Žmonės sustingę žiūrėjo į dvasios tėvą margais povo drabužiais, kaip jis atidarė tokias altoriaus dureles ir ištraukė Dievą. Tiksliau - auksinį indelį su Dievu. O jeigu dar tiksliau - su baltais apvaliais plotkeliais, kuriuose Jėzus tuoj įsikurs pagal specialią komandą.

Dvasios tėvas kažką sumurmėjo lotyniškai ir truputėlį drebėdamas pakėlė auksinį indą į viršų.

Visi nuščiuvę laukė stebuklo.

Dar vienas lotyniškas burtažodis, ir iš auksinio indelio ėmė veržtis dūmai, pasklido aitrus šventų smilkalų kvapas.

- Ai! - sucipo kažkas.

Patinęs dvasios tėvas loštelėjo ir susimarkstė - gal jam vėl rodosi po vakarykštės?..

- Jėzus! - sušuko vaikas. Vaikai visada pamato pirmiausia.

- Viešpatie! - suklykė kažkokia moteris.

Šventi smilkalai prasisklaidė, ir pasirodė ryški jauno vyro figūra. Tas elegantiškas vyras vilkėjo brangiais šilkiniais drabužiais, ant kaklo buvo pasikabinęs didelį auksinį deimantais išmargintą kryžių, o ant rankos mūvėjo storą auksinę akyrankę. Jo ir plaukai buvo geltoni. Galima sakyti, jis visas švytėjo kaip auksas, sidabras ir deimantai.

- Aš čia, - prisistaė žmonėms skambiu iškilmingu balsu ir dešine ranka padarė kryžiaus ženklą. - Kvietėte?

Visi suprato - tai Jėzus, jų bažnyčios tikrasis gyventojas.

- Viešpatie, gelbėk! - suriko moteris ir puolė Jėzui po kojų. - Mano vaikelį užpuolė piktoji dvasia, parbloškia ant žemės, tąso visą, net iš burnos putos eina. Bijau, kad neįmestų kada į ugnį arba į vandenį…

Dangiškas Jėzaus veidas susiraukė.

- Kaip tu drįsti prašyti šventą dieną? - pasipiktinio Jėzus. - Ar nežinai, kad šiandien sekmadienis? Ar negirdėjai mūsų bažnyčios nurodymo “šventadienius švęsk”?
- Gerai, Viešpatie, ateik rytoj, išgelbėsi jį pirmadienį!
- Moterie, kaip į mane kreipiesi? - suriko Jėzus. - Prieini ir sakai - “tu”. Į mano vyskupus kreipiesi kaip į ekscelencijas, o į mane - kaip į kokį prasčioką?
- Jūsų ekscelencija, jūsų eminencija ir jūsų šventenybe! - dar garsiau ėmė maldauti moteris. - Aš jumis taip tikiu! Jūs pasakytumėt žodį, ir mano vaikelis pagytų!
- Tiki? - nustebo Jėzus. - Rodyk dokumentus. Ar sutvarkei sakramentus? Ar tavo vaikelis gimęs teisėtoj santuokoj, ar jis pakrikštytas, ar nuvestas pirmosios komunijos, ar jam suteiktas sutvirtinimo sakramentas, ar kunigas gali patvirtinti, kad jis nueina išpažinties, ar tu remi bažnyčią, ar kalbi rožinį, ar turi namuose šventintą žvakę, ar laikai už švento paveikslo šventintos duonos plutą, ar garbini statulas ir paveikslėlius?..

Visi išsigandę nuščiuvo.
- Mano Viešpatie, jūs kažkoks nebe tas… - nustebo moteris. - Evangelijoj skaičiau apie tave… apie jus kitokį.
- Skaitei? Atsisėdai pati viena ir skaitei tarsi kokį romaną? Nebuvo šalia nei klebono, nei vikaro, nei jokio kito ganytojo, o tu ėmei į rankas Šventąjį Raštą? Bene nežinai, kaip Dievo žodis klaidina ir kur jis gali nuvesti teologijos mokslų neuosčiusį žmogų?

Dabar pats Jėzus atrodė nustebęs.

- Beveik 2000 metų dirbu bažnyčioj, o tu manęs vis dar ieškai tarp gerųjų naujienų? - šaukė jis ant moteriškės.

- O kur man jūsų ieškoti? - nusigando moteris.

- Čia ir tik čia nustatytu laiku! O dabar eik, sukalbėk 200 sveikamarijų ir 130 tėvemūsų!

Nuo to sykio moteris pasitaisė: susitvarkė visus formalumus, o kai vaikas krenta ant žemės, sukalba nurodytą kiekį maldų, ir priepuolis praeina tarsi savaime.