Religija

Ten, už posūkio, kelias tikriausiai nesibaigia. O po mirties gyvenimas gal nesibaigs. Na taip, žinoma, kiek esu važiavęs, už posūkio visada būdavo kelias. O po mirties?.. Na, visi sako, kad žmonės gyvena numirę.

Va, štai, už posūkio kelias eina toliau!

Musė užrėpliojo ant rankos. Susierzinęs norėčiau nutrėkšti, bet nespėju - ji pakyla anksčiau, nei mano ranka trenkia per ranką.

Plekšt!..

Tas mažas vabaliukas taip gerai padarytas! Šimtus metų žmonės mėgino nukopijuoti jos skrydį, kol pagaliau pavyko pagaminti šiokį tokį į musę panašų plastnojantį aparatą. Bet tas varganas mechanizmas nė iš toli neprilygsta tobulam Dievo (Gamtos) kūriniui.

Musės taip lengvai nepagausi.

Kurie geresni žmonės? Ar tikintieji, ar tie, kurie netiki?
Labai įdomus klausimas.
Dabar paklausiu ir aš.
Kurie vaikai geresni? Ar tie, kurie tiki Kalėdų Seneliu, ar tie, kurie žino, jog  Kalėdų Senelis - jų tėtis?
- Na, bet religija, tai dar ir tam tikros normos, - sako man oponentai. - Dievo įsakymai, bažnyčios įstatymai...
O taip, žinau: mylėk  savo artimą...
Mane suima juokas. Prisiminiau linksmą istoriją.

- Kokia prasmė gyventi?
- Koks tavo tikslas?
- Į ką tu tiki?
Jie klausia ir klausia. Kiti laiko save nereligingais, bet kelia tą patį religinį klausimą:
- Kam visa tai?
Viskas yra kam nors. Šaukštas yra sriubai, šakutė - kotletui, šautuvas - žudyti, kryžius - gąsdinti.
- O kam esi tu?
Ar aš esu prietaisas?

Mes, vakariečiai, religijos sąvoką paprastai gretiname su Dievo sąvoka. Religingas mums yra tikintis į Dievą, o bedievis atrodo nereligingas. Bet ne visur yra taip. Ateistinės Rytų religijos, tokios kaip budizmas ar joga, gali puikiausiai išsiversti be dievo-asmens įvaizdžio. Žodžiu, religija - tai ne būtinai tikėjimas į Dievą ar dievus. Tai žmonių dvasinio valdymo forma, o jos pagrindu gali būti ir materialistiniai tikėjimai, tokie, kaip ateizmas.

Simbolinis, netikras, įsivaizduojamas veiksmas. Tai ritualas.

Įsivaizduokite svečią, kuris prie miesto vartų simboliškai sutiktas su duona ir druska, atsisėda ir iš tiesų ima valgyti - dar išsitraukia iš kišenės dešros ir agurką.... Kataliką, kuris trauktų į bažnyčią pavalgyti duonos, protestantą, kuris ten eitų išgerti apeigų vyno. Neįtikėtina?

Tačiau kas pasakys, kad jie nevalgo ir negeria?

Juk matome - valgo ir geria.

Valgo nevalgydami, geria negerdami. Jie tai daro simboliškai.

“Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”, - tokiais žodžiais prasideda Jono evangelija, ir daugelis pažįstamų katalikų man prisipažino, kad tai - bene pati mistiškiausia, sunkiausiai įkandama Naujojo Testamento vieta.

Yra daiktų, kuriais naudojamės tol, kol jie atlieka savo vienintelę paskirtį. Žirklėmis kerpame tol, kol jos sulūžta, lempute naudojamės tol, kol ji šviečia, išmetame netgi jo šventenybę televizorių, kada jis sugenda arba kai nusiperkame kitą, dar geresnį.