Tikrai, kas jis yra?
Kaip atsakyti vaikui?
Tarkim, gyveno žmogus, kuris tikėjo, kad Kalėdų Senelis gyvena Lalandijoj, o jo padėjėja Snieguolė yra nekalta mergaitė.
- Užmuškit, jei norit, aš tuo visada tikėsiu, - sakydavo jis. - Muškit, kankinkit -  neišduosiu savo tikėjimo!
Sykį tą kalbą nugirdo keli chuliganai, labai negeri žmonės.
- Tikrai leisies kankinamas? - nusistebėjo jie. - Muštų kas nors, o tu kalbėtumei savo?
- Aš kalbėčiau iš savo tikėjimo!

Mane sužavėjo alkana tremtinių istorija.

Į vyskupijos duris pasibeldė kukliai apsirengęs sulysęs barzdotas žmogelis.
- Gal kokio darbo?.. - prašo.
- O ką galėtumei dirbti? - klausia vyskupijos klerkas.
- Na, gal Evangeliją skleisti...
- Tu kunigas?
- Ne...
- Teologijos fakultetą baigei? Turi teologijos laipsnį?
- Kad ne...
- Tikybos mokytojas? Kunigo rekomendaciją turi?
- Neturiu...
- Tai kas tu toks, kad nori mokyti Evangelijos?
- Paulius...

Žmonės sustingę žiūrėjo į dvasios tėvą margais povo drabužiais, kaip jis atidarė tokias altoriaus dureles ir ištraukė Dievą. Tiksliau - auksinį indelį su Dievu. O jeigu dar tiksliau - su baltais apvaliais plotkeliais, kuriuose Jėzus tuoj įsikurs pagal specialią komandą.

Dvasios tėvas kažką sumurmėjo lotyniškai ir truputėlį drebėdamas pakėlė auksinį indą į viršų.

Visi nuščiuvę laukė stebuklo.

Dar vienas lotyniškas burtažodis, ir iš auksinio indelio ėmė veržtis dūmai, pasklido aitrus šventų smilkalų kvapas.

- Ai! - sucipo kažkas.

Vienoj žmonių karalystėj gyveno trys broliai. Du buvo protingi, o trečiasis apie tai negalvojo. Protingieji broliai buvo dar ir turtingi, o trečiajam visko užteko.

Vieną dieną jie užvalgė genetiškai modifikuotų produktų ir visi trys numirė.

Tikėjimas gali būti jėga. Turėčiau tikėjimą kaip aguonos grūdą - kalną pajudinčiau. Deja, aguonos grūdelis nepajuda…

Kiti sako, jog viskas labai paprasta - nueini į artimiausią bažnyčią ir įsirašai į dorus katalikus, dorus liuteronus arba dar doresnius baptistus. Tapęs doru kataliku, dar ir giminėms įtikčiau. Nauda būtų dviguba.

Į Aliaus Sakinio trobelę užsuko Dievas. Alius kuitėsi apie puodus, ir troboje viskas staiga nušvito, o asloje pasirodė daugybė šiukšlių. Jis pasodino svečią virtuvėj prie stalo, o pats čiupo už šepečio.

- Sakau, užsuksiu, pažiūrėsiu, kaip tu gyveni, - pradėjo kalbą svečias.
Alius ištraukė iš stalčiaus duonos riekę, storai aptepė sviestu ir padėjo Dievui ant stalo.

Alius Sakinis susigalvojo, kad Dievą turėtų sutikti kur nors paežery.