Žmonės

Kartais pasikalbam su buvusiais mokslo draugais. Kur ji dabar? Ta maža kaip riešutas literatūros mokytoja, kurią visi dar laikė poete. Kažkas skaitė knygelę. Aišku, eilėraščius.  Girdėjo, dabar ji "tikra" rašytoja... Kodėl  tiek ilgai ji neišleido knygos? Ar mes iš tiesų pažinojom žmogų, kuris taip  ryškiai nušvito mūsų jaunystėj ir dingo vėl iš akių?..

Aš vis prisimenu, kaip mūsų kaimynas Žymantas laikė kelių eismo taisyklių egzaminą.

Kiekvieno mėnesio antrą sekmadienį jis po pietų grįždavo iš Šilalės į savo kalvę ir susirinkusiems pasakodavo.

Senoji Kaltinėnų stotelė dabar pasikeitusi, bet tai - ta pati stotelė, pro kurią senuoju Žemaičių plentu išvyko daugybė jaunų žmonių. Juos čia atlydėjo tėvai, broliai, seserys. Jie padėjo atnešti sunkius ryšulius, kėlė juos į auitobusą. Paskui dar stovėjo, mojavo rankomis. Liudai - irgi. Visiems rūpėjo išleisti ir niekam dar nerūpėjo, kaip jie turės sugrįžti.

Visai kitokia

Susirinkę į savo paslaptingą klubą, jie kalbasi labai atvirai, bet nė vienas čia pasakytas žodis neturi išeiti už kambarėlio sienų. Tai, ką jie daro, galima pavadinti nepaprastu perversmu. Jie nuolatos, kiekvieną dieną keičia istoriją. Ne šalies, ne tautos, ne visuomenės - savo asmeninę.

Akis į akį su nežinia