Lietuviškame internete šį mėnesį netikėtai padaugėjo svarstymų apie homoseksualius santykius, kontraceptikus, oralinį seksą ir kitus baisumus.

Taip  atsitiko visai ne todėl, kad Seimas būtų įvedęs mokestį už šiuos dalykus ar kažką panašaus - Lietuvos žmonija užgniaužė kvapą, išgirdusi apie gegužės pradžioje rengiamą seksualinių mažumų paradą, į kurį teiksis atvykti pati (!) Švedijos Europos Sąjungos (ES) reikalų ministrė Birgitta Ohlsson ir dar vienas danų parlamentaras. O čia dar internetinėje žiniasklaidoje pasirodė pokalbis su Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku Sigitu Tamkevičiumi, kuris išdėstė savo ir visos jo organizacijos neigiamą požiūrį į homoseksualizmą, kontracepciją, oralinį, analinį ir kitą ne vaginalinį seksą, kuris prieštaraująs "prigimtiniam įstatymui".

Šiandien mažai ką gąsdina hierarchų draudimai naudoti prezervatyvus, užsiiminėti masturbacija, oraliniu ar kitokiu "neprigimtiniu" seksu, tačiau lesbiečių ir gėjų tema virtualioje erdvėje beregint sukėlė tikrą širšelį.

Deja, kaip dažniausiai atsitinka su visomis interneto diskusijomis, dalykiniai svarstymai netrunka peraugti į paprasčiausią ginčą PATINKA-NEPATINKA, o argumentus bematant pakeičia tvirti įsitikinimai ir dar kietesni užgauliojimai.

Visgi manau, kad socialinius reiškinius galima analizuoti ir viešai, ieškant dėsningumų, o ne vien deklaruojant savo asmeninius nusiteikimus.

Daugelį metų svarsčiau ir skaičiau apie homoseksualumą, siekdamas suprati, ar tai tik nenormalus, ar ir nenatūralus (prieštaraujantis gamtai) reiškinys.

Bet pirmiau atskirkime sąvokas, kurios masiniuose svarstymuose vartojamos kaip sinonimai, bet iš tiesų reiškia skirtingus dalykus.

Tai, kas normalu ar nenormalu, nustato visuomenė. Kas vienoje kultūrinėje aplinkoje laikoma normaliu dalyku, kitoje gali būti smerkiama. Tarkim, musulmonui normalu turėti kelias žmonas, o krikščioniškuose Vakaruose tai netgi draudžia įstatymai. Lygiai taip pat homoseksualumas mūsų kultūroje laikomas nenormaliu, o štai kurioje nors Pietryčių  Azijos tautoje jis gali būti įprastas ir netgi skatintinas dalykas - ypač iki vedybų, kai norima išvengti nepageidautino nėštumo.

Su natūralumu - kas kita. Natūralūs dalykai yra tie, kurie ateina iš gamtos, t.y. jie užprogramuoti mūsų instinktuose. Natūralu valgyti ir tuštintis, nors pastarasis veiksmas mūsų kultūroje laikomas "nešvariu", "bjauriu". Natūralu, kad vyrus ir moteris traukia vienus prie kitų, kad jie užsiima seksu. O kaip su homoseksualumu?

Jeigu homoseksualumas - natūralus dalykas, jį turėtume rasti ir gamtoje. Ar tikrai rasime?

Augdamas kaime, aš beveik visą vaikystę  ganiau gyvulius. Mano pareiga buvo stebėti ir nepražiopsoti, kada karvės ima ieškoti buliaus. Pagrindinis požymis - jos šoka viena ant kitos ir imituoja poravimąsi. Panašiai elgiasi ir avys, ožkos, o du mano šunys, Kukis ir Mikis, tokiais nepadoriais santykiais dabar užsiima nuolatos, vidury kiemo, po pat mano langais, visai nesukdami galvos dėl to, kaip tai negražu ir kaip "ne pagal prigimtį".

Žodžiu, ir paviršutiniškų stebėjimų užtenka daryti išvadą, kad patinus gali traukti prie patinų, o pateles - prie patelių. Gamtoje aptinkamas reiškinys laikytinas natūraliu. Štai kodėl pasaulio psichiatrai homoseksualumą atsisako laikyti "liga", "iškrypimu" ar "anomalija".

Žinoma, reikėtų išsamesnių stebėjimų, ar visus patinus traukia prie patinų ir kada taip atsitinka. Štai mano šunys, prasidėjus rujai, meta "nepadorius" žaidimus ir taikosi išlėkti į kaimą pas savo tikras panas...

Atrodo, tam tikros gyvenimo sąlygos, tarkime, lytinis badas gali pažadinti potraukį savo lyties padarui. Psichologai teigia, kad žmogui tokia pagunda sustiprėja kalėjimuose, uždaruose kariniuose daliniuose, vienuolynuose, kunigų seminarijose, kur surinkti vienos lyties žmonės, o galimybių kitaip patenkinti natūralų potraukį nėra kaip. Tačiau, ištrūkę į normalų gyvenimą, žmonės paprastai grįžta prie "normalių" santykių. Tose tautose, kur kultivuojami ikivedybiniai berniukų santykiai, vedę vyrai paprastai tuo nebeužsiima.

Elgesio tyrinėtojai mėgina nustatyti, kiek žmonių patiria vienokį ir kiek - kitokį potraukį. Vienais tyrimais nustatyta, kad 90 procentgų žmonių yra heteroseksualai ir tik 10 procentų - homoseksualai. Kiti tyrėjai tvirtina, kad homosesksulai sudaro 10 procentų, biseksualai - 30 procentų, hereroseksualai - 60 procentų visų žmonių. Rezultatai skiriasi, tačiau visi tyrinėtojai pripažįsta, kad absoliučią daugumą sudaro heteroseskualai, o seksualinės mažumos taip ir liks mažumomis. Jeigu esi dešiniarankis, tavęs niekas nepavers kairiarankiu.

Tikriausiai mokslas kada nors nustatys tiksliau, kodėl vienus žmones labiau, o kitus mažiau traukia prie tos pačios lyties asmenų, kiek gyvenimo sąlygos ir kiek prigimtis  nulemia jų elgseną. Šiuo atveju mums užtenka konstatuoti, kad homoseksualumas yra gamtoje sutinkamas, taigi NATŪRALUS dalykas, nors mūsų kultūroje kol kas laikomas NENORMALIU.

Natūralu, bet nenormalu. Štai jums medžiaga konfliktui.

Natūralių dalykų žmogus negali atšaukti - gal tik šiek tiek juos iškreipti, nustumti į pogrindį. Kad ir ką darytų bažnyčia, valstybė, visos kultūros įstaigos ir galingoji žiniasklaida, nieko iš to neišeis.

O su norma - kas kita. Jeigu homoseksualumas laikomas normaliu dalyku kurioje nors Azijos šalyje ar Okeanijos salelėje, jis gali tapti norma ir Marijos žemėje. Viskas priklausys nuo to, kas perims propagandos iniciatyvą į savo rankas ir visuomenės nuomonę pakreips savo pusėn. Lesbiečių ir gėjų paradai, kurie taip gąsdina daugelį mūsų žmonių, homoseksualų spauda, kuri dar kelia ir susidomėjimą, - visa tai "atstumtųjų" žygis už naujas moralines normas. Šitie žmonės nori pasiekti, kad homoseksualumas ir mūsų visuomenėje būtų laikomas normaliu dalyku.

Atsargesnius mūsų piliečius šiandien gąsdina pranešimai, kad Vakaruose, į kuriuos integruojasi ir Lietuva, daugeliu atvejų šis žygis būna sėkmingas ir jau pasiekė tokią ribą, kai homoseksualumas laikomas "beveik normaliu" - už ji nebepersekioja įstatymai ir karjeros taisyklės, net kai kurios mažiau konservatyvios bažnyčios leidžia tuoktis homoseksulams. Kas laukia mūsų? Ar nebaisu?

Baimė - natūralus jausmas, jis skirtas perspėti mus apie pavojų ir paskatinti gelbėtis. Jeigu ne baimė, mūsų protėviai vargiai būtų išlikę po milijonų metų žiaurios atrankos.

Socialinė fobija - kas kita. Tai baimės jausmas, nesant realios grėsmės. Dažniausiai jis kyla, paklibinus kokias nors įsisenėjusios socialines normas ar įpročius. "Kas dabar bus? - mąsto  išsigandęs tradicijų saugotojas, stebėdamas triukšmingą gėjų paradą. - Grius viena moralinė norma - kas bus su kitomis?"

Kai kurie žmonės atvirai reiškia baimes, kad dabar "lezbės ir piderai" tiek suįžūlės, kad visus įsivers į lovą, prievartaus vaikus, o po to žmonija išnyks, nes žmonės taps "homikais" ir nustos daugintis. Pasaulis suvokiamas kaip dilema - arba jie, arba mes. Kas bus, jei visi taps "homikais"?

Šiandien niekas nekelia dilemos: arba dešiniarankiai, arba kairiarankiai. Visiems aišku, kad gali gyventi ir tie, ir anie. Bet ne visada buvo taip. Vienas mano sūnus yra kairiarankis, ir aš turėjau mokykloje pakelti didelį triukšmą, kad jam leistų rašyti kaire ranka. Dabar kariarankiškumas nebelaikomas nei "liga", nei "iškrypimu", nei "anomalija", o dar visai neseniai vaikai buvo barami, mušami ir kitaip "auklėjami", kad nerašytų kaire. Mokytojai laikėsi tų pačių baimių: o kas bus, jei visi liausis rašę dešine?

Atrodo, prisideda ir nežinojimas - daugelis įsibaiminusių žmonių homoseksualumą painioja su pedofilija.

Baimė gali kilti dar ir dėl to, kad susidūrėme su kitais ir kitokiais. Kai nuvažiuojame į svetimą šalį ir atsiduriame kitokioje kultūrinėje aplinkoje, mus gali apimti labai stiprus baimės jausmas, ypač jei esame uždaresnio būdo, labiau tradiciški ir augę ribotoje kultūrinėje erdvėje. "Kodėl tie žmonės VISKĄ daro kitaip?" - lenda į galvą mintis. Dėl vieno ryškesnio skirtumo mums tie žmonės gali pasirodyti absoliučiai KITOKIE.

Kitokį suprasti yra kur kas sunkiau. Nesuprantami dalykai gąsdina, tarsi tai būtų gūdus miškas ar tamsi nepažįstama gatvė. Aš, pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kaip vyrus gali traukti prie vyrų, visi vyrai man  tokie negražūs, atstumiantys, fi...

Antas vertus, mano skonis - tai mano asmeninis reikalas. Aš juk žinau, kad lesbietės ir gėjai man nekelia jokio pavojaus. Daugelį metų dirbau vieno dienraščio kriminalinio skyriaus redaktoriumi, bet neprisimenu atvejo, kad vyras būtų išprievartavęs vyrą, o moteris - moterį. Užtat esu skelbęs labai daug pranešimų, kad vyrai prievartavo moteris, pasitaikė kaltinimų moterims, kad jos vertė lytiškai santykiauti savo pavaldinius vyrus.

Išeitų, turėčiau bijoti ne homo, bet heteroseksualų, tai yra tokių, kaip aš pats?

Žodžiu, lytinė orientacija nei kiek nesipjauna su prigimtimi (iš prigimties galime būti ir tokie, ir tokie), o su morale tai turi mažai ką bendro. Keičiantis tradicijoms darosi akivaizdu, kad heteroseksualai nėra nei kiek "padoresni" už homoseksualus ar biseksulaus (kuriuos traukia vieni ir kiti), lygiai taip pat šiandien būtų naivu manyti, kad religingi žmonės yra "moralesni" už laisvamanius.

Nežiūrint į tai, kad visuomenės pakantumo reikalaujantys gėjai ir lesbietės  nekelia mums realios grėsmės, visgi nereikėtų pamiršti, kad socialinė fobija - tai labai REALUS ir stiprus baimės jausmas. Jeigu realus, jis bet kada gali sustiprėti ir prasiveržti agresijos forma. Aš tai pirmiausia norėčiau priminti lesbietėms ir gėjams jų pačių labui - rengdami eitynes ar viešą pareiškimą, visada  galite susilaukti akmenų krušos, ir niekad nežinai, iš kur atlėks pirmasis akmuo - nuo kažkurios bažnyčios, uniformuotos partijos ar galingosios žiniasklaidos pusės. Turint galvoje gana stiprią šių dienų socialinę įtampą, akmenų kruša gali būti labai lengvai nukreipta nuo vyriausybės rūmų į gėjų eitynių pusę.

Susidomėjęs šita tema, perskaičiau nemažai žiniasklaidos publikacijų ir skaitytojų reakciją į jas. Liūdna, bet tenka pripažinti - beveik visada reakcija būna nuožmi, kraštutinė, bekompromisė. Jeigu žmonės ginčytųsi ir užgauliotų vienas kitą ne virtualioje, bet realioje erdvėje, visa tai virstų kruvinomis muštynėmis. Ir visai nesvarbu, kokių pažiūrų susiremia žmonės. Stereotipai nežiūri nei lyties, nei amžiaus, nei profesijos, nei išsilavinimo.

Atrodo, mūsų laukia ilgas kelias į pakantesnę ir atviresnę visuomenę - gerokai ilgesnis, nei vieno parado žygis.