Kunigai prieš maištininką Jėzų

O jei iš tiesų įvyktų tai, ką šiomis dienomis žaidžia krikščionių bažnyčios?

Jeigu jis prisikeltų?

Jeigu netyčia užeitų į kokią auksu, sidabru, brangiausiais vitražais išpuoštą bažnyčią ir tenai tarp paauksuotų statulų ir stebuklingų paveikslų išgirstų apie save?

Šių dienų kunigai, Rašto aiškintojai ir fariziejai labiausiai sudirgsta, kai jiems pacituoju tas eilutes:

- Ir kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai. Mat jie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad žmonėms pasirodytų. Iš tiesų jums sakau: jie jau yra atsiėmę savo atlyginimą.  Bet kai tu meldies, įeik į savo kambarį ir, užsirakinęs duris, melsk savo tėvą, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, kuris mato slaptoje, tau atlygins.

Nežinau, ar pasaulis yra matęs didesnį intravertą už tą keistuolį, kuris vieną dieną metė dailidės dirbtuves, paliko tėvus, brolius, seseris ir nesuprantamos idėjos apniktas patraukė į pasaulį kažko gelbėti.

Žmonės sustingę žiūrėjo į dvasios tėvą margais povo drabužiais, kaip jis atidarė tokias altoriaus dureles ir ištraukė Dievą. Tiksliau - auksinį indelį su Dievu. O jeigu dar tiksliau - su baltais apvaliais plotkeliais, kuriuose Jėzus tuoj įsikurs pagal specialią komandą.

Dvasios tėvas kažką sumurmėjo lotyniškai ir truputėlį drebėdamas pakėlė auksinį indą į viršų.

Visi nuščiuvę laukė stebuklo.

Dar vienas lotyniškas burtažodis, ir iš auksinio indelio ėmė veržtis dūmai, pasklido aitrus šventų smilkalų kvapas.

- Ai! - sucipo kažkas.

Tikėjimas gali būti jėga. Turėčiau tikėjimą kaip aguonos grūdą - kalną pajudinčiau. Deja, aguonos grūdelis nepajuda…

Kiti sako, jog viskas labai paprasta - nueini į artimiausią bažnyčią ir įsirašai į dorus katalikus, dorus liuteronus arba dar doresnius baptistus. Tapęs doru kataliku, dar ir giminėms įtikčiau. Nauda būtų dviguba.