Išpažintys

Gerbiamas viršininke, į darbą girtas atėjau todėl, kad nepadaryčiau pravaikštos. Pavėlavau, nes pasitaikė neatidėliotinų aplinkybių.

Dabar Lietuva ne ta, kuri buvo tada, sausio 13-ąją. Dabar ji ne tokia vieninga - visiems rūpi tik materialūs dalykai.

Kartais aš klausiu pats savęs: Deimantai, toks mano vardas, ar tu bent suvoki, ką tie žuvusieji atnešė? Ar tu bent nutuoki, už ką jie savo gyvybes pakišo po vikšrais? Ar jauti skolą tiems didvyriams?

Buvau tą vakarą ir aš su žmona prie bokšto. Televizija buvo mano darbovietė, aš ten dirbau šiek tiek tai operatoriumi, tai asistentu, bet tada buvo svarbu ne tai, tas bokštas man buvo jau ne darbo vieta, tai buvo kažkoks simbolis, kurį turėjom apginti.

Pirmąsias valstybės dienas menu kaip nuotykį. Štai mes, jauni vyrai, sėdime mašinoje ir važiuojame i Lazdijų muitinę. Pirmieji Lietuvos muitininkai. Jeigu prieš porą metų kas būtų pasakęs, kad galingoji komunizmo citadelė grius, o Lietuva be didelio kraujo ištrūks į laisvę, aš būčiau parodęs pirštu į smilkinį. O šiandien aš pats - šitos naujos valstybės tarnautojas.

Muitininkas! Pirmoji mintis - pagyvensiu dabar kaip žmogus. Pralobsiu. Juk aš kontroliuosiu krovinius!

Šventų Kalėdų šventą antrąja dieną mudu su Vincu įsišnekome apie šildymo sistemas bei pasaulio sandarą, ir aš pajutau tėvišką pareigą atskleisti jam gyvenimo išmitį.

- Tu žinai, kaip lengviausia patenkinti visus savo poreikius? - klausiu jo ir pats atsakau: - Pirmas būdas - uždirbti daugiau…

- Antras būdas - sumažinti poreikius, - aplenkė jis mane.

Štai koks dabar jaunimėlis! Aš nuėjau tokį ilgą, garbingą kelią, tiek iškentėjau, kol supratau, o tas žino ir be manęs. Ne, aš jo metų toks nebuvau.

Tverdamas tvorą ilgai mąsčiau apie erdvę ir laiką.

Kariuomenėje seržantas mums liepė kasti griovį nuo tvoros iki pietų. Esame kasę apkasą nuo tvoros iki vakarienės.

Nuo mūsų trobos iki miestelio yra pusė valandos kelio. Erdvę galima matuoti laiku ir atvirkščiai. Vienas metras - tai milijoninė sekundės dalis. Tai kelias, kurį šviesa nueina per milijoninę sekundės dalį.

Prieš Kalėdas prisiminiau mūsų aukų dėžutę. Ji kažkaip nusigrūdo už knygų, ir aš ją visai pamiršau.
Labai negražiai išėjo su ta dėžute…

O juk pernai visus metus metėm į ją monetas. Turiu atliekamą pinigą - įmetu aš, turi kokį centą mažius - įmeta jis. Per metus susidarė nemaža suma. Prieš Kalėdas mažius išėjo į gatvę ir atidavė pirmam sutiktam elgetai. Mūsų kišenės tokio minuso nė nepajuto, o tam žmogui vienu metu į kepurę įkrito 127 litai. Už tokią sumą jis galėjo atšvęsti Kalėdas kaip tikras žmogus.