ar panašiai. Svečias nesuprato. Aš jam paaiškinau, kad jis ko gero painioja organizmui natūraliai priimtinus dalykus ir primestus visuomenės ar kultūros, tokius, kaip tabakas, alkoholis. Jis vistiek nesuprato. Jo, saikingai vartojančio alkoholį ir saikingai parūkančio, nuomone, tas,kuris visai negeria, visai nerūko(toks, kaip aš) yra nenormalus. Toliau aš su juo nebediskutavau. Nebebuvo prasmės.
deimantukas

Tu iš tiesų pažeidi normas

Deimantuk, tavo giminaitis alkoholikas juk teisus! Alkoholikų visuomenėje, o Vakarų visuomenė yra alkoholikų, kur alkoholizmas - norma, tu iš tiesų esi nenormalus. Kur nors Rytuose, kur normos kitokios, tu būtumei pats normaliausias. Normos gali būti nenatūralios (prieštaraujančios gamtai, prigimčiai), alkoholio normos mūsų visuomenėje kaip tik tokios yra. Nenatūralios, nesveikos, kaip ir pati visuomenė.

Reikia išbandyti viską!?

Manau, jog čia į temą būtų A. Mamontovo žodžiai viename iš interviu: "Žmogui, tvirtinančiam, kad savo gyvenime reikia išbandyti viską, rekomenduočiau pradėti nuo savo š..."

vat sėdžiu dabar ir kremtuosi

vat sėdžiu dabar ir kremtuosi lygiai dėl to paties. Tiesą sakant sąmoningai atmečiau alkoholį dar tik prieš keletą mėnesių, nerealus laisvės jausmas, bet tikrai žinau, kad man jo nereikia ir neprireiks ateityje. Deja aplinkai, giminei vis dar niežti pasišaipyt, pasityčiot, paerzint. kartais apsimetu, kad negirdžiu, kartais, sultimis imituoju vyną, bet taip nusibodo, taip pavargau. Suvokiu, kad šalia negeriančio žmogaus geriantys jaučiasi nejaukiai, varžosi, bet po galais, man irgi nėra lengva ir malonu skaityti jų užuominose apie savo "pakrikusią psichinę būklę". Vakar tai išvirto į konfliktą, savijauta šlykšti, o išeities, apart kontakto vengimą ir ignoravimą, nematau... Liūdna, juk tai mano artimieji...

Aš tavo vietoje

siųsčiau po velnių tuoj pat tą, kuris bent kiek mėgintų pasišaipyti. Bet kokiu atveju tas žmogus yra kvailys ir su tokiu reik tuoj pat nutraukt bendrauti ir pastatyt jį į vietą, jei jis nesupranta ramios kalbos. Tai yra ne jo reikalas, geri tu ar negeri. Dažniausiai artimieji ir prišiką į dūšią. Juk ir evangelijoje yra pasakyta apie artimuosius kažkas panašaus,kad "didžiausi kenkėjai tau yra artimi žmonės" ar kažkas panašaus. Konflikto žinoma reik vengti, nes sveikas žmogus jo nenori, bet jei jau kitaip nesigauna- tada padeda griežtas žodis.Kad teks nebendrauti- normalu ir tai tik laiko klausimas ir , manau, kuo anksčiau atsisijos tikri draugai nuo apsišaukėlių, tuo tau yra geriau.
Nenusimink. Negerti yra JĖGA. Nerūkyti- irgi.
deimantukas

Dėkui. Smagu būt suprasta...

Dėkui. Smagu būt suprasta... Va tik atsijot bus nelengva, nes žmonės patys artimiausi, bet, tikiu, ateity nutiks kas nors dar "juokingesnio" ir aš su savo "kvailiojimais" būsiu pamiršta :D . Dėkui už gerą žodį ;)

Atpažinkime savo priešus

Deimantukas teisus. Su priešais reikia elgtis kaip su priešais. Ne būtinai juos sunaikinti. Evangelija sako, kad priešus reikia mylėti. Taip, mūsų priešais dažniausiai būna mūsų artimiausi, patys mylimiausi žmonės. Labai svarbu juos suvokti kaip priešus, o jų tempimą atgal į ligą - kaip patį baisiausią kenkimą. Argi kitaip suvoktiumei savo draugus ir gimines, jeigu jie stengtųsi tave apkrėsti sifiliu, AIDS arba erkiniu encefalitu?

Labai svarbu nepasiduoti jų užkratui ir kovoti už savo gyvybę. Metodų gali būti visokių. Labai nemaža dalis metusių gerti alkoholikų išsisikiria su žmonomis ir vyrais. Taip atsitinka dėl to, kad pati artimiausia aplinka nesusitaiko su žmogaus pagijimu. Aš irgi manau, kad išsiskirti yra svarbiau, negu dėl kito kvailumo paaukoti savo gyvenimą. Jeigu santykiai pasidaro žalingi ir net pavojingi, o ištaisyti negalima, tada juos geriau nutraukti.

Metusiems gerti alkoholikams dažnai yra pasiūloma imituoti girtavimą, o vietoj degtinės gerti minieralinį vandenį, vietoj alaus - sultis ir t.t. Jokiu būdu to nedaryklit, nes tai - jau grįžimas į alkoholizmą. Jeigu kompanija nenori tavęs negeriančio, reikia atsistoti ir ryžtingai išeiti. Žinoma, jeigu tau gyvybė svarbiau už tuos kvailius. Girtavimą suvokus kaip beprotybę, geriančius draugus - kaip pamišėlius, dingsta bet koks noras pamėgdžioti pamišimą.

Geras straipsnis. Ačiū. Dar

Geras straipsnis. Ačiū. Dar pastebėjau, kad atsisakius alkoholio formuojasi naujas draugų ratas, nauji įpročiai, malonumai. Pasikeičia vidus.
Garsius Tyla

Draugai pakeičia sugėrovus

Tikrai taip, Garsiau. Sugėrovai atkrenta, atsiranda draugai. Keičiasi visa gyvensena, o su gyvensena keičiasi ir mąstysena.Tai labai didelis psichologinis žingsnis, sakyčiau - šuolis.

Patikėk,

viskas taip maloniai verčiasi- santykiai, įpročiai, požiūris, draugai- su daug kuo susipažinau naujai. Nepamenu, kaip gimiau, bet ko gero tikrai tas virsmas(spėju), kaip naujas gimimas.
deimantukas

Puikūs pamąstymai, puikūs

Puikūs pamąstymai, puikūs komentarai. Alkoholis reikalingas ten kur be jo nesmagu, tad kam būti ten kur mums neįdomu....