Kieta kakta - suskilęs pasaulis

Kategorijos: 

Nuo arkikatedros Gedimino prospektu policijos  saugoma  nužygiavo  link Seimo skustagalvių patriotų kolona. Kiek prašė profsąjungos pamitinguoti, Vilniaus miesto valdžios leidimo negavo. Mat vieną dieną  buvo per didelė   šventė, kitą dieną mirė per didelis liaudies poetas. O štai skustagalviai paprašė - ir prašom!

 

„Lietuva – lietuviams!“, „Už Lietuvą, tautą ir rasę!“, „Mes – broliai balti“. Tokiais šūkiais pažymėta Kovo 11-oji. Kaip sako lietuvių liaudies  tautosaka, kas kaktoj, tas ant liežuvio.

 

Kas  ant liežuvio - girdėjom visi. O kas iš tiesų kaktoj? Kodėl patriotizmas - tai būtinai priešiškumas kitiems? Kodėl Lietuva negalėtų būti visiems - ir lietuviams, ir nelietuviams?

 

Aš jau skaičiau įvairių teorijų. Ir apie nepatenkintą mistinį EGO, ir apie nusivylimą pasiekus kažkokį tikslą (tariamą nepriklausomybę), ir apie "lietuvišką  polinkį" į nacionalizmą, ir apie norą perkelti savo bėdas į kitus, apie MES ir KITI  priešpriešą... Bet keisčiausia man pasirodė mintis, kad toks priešiškumo KITIEMS pasireiškimas - tai krikščioniškumo stoka. Jeigu žmonės būtų labiau religingi, tai jie labiau mylėtų vieni kitus, o  jei visi klausytų Dievo, tai visa žmonija būtų vieninga. Oho!

 

Iš tiesų viskas antraip.

 

Jeigu žmonės būtų labiau religingi, jie vėl pakiltų į šventuosius karus prieš kitatikius. Ne būtinai - į kryžiaus žygius, tai galėtų būti ir musulmonų šventieji karai. O patys pirmieji Dievo neva sukeltieji karai aprašyti Biblijoje: Dievas, matai, pasiuntęs žydus į Pažadėtąją Žemę ir liepęs išnaikinti vietines žemdirbių tautas. Ne šiaip nukariauti ir pavergti, bet išnaikinti visus iki vieno - įskaitant vyrus, moteris bei kūdikius.  Ko gero, tai pirmasis mūsų kultūroje žinomas genocido aprašymas. Reikšminga tai, kad genocidui buvo suteiktas idėjinis, religinis pagrindas. Juk plėšta ir žudyta ne šiaip, vien tik dėl naudos (tai - jau slaptasis, tikrasis motyvas), bet nešant ant savo kardų idėją, kad tokiu būdu, naikinant klaidatikius, yra naikinamas blogis. MES turim naikinti KITUS, nes jie yra blogis.

 

Sunku pasakyti, kam  pirmajam į gąlvą šovė mintis, kad gėris esme MES, o blogis yra KITI, bet ji aiškiai susijusi su religine sąmone. Mes, krikščioniai, vieninteliai turim išganymą, nes tikime Kristų, o Kristus vienintelis gelbsti nuo  amžinosios mirties. MES - išganytieji, jie, visi KITI - pasmerktieji. Aišku, kitus irgi išganyti įmanoma, bet juos turime atversti į tikrąjį tikėjimą, apreikšti jiems tikrąją tiesą. Panašiai mokomi ir musulmonai - jeigu klaidatikis stoja tikratikiui skersai kelio, jį galima ir nužudyti. O štai žydai turi vienintelį tikrąjį Dievą Jahvę - visi kiti nusirašė žydams jo padiktuotą Bibliją ir gerokai iškraipė...

 

Žodžiu, teisieji - tai MES, klaidatikiai - visi KITI. Ta mintis tūkstančius metų keliauja iš kartos į kartą ir įaugo į pačius kaulus, į pačius genus, į patį bažnyčių, mečečių, sinagogų pamatą. O kaip kitaip suvokti pasaulį, kuris šitoks suskilęs, toks susipriešinęs, kuris amžinai kariauja pats su savimi? Jeigu ne MES, tai jie, visi KITI mus nukariaus!

 

Ir dar. Ar gali būti teisingas ir MŪSŲ, ir jų, visų KITŲ tikėjimas? Mūsų Dievas yra vienintelis tikras Dievas, tai - savaime suprantama. Bet ir anie savo dievus bei dievukus laiko tikrais! Juokingi tie  visi KITI, ar ne?

 

Bet pakalbėkim rimtai.

 

Ar gali būti keli vieninteliai? Keli tikrieji vieninteliai?..

 

Šita logika eina per visą mūsų kultūrą, per visą istoriją. Mūsų istorija - nepakantumo studija. Mūsų kunigaikščiai buvo dori, kilnūs ir geraširdžiai, o štai visi kiti - lenkų, rusų ir, žinoma, vokiečių - tai tikri žvėrys. Mes patys esame taikūs, tik mus nuolatos puola. Keisčiausia, kad to paties mūsų kartą mokė ir rusų istorija. Rusų carai ir kunigaikščiai buvo tikri geruliai, o štai kitų šalių  - agresoriai. Atsimenu, kaip sunku buvo istorijos mokytojui kalbėti apie Rusijos - Lenkijos karą. Reikia žmogui sakyti, kad  teisi buvo Rusiją, nes istorija rašoma iš Rusijos pozicijų,  bet juk visi žinome, kad Lietuva buvo Lenkijos karalystės dalis, o  po po pralaimėjimo sekė Lietuvos okupacija, varginanti rusinimo politika...

 

Apie tai, kad kalbėti apie istoriją reikėtų kažkaip kitaip, nei iš tų, nei iš tų apkasų, niekam juk neatėjo į galvą. Istorija - tie patys karai, tik mūšiai vyksta galvose ir knygose.

 

Mes visi, pasirodo, apsupti priešų. Lenkų istorikai - tai mūsų istorijos priešai. Su rusais - tas pats. Dar visai neseniai girdėjom, kad jie turi kažkokią istorinę teisę į mūsų žemes. O štai kai kurie mūsų gudručiai buvo įsigeidę istorinių teisių į brolių prūsų valdas, į MŪSŲ Donelaičio tėvynę...

 

Karai pasibaigia, o galvose mūšiai vyksta toliau. Lietuvoje žydų kaip ir nebėra - didžiąją dalį jų išnaikino mūsų seneliai vardan tos pačios Lietuvos ir krikščionybės, dalis išbėgiojo patys po karo ir  sovietinės okupacijos. Žydų nėra - antisemitizmas gyvuoja. Keista, ar ne?

 

Pasirodo, norint nekęsti, visai nebūtinas priešas, o baimei nereikia grėsmės. Jeigu vaikas bijo velnių ir vaiduoklių, tai dar nereiškia, kad velniai ir vaiduokliai yra. Jeigu brolis lietuvis nekenčia žydų, tai dar nereiškia, kad jis savo gyvenime yra sutikęs bent vieną žydą. Pyktis ir baimė gali gyvuoti savaime, be jokio pagrindo, palaikomi vieno tikėjimo.

 

Jeigu kalbėsime apie krikščionybę, tai ji vargiai įmanoma be antisemitizmo. Karai su pagoniais (įskaitant katalikų karus su mūsų protėviais), su musulmonais - labai žiaurūs, bet  - epizodai. O štai priešprieša žydams yra nuolatinė, absoliuti, užprogramuota Naujajame Testamente (žydai nužudė MŪSŲ Kristų) ir sėkmingai naudojama iki šių dienų. Gali nelikti inkvizicijos ir legalaus žydų pjudymo, gali būti uždaryti osvencimai ir bucchenvaldai, bet mes, krikščioniai, paprasčiausiai žinosim, kad esam NE žydai.

 

Kas esame MES? Pirmiausia - NE žydai.

 

Augau krikščioniškoje aplinkoje ir nuolatos girdėjau: "Nebūk žydas, nusiimk kepurę", "Nebūk žydas, nedaryk atbulai", "Kam užmezgei žydišką (netinkamą) mazgą?", "Ko tu kaip žydas dirbi sekmadienį?"

 

Taigi MES, lietuviai, krikščioniai, esam NEžydai. Žydai ir MES, nežydai, tai tarsi kažkoks susipriešinęs daiktas, kur MES - tai priešinga tų pačių žydų pusė, tarsi daiktai, kovojantys su savo šešėliais...

 

Iš pamaldžių katalikų nuo  vaikystės žinojau, kad žydai gali pagauti mane, įsikišti į maišą, subadyti adatomis ir iš mano kraujo išsikepti macus  - tokius kaip ir Kūčių plotkelius.  Mūsų miestelyje negyveno nė vieno žydo, bet apie  žydų grėsmę girdėjau beveik kasdien. Mano mama iš visų mano vaikystės žmonių buvo vienintelė, kuri sakė, kad tai - absurdiškos pasakos. Nėra jokių žydų, sakė jinai, žydai  seniai sušaudyti, jie buvo visai nebaisūs, vargšai žydeliai, jie nekalti, jie - tokia pat, kaip MES.

 

Žydai - kaip MES. Oho! Ir žydai, ir MES esam tie patys žmonės. Lietuviai ir žydai esam tie patys MES  - niekur daugiau apie tai negirdėjau...

 

Turiu pasakyti, mano mama niekad nebuvo uoli davatka, ji niekad nebuvo nežydė, nerusė, nevokietė, nečigonė ir netgi neubagė - ji neleisdavo šaipytis iš ubagų, nes šitie vargšai - TOKIE PAT žmonės. Ir netgi pamišėlis mūsų kaimynas, kuriam pasimaišydavo protas, buvo TOKS PAT žmogus, kaip MES. Tas visas mūsų pasaulis, išskaitant rusus, ubagus, bepročius, seniai išnaikintus žydus - visi buvome MES.

 

Toks buvo mano mamos, toks ir mano vaikystės pasaulis. Vėliau pamačiau - labai nekrikščioniškas...

 

Kiek mes religingi, tiek mūsų pasaulis supriešintas, kiek mes pakantūs ir susitaikę - tiek mes prarandam VIENINTELĮ TIKRĄ tikėjimą.

 

Komentarai

Lipo žydas

kopečiom ir nukrito netyčiom.Imkit vaikai pagaliuką ir .........tą žyduką.
Šita dainuška buvo labai populiari, kai buvau mažas. Aš ją dainuodavau, nes dainuodavo daugelis. Tik užaugęs supratau,koks kvailas jos turinys. O juk mano geriausias vaikystės draugas buvo žydukas. Labai daug gerų prisiminimų apie jį.
deimantukas

Krikščioniškos baimės

Tai mūsų visų vaikystės skaičiuotė. Sakyčiau, labai krikščioniška...

Kurį laiką maniau, kad kvailos pasakos apie tai, kad žydai geria krikščionių vaikų kraują, yra kvailų senų ir neišprususių žmonių prasimanymai. Juk žydams draudžiama valgyti bet kokį, net gyvulio, paukščio kraują, tai kaip jie gers mūsų?.. Vėliau sužinojau, kad tuos prasimanymus viduramžiais iš Ispanijos paleido paties Popiežiaus įsteigta Šventoji inkvizicija. Paleido laiškais, kurie buvo skaitomi bažnyčiose per pamokslus, tie laiškai seniai sudilo, o prietarai ir toliau gyvena krikščioniuose.

kito baimė

Labai svarbi tema, naudinga daugiau ja kalbėti, diskutuoti, manau.

Kaip tik skaitinėju amerikiečio Michaelo H. Harto knygą "Understanding Human History" ir ten radau teoriją apie tai, kodėl mes bijome kito - tai bandos instinktas. Saugau savo bandos atstovus, žudau kitos bandos atstovus. Man rūpi išsaugoti savo giminiečius, o svetimi - pavojus mano genų pratęsimui. Na, maždaug taip. Žinoma, šitai eina po (nepolitkorektiškos) prielaidos, kad žmogus yra gyvulys. Jokio krikščioniškojo kliedesio apie tai, kad žmogus yra aukščiau už gyvulį, kad jis Dievo sukurtas - kas iš molio, kas iš šonkaulio, bla bla bla...

Beje, knyga laisvai padėta internete, ją galima parsisiųsti iš čia:
http://understanding-human-history.blogspot.com/2007/11/free-book-courte...

Mano tėvai irgi sekė pasakas apie kūdikėlių kraują, baisią senę žydę, kuri pagaus, jeigu ką ne taip padarysiu... Jie man perdavė tai, ką patys vaikystėje girdėjo. Tokia ta lietuvių liaudies kūryba :/ Vaikas būdama nesupratau, ar jie juokauja, ar rimtai čia mane gąsdina. Bet kažkur giliai nusėdo radioaktyvios dulkės, taip kad, pamačiusi kokį žydiškos išvaizdos žmogų, turiu priminti sau, kad tai tik neišsilavinusių žmonių fobijos.

Prieš penketą metų su studentais dalyvavau ES projekte apie ksenofobiją. Nuvykome į Prahą ir domėjomės čigonų tauta. Taip bediskutuojant apie čigonų kitoniškumą, supratau, kad Lietuvoje, ko gera, čigonas yra labiau gerbiamas už žydą. Pasakiau tai čekams, jie nustebo, nes žydai jų kultūroje užima labai svarbią ir garbingą dalį, o štai čigonai - trukdis, bet jie bando juos kažkaip integruoti. Man buvo nuostabu, kad išvis sau pasisakiau, ką jaučiu tiems "kitiems" žmonėms. Juk kaip ir "negražu" būti rasistu. Dar negražiau yra meluoti sau, kad toks nesi, kad visus "myli"... (Kaip sakė Jungas: geriau turėti mažiau iliuzijų apie gėrį savyje ir daugiau žinių apie blogį savyje.)

Kaip ir minėjot straipsnyje, žydų Lietuvoje "nėra" (t.y. labai ženkliai sumažėjo), ir taip atsitiko dėl lietuvių pastangų - šitai žinoti nėra malonu. Dar vienas dalykas, dėl kurio gali nekęsti "kito", gyvenančio šalia. Esi kaltas, labai kaltas, negeras žmogus, fui. Beje, išsilakstė iš Lietuvos ne tik gyvi likę žydai, bet ir žydšaudžiai... Ir kur jie dabar? ;)

Juokiuosi, kad greičiau jau į Lietuvą privažiuotų kitų tautybių žmonių - kinų, tailandiečių, turkų, afrikiečių, prancūzų, amerikiečių, meksikiečių... Antisemitizmas nebeturėtų stiprybės, rusicizmas, lenkinimas paskęstų įvairovėje. Tektų kitaip apsibrėžti, kas yra ta tautybė, kas tas lietuvis? (Beje, sunkiai apibrėžiama sąvoka. Gal išvis ne...)

Sandra B.

Sandra pastebėjo svarbų dalyką

Sandra pastebėjo labai svarbų dalyką, apie kurį nėra straipsnyje: nepakantumas KITAM yra labai susijęs su KITO baime. Mat baimė ir neapykanta iš esmė yra ta pati emocija, ta pati agresija: pavojaus (tariamo arba tikro) akivaizdoje mes arba puolame (jaučiamės stipresni), arba bėgame (jaučiamės silpnesni).

Vadinasi, šitą baimę galime įveikti, plėsdami "saviškių" ratą.Turiu gerą pavyzdį: mano mama, kuriai vos ne visas pasaulis yra MES, yra labai drąsi, ji tokia buvo visada. Palyginti neseniai sužinojau, kad per karą ji su savo tėvu, mano seneliu, gelbėjo sužeistą rusų lakūną ir galėjo būti sušaudyta vokiečių, kurie neršė po visą kaimą, bet jų daržinės nekrėtė, nes manė, kad "tvarkingi ūkininkai bolševiko tikrai neslėps". Tačiau jai žmogus pirmiausia yra žmogus, toks, kaip MES visi, o tik po to - bolševikas, žydas, lietuvis... Nesu matęs drąsesnio žmogaus už ją. Kai ji viena senutė gyveno vienkiemyje, mes, vaikai, labiau bijojom už ją, o ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl reikėtų bijoti žmonių. Jos manymu, reikėtų bijoti pasiutusių žvėrių, ligų ir dar ko nors, bet ne žmonių.

Žodžiu, norint praplėsti "saviškių" ratą, nereikia stoti į kokią kosmopolitų organizaciją ar atsisakyti savo tautybės, kaip kliedi nacionalistai. Tai - psichologinis žingsnis, savęs kaip žmonijos dalies suvokimas.

Labai svarbus dar vienas dalykas. Nereikia pamiršti, kad kaltė visada būna konkreti ir už konkretų nusikaltimą turime kaltinti konkrečius nusikaltėlius. Ar aš esu kaltas už seniau gyvenusius žydšaudžius? Ar ir aš save turiu laikyti žydšaudiu? Ar galima sakyti, kad lietuviai - žydšaudžių tauta? Klausimą performuoju truputį kitaip: ar mano mama - žydšaudė? Tada iškart pasirodo absurdas...

Nacionalizmas yra mąstymo yda, nes jis sugeba mąstyti tik labai stambiomis kategorijomis ("tauta", "rasė", "karta" ir pan.). Individo atskirti nuo tokių stambių abstrakčių grupių jis negali, nes nacionalistas (rasistas) paprastai neskiria abstrakcijų nuo konkrečių daiktų ir žmonių. Apkaltinęs visą tautą ("kalti žydai"), jis paprastai kaltina kiekvieną konkretų žmogų (šiuo atveju - žydą), nors tas gali būti nepadaręs jokio nusikaltimo. Įdomiausia, kad šis mąstymas gali išvirsti ir į saviplaką - kaltindamas ištisas tautas (nors "tauta" - viso labo abstrakcija), jis gali pasijusti kaltas ir už savo "tautos" tariamus nusikaltimus. Štai kodėl neonaciai neigia holokaustą ir tautiečių lietuvių dalyvavimą jame. Taip jie bėga nuo tariamos savo kaltės ir tokiu būdu susitapatina su žydšaudžiais. Aš pavyzdžiui, nesitapatinu nei su žydšaudžiais, nei su stribais ir nejaučiu jokios asmeninės kaltės už kitų nusikaltimus. Todėl į kitų nusikaltimus galiu žiūrėti iš šalies, kaip į kitų nusikaltimus.

Beje, individo sutapatinimas su tauta ar kokia kita stambia kategorija yra labai susijęs su religine sąmone. Biblijoje sakoma, kad už tėvų nuodėmes bus baudžiami vaikai ir kiti palikuoniai iki devintos kartos, ten daug rašoma apie tai, kaip Dievas baudžia tautas. Būtent - tautas, o ne konkrečius nusikaltėlius. Gali būti, tai archetipinė nuostata, užsilikusi dar iš tų laikų, kai individas kaip asmenybė dar nebuvo atsiskyręs nuo grupės.

Beje, reikia žinoti, kad kvailos pasakos apie tai, kaip žydai geria krikščionių vaikų kraują, yra visai ne lietuvių liaudies kūryba. Iš tiesų tai yra katalikų bažnyčios, tiksliau - katalikų bažnyčios Šventosios inkvizicijos vienuolių sukurtos šmeižto legendos, kurios dar viduramžiais buvo paleistos laiškų forma (laiškai veikė kaip dabartiniai laikraščiai) ir iš Ispanijos apkeliavo visą Europą. Kitur šitos kvailos pasakos nunyko, bet Lietuva vėlavo su švietimu, čia buvo stipresnė katalikų bažnyčios įtaka, ir antižydiška isterija išsilaikė ilgiau.

Ar aš sakau, kad kiekvienas katalikas yra antisemitas? Žinoma, ne! Jeigu jis atsiriboja nuo savo bažnyčios antisemitizmo ir kitų bažnyčios nusikaltimų, tai mums jo tapatinti su bažnyčios beprotybe nėra jokio reikalo. Bet jeigu jis pats tapatinasi su žydšaudžių bažnyčia ir gina jos nusikaltimus (tokiu būdu kovodamas su savo įsivaizduojama kalte), tai pats virsta antisemitu su visomis pasekmėmis - įskaitant ir ksenofobiją bei agresyvumą kitų atžvilgiu. Ar žmogus, susitapatinęs su antisemitizmo bažnyčia, gali nebūti antisemitas? Ar gali žmogus išvengti asmeninės neapykantos, susitapatinęs su neapykantos bažnyčia?

Antanas

Tikrai aktuali, verta dėmesio tema.
Bet va, vienas tamstos teiginys: „priešprieša žydams yra nuolatinė, absoliuti, užprogramuota Naujajame Testamente“ mano manymu yra klaidingas.
Bent kiek protingesniam krikščioniui, paskaitančiam NT ir net kai ką ten suprantančiam, žydai negalėtų būti priešai, nes pats Jėzus buvo žydas.
O kitų tautų žmonių priešprieša žydams yra užprogramuota būtent Senajame testamente, o jeigu kalbėsime tiksliau – Mozės. Ir tuo gana nesunku įsitikinti. Pasigilinę į istoriją pamatytume, kad žydų pogromai vyksta jau keli tūkstančiai metų, jie kartojasi panašiai kas 80 metų. Jie vyko gerokai anksčiau iki Jėzaus.
Nenoriu tuo teisinti krikščionybės. Tik priminsiu, kad ne Jėzus įkūrė krikščionybę, o fariziejai, kurie nužudė protingiausią savo brolį (pažangos dėsnis – „užmušk pranašą), bandžiusį juos išvaduoti nuo Mozės per 40 metų labai griežtais, tiesiog nežmoniškais metodais įkaltos į žydų galvas vergovės, aklo paklusnumo Mozės gudriai sumąstytai programai, kuri lyg ir teigia „žydai – išrinktoji tauta“, taip užliūliuodama žydų budrumą. Bet iš tikro, ta įkalta nuostata, kad gojai niekada negali prilygti žydams, kad jie „antrarūšiai“, būtent ir įpratino žydus provokuoti kitas tautas, kitų religijų atstovus neapkęsti jų...
Nenoriu čia labai plėstis. Apie krikščionybės neprilygstamus nusikaltimus žmonijai, prieš kuriuos Stalinas, Leninas ar Hitleris būtų tik geltonsnapiai pradinukai, plačiau esu sudėstęs čia: http://aistis.eu/index.php/praeitis
Pastebiu, kad gana didelė dauguma žmonių suplaka į vieną tokias, mano manymu labai skirtingas sąvokas, kaip tikėjimas ir religija.
Religijos visos sukurtos žmonių pavergimui.
O štai tikėjimas... be jo negalime apsieiti nė vienas. Šiandieninis ~protingas žmogus gali patikrinti mažiau nei 1% gaunamos informacijos. Taigi, likusių ~ 99% to, ką mes žinome, apie ką galvojame pamatas – tikėjimas.

Romėnų neapykanta žydams - tai faktas

Antanai, su viskuo sutinku, bet vienas dalykas yra negerai. Priešprieša žydams yra užfiksuota Naujajame Testamente, tai yra FAKTAS, o ne mano nuomonė. Jokia nuomonė negali paneigti FAKTO. Visos nuomonės turi būti tikrinamos ir grindžiamos FAKTAIS, bet jokiu būdu FAKTAI negali būti tikrinami arba paneiginėjami nuomonėmis. Taip daro davatkos - ir tegu daro. O tu, Antanai, kaip matau, nesi davatka... Todėl geriau nusileisk faktams ir keisk nuomonę.

Trumpame komentare nenoriu dėti NT citatų prieš žydus, pasakysiu tik tiek: ne visas NT yra rašytas žydų, jis redaguotas ir perdirbinėtas romėnų - tikrųjų katalikybės steigėjų. Romėnai skerdė žydus po jų sukilimo, neapykanta žydams persimetė ir į naująją romėnų religiją - krikščionybę. Romėnai taip darydavo su visomis bent kiek pasipriešinusiomis tautomis, jų žiaurumas buvo valstybinės politikos dalis, baimės kultas irgi buvo diegiamas pačios valstybės. Vėliau baimės kultą perėmė ir katalikybė bei visa krikščionybė.