- Norėčiau ir aš gyventi sodyboj, - sako ji. - Bet ne tokioj, kaip tavo.

Na, tai savaime suprantama - mano sodyba prasta. O kokia būtų gera?

- Norėčiau gyventi tokioj džiunglių sodyboj, tokioj be civilizacijos priemaišų.

Sekmadienį atradau: labai lengva derėti laike.

Šeštadienį buvo saulėta - baltinau obelis. Šiandien jos švyti iš tolo. Po savaiyės žemė atšils - galėsiu kapstytis darže. Bet iki to - didelis tuščias tarpas. Kieme mėtosi malkos - galima skaldyti jas. Pasiimi kirvį, skaldai pliauskas be rūpesčio.

Perskėliau kelias - pasipylė lietus. Atrodo, dabar - pats geriausias laikas nešti kudašių į trobą.

Lašiukai šalti, pavasariniai, užtat troba iškūrenta, čia taip jauku…

Daugelį žmonių nerimas pliekia botagu nuo ryto iki vakaro, neleidžia pailsėti nė lovoje, veja mintis į rytdieną ir verčia kankintis dėl ateities bėdų, kurių gal nė nebus. Nelaimingieji atsiduria nerimo spąstuose dėl labai paprstos priežasties: jie nesupranta, kad patys pasirinko tokią gyvenseną.

- Petrai, tai tu sakai, kad rytojum nereikia rūpintis? - paklausė mano pažįstama.

- Taip, tai didžiausia kvailystė, - atsakiau tvirtai.

- O žiema? Irgi ne?.. - jos akyse blykstelėjo gudri kibirkštėlė.

- Žinoma…

- Tada eime!

Ji nusivedė mane link malkinės.

- Kas čia? - parodė į atlapotas duris.

Malkinė buvo beveik pilnutėlė. Kelis savaitgalius pjoviau ir skaldžiau malkas, o Vincas gabeno karučiais ir krovė į rietuves. Taip dailiai, lygiai sudėjo, kad išėjo beveik kūrinys.

Mudu su Alium sėdėjom bulvare ant suoliuko ir žiūrėjom, kaip lekia praeiviai.