Patarimai įgriso juodai

Kategorijos: 

Patarimai mus lydi visą gyvenimą. Atsimenu, kažkada žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ būdavo netgi gerų patarimų skyrelis, kurį paskaitęs galėdavai sužinoti, kad vinį lengviau įkalti, jei prieš tai ją įsmeigsi į muilą, arba aprūkusius puodus lengviau nušveisti jei, prieš statydami ant ugnies, juos patrinsite muilu. Kai kurie patarimai tikrai labai padėjo. Pats buvau nustebęs kaip lengvai galima stumdyti spintas, jei po kojomis pakiši rūkytų lašinių odeles. Arba, dar mokantis mokykloje, klasiokui, darbų pamokoje, įkritus į akį geležies drožlei, pasinaudojau geru patarimu ir ją išėmiau magnetu.

Kartais labai aiškiai suprantame, kad vienas ar kitas patarimas skirtas ne mums. Kažkada į rankas buvo pakliuvusi tarpukario Lietuvoje (o gal dar anksčiau) išleista knygelė „Švarinkimės“. Ten primygtinai siūloma rudenį čiužiniuose šiaudus pasikeisti naujais, o vaikams galvas plauti su žibalu ir ūkišku muilu, nes kitaip nepavyks išvengti parazitų. Na, kažkodėl nusprendžiau geriau vadovautis savo galva, nors ir neplauta su žibalu.
Žinoma, gyvenime dažniausiai susiduriame su situacijomis, kurios nėra tokios vienareikšmiškai aiškios.

Labiau pagalvoti apie patarimus paskatino viena istorija. Ji kiek ilgoka, iš esmės gan elementari, bet man padarė įspūdį visam gyvenimui:

Atgimimo laikais dirbau Jonavos Azotinių trąšų gamykloje meistru. Taip susiklostė, jog tos gamyklos direktoriui dalyvaujant rinkimuose į Lietuvos respublikos Aukščiausiąją Tarybą (vėliau pavadintą Atkuriamuoju Seimu) pakliuvau į rinkimų komandą patikėtiniu. Bronislavas Lubys tapo LR AT deputatu, nepriklausomybės signataru, o aš jo padėjėju sekretoriumi. Mano darbams dirbti gamykloje priėmė kitą žmogų, ankstesniame darbe man paliko pusę etato, bet veikti ten kaip ir nebuvo ką. Deputatinių pavedimų irgi nebuvo labai daug. Kiti aukščiausios gamyklos vadovybės atstovai pradėjo į mane žiūrėti, švelniai tariant, nepalankiai (gal todėl, kad atsidūriau pernelyg arti generalinio) situacija buvo kvailoka ir nemaloni. Vieną dieną gatvėje sutiktas geras pažįstamas pasiūlė ateiti dirbti į muitinės Jonavos skyrių, kur jis dirbo viršininku. Aiškiai reikėjo mano patrono – deputato patarimo ir pritarimo. Sulaukęs savo eilės priėmime, išdėsčiau einamuosius klausimus ir prieš išeidamas paklausiau koks būtų požiūris į tai, jog iš gamyklos aš pereičiau dirbti į muitinę, nes čia kai kuriems vadams atrodo, kad aš savo algos neužsidirbu, o muitinėje darbas pamainomis ir su padėjėjo pareigomis aš viską sugebėčiau suderinti.

Lubys į šį klausimą atsakė taip: “Dėl to kas kam ir kaip atrodo gamykloje, tu nesuk sau galvos. Gamyklai nesi našta. Kiek kam dirbti ir uždirbti čia sprendžiu aš, o jei gamykla dirbs ir eksportuos trąšas į užsienį, muitinės perspektyvos mūsų mieste irgi geros.”(tuo metu klausimas dėl dujų tiekimo iš Rusijos, ir tuo pačiu gamyklos perspektyvų, buvo gan neaiškus).

Išėjęs iš priėmimo susimąsčiau: tai ką gi patarė mano direktorius? Eiti į muitinę ar neeiti? Atgal nenubėgsi ir nepasiklausi.

Pagalvojęs supratau, jog jis išsakė jam žinomas aplinkybes ir savo nuomonę apie jas, o sprendimą paliko priimti man pačiam. Tada turbūt pirmą kartą aiškiai suvokiau, jog duodami patarimus kitiems žmonėms mes privalome jausti atsakomybe už to patarimo, ir veiksmo sekančio juo vadovaujantis, pasekmes. Duodami patarimą mes niekada negalime žinoti visų aplinkybių ir kito žmogaus situacijos. Galiausiai, jei artimas žmogus klausia(sic) mūsų patarimo, gal galime pasakyti, jog panašioje situacijoje kažkada esam pasielgę vienu ar kitu būdu ir kokios buvo pasekmės. (beje čia geras pavyzdys galėtu būti Petro atsakymas šio puslapio skaitytojui apie biodujų generatorių. Jis trumpai parašė kaip vyksta eksperimentas ir kad šiuo metu neturi vienareikšmiškai įrodyto teigiamo arba neigiamo rezultato. O kai turės - būtinai paskelbs)

Jei kažkas nei neprašomas į kairę ir į dešinę visiems dalina patarimus, pagalvokim koks jo atsakomybės lygis, ar jam bent kiek rūpi tų patarimų klausytojai ir ar čia nėra elementari prekės reklama ar tikėjimo propaganda.

Skaitant straipsnius apie psichologiją, verslą ar vadybą, (tiek popieriniuose žurnaluose, tiek ir internete) bent man, kažkiek užkliūva, kad dauguma jų baigiasi apibendrinimu ir konkrečiais patarimais ar taisyklėmis. Gal būt apibendrinimas ir pagrindinių minčių akcentavimas bei konkretus nurodymas ką ir kaip skaitytojas (ar klausytojas) turi daryti yra labai reikalingas reklaminiame vaizdo klipe, sakant rinkiminę kalbą ar kitais atvejais bandant paveikti žmonių mąstymą norima linkme, tačiau atspausdintame straipsnyje, kur kiekvienas, esant reikalui, gali akimis perbėgti ankstesnę pastraipą ar sakinį, toks kartojimas kvepia nepagarba ir užslėpta abejone skaitytojo intelekto sugebėjimais. Tarybinėje armijoje instruktažų pabaigoje buvo įprasta frazė „o dabar ypatingai bukiems pakartoju...“

Kiek suprantu, pavyzdžiui individualioje psichoterapijoje, stengiamasi neduoti konkrečių patarimų ar nurodymų. Nes, viena vertus, žmogus pats priėjęs prie konkrečios minties ar įžvalgos ją geriau suvokia ir tuo pačiu mokosi savarankiškai priimti sprendimus, kita vertus, duodantis patarimą privalo prisiimti atsakomybę už pasekmes.

Gal būt tiesiogiai bendraujant su realiu, gyvu žmogumi ir psichologams lengviau suvokti, kad neturi laiko ir galimybių pakankamai įsigilinti į jo asmeninę situaciją ir duoti optimaliausią patarimą kaip elgtis konkrečiu atveju. Taip pat visada labiau jaučiame atsakomybę prieš konkretų gyvą žmogų su kuriuo bendraujame. Tačiau rašydamas straipsnį, netgi tas pats specialistas, jau bendrauja su apibendrintais, abstrakčiais skaitytojais ir lengva ranka dalina patarimus, bei nurodymus, kurie bendruoju atveju, vienoje ar kitoje situacijoje būtų labiausiai teisingi. Straipsnius skaito ir paskaitų klausosi ne „bendrieji atvejai“, bet realūs gyvi žmonės, labai dažnai iš savo „Guru“ laukiantys konkrečių patarimų, priimantys juos pažodžiui ir bandantys jais vadovautis bendraudami su artimaisiais, priimdami finansinius ar karjeros sprendimus.

Žmogaus gyvenimas ir jo santykiai su aplinkiniais kur kas sudėtingesnis dalykas nei vinies įkalimas ar spintos perstūmimas į kitą kambario kampą, todėl visada prieš duodant patarimą (na, jei jis ne smulkių buities darbų atlikimo tema) verta susimąstyti apie savo atsakomybę. Juo labiau jei klausiantysis žiūri į jus kaip į autoritetą. Lygiai taip pat skaitant gerbiamo „Guru“ straipsnį ar klausantis jo patarimų paskaitoje, gal reikėtų vertinti juos kaip bandymą atkreipti dėmesį į kai kuriuos gyvenimo aspektus, bet ne kai direktyvų nurodymą ir leidimą elgtis vienu ar kitu būdu. Ar tik ten nesiūloma „pasikeisti šiaudus čiužiniuose“, kas kažkam gal iš tikro labai aktualu, bet geriau viską vertinti savo galva, atsižvelgiant į savo patirtį ir konkrečią situaciją.

Paskutinė pastraipa taipogi yra grynas patarimas, o kaip jį priimti skaitykit aukščiau.

Vladas

2011 10 12

Komentarai

paaiškinta detaliai, bet vistiek nesu tikras ar visi supras

Geras įrašas: "neduok žmogui žuvies - išmokyk jį žvejoti"

Dvi implikacijos:

(1) kai žmogus manęs klausia "ką man daryti?", bandau padėti jam suprasti, kaip tokią situaciją reikėtų analizuoti. Deja, dažnai girdžiu ne "ačiū", o "aš tą suprantu, bet pasakyk man konkrečiai".

Moralė: Niekas nenori teptis rankų...

(2) kai žmogus, net neprašomas, pradeda siūlyti man savo patarimus kaip turėčiau elgtis, įvertinu ką jis siūlo ir stengiuosi managiai jam padėkoti, net jei patarimas man bevertis; tačiau dažnai tokie žmonės pradeda savo patarimus siūlyti tik su dar didesniu entuziazmu - kartais net nejuokais supykdami, jei mano nusprendžiu pasielgti kitaip, nei siūloma.

Moralė: Noras gyventi sava galva dažnai traktuojamas kaip perdėtas pasitikėjimas savimi (ar net nepagrįstas išdidumas)

---
hadrian / http://hedocityblog.lt

Apie švarias rankas

Sveikas Hadrian,

Prie antros implikacijos kaip ir neturiu ką pridurti. Pirmuoju atveju turime visą puokštę skirtingų situacijų:
1. Jei degančiame pastate darbuotojo lankytojas klausia kaip greičiau išbėgti į gatvę - tikrai ne vieta pradėti analizuoti architektūros tendencijas.
2. Šiame tinklaraštyje daug tokio tipo klausimų: "kaip sujungti akumuliacinę talpą su saulės kolektoriumi?" Petras atsako kaip jis išsprendė tą klausimą ir kokie trūkumai, bei privalumai kitokio sprendimo. Tai puiku. Daug panašių klausimų ir patarimų galima rasti kompiuterininkų ar automobilių mėgėjų puslapiuose.
3. Kur kas sudėtingesnė situacija jei dukra klausia: "Mamyte, ar man tekėti už Jono?", arba "Aš laukiuosi o Jonas jau vaikšto su Maryte. Ką man daryti?". Čia jau subtilesnis klausimas, ar stengtis "neišsitepti rankų", ar duoti konkretų ir aiškų patarimą? Ar šioje situacijoje yra dar ir trečias, vidurinis kelias?
Bent aš manau, jog čia vienas iš atvejų kai reikia išklausyti pasakyti savo matomus vieno ar kito sprendimo privalumus ir trūkumus ("padėti jam suprasti, kaip tokią situaciją reikėtų analizuoti"), bet sprendimą privalo ir turi teisę priimti tik pats klausiantysis.

Kiek pastebiu daugybė žmonių nėra linkę ir nesugeba priiminėti sprendimų svarbiais savo gyvenimo klausimais. Tai generuoja ištisą kohortą patarėjų, būrėjų, guru, aiškiaregių bei patarimų knygų rašytojų, kurie linkę mokyti to ištroškusius gerbėjus. Jie visi linkę į hierarchnius Mokytojo - mokinio santykius.

Antrojoje impikacijoje žmogus, duodantis tau patarimą, iš karto pozicionuoja save į tavo mokytojus, o patarimo nepriėmimą lako bandymu apversti šią hierarchnę poziciją. Todėl ir piktinasi. Nes gal būt yra pripratęs, kad kiti jį laiko guru ir jo patarimus priima su džiaugsmu.

Patarimai igriso juodai

"....o dabar ypatingai bukiems pakartoju...“ ilgai juokiausi;)Primine vaikysteje kartotus tecio zodzius, kuris visada stengdavosi patarimus duoti logiskai ivertindamas situacija, bet paskutini zodi ar sprendima palikdamas man.

Puikus ir kokybiskas straipsnis, Vladai! Labai jums aciu!

Diana

:)

Ačiū:)

Vladas