Begalinis gailestingumas

- Matau, mūsų tauta sutrikusi.  Ji sutriko todėl, kad nejaučia moralinio pamato.

Kalbėdama apie tai, ji atrodė labai susirūpinusi. Juk mato, kas vyksta aplink: senukai dreba dėl ateities, kurios ir taip nebėra, jauni ateities bėga ieškoti svetur, bet vis žiūri atgal, į tėvynę, kuri jų visiškai nelaukia. Šventės tapo tokiomis tuščiomis dienomis  - daug blogiau už paprastas darbo dienas. Baisu žiūrėti į tuščias žmonių  akis per Naujuosius metus ar Velykas.

Brangūs katalikai, visi tikėjimo broliai! Šiandien aukokit daugiau - mūsų Bažnyčiai keliami nauji ieškiniai dėl pedofilijos, teks mokėti milijardines kompensacijas. Te padeda mums Dievas!

Skaitant vis naujus pasaulio spaudos pranešimus apie dvasininkų pedofiliją, nejučiomis kyla kelios neramios mintys. Ar bažnyčia, šita uždara ir laiptuota struktūra, pati savo savisaugos mechanizmais gali išsigelbėti nuo skausmingos ligos? O pas mus? Ar tai liečia tik kitas šalis, o mūsų tikinčiųjų vaikams tokių grėsmių nekyla?

Nesu abortų šalininkas ir nieko neagituoju daryti abortus. Bet, kai klausausi diskusijų "už" ir "prieš", vis išgirstu garsėjančią abortų priešininkų choro giesmę apie kažkokį "gyvybės šventumą". Tiesą sakant, sąvoka būtų kaip sąvoka, jeigu viską, kas gyva, laikytume šventa ir nieko, kas gyva, niekada nežudytume.

- Krikščionių antisemitizmas - natūralus dalykas, - sako jaunas antisemitas. - Jeigu krikščioniai nebūtų naikinę žydų, jie būtų tapę žydų vergais.

Kiekviename iš mūsų giliai širdyje gali slypėti žiaurus inkvizitorius, bolševikų
čekistas ar nacių budelis. Jeigu šalia atsiras “šventas” autoritetas, jis nesunkiai išlaisvins mūsų pabaisą.