Mano senas kolega rašo straipsnį apie Rainius. Jis susiriniko nemažai medžiagos apie Stalino budelių nukankintus žmones.

- Kokia tai baisi valdžia, - purtosi kolega. - Kaip pagalvoji - brrrr… Kaip galima taip paprasčiausiai imti ir žudyti nekaltus žmones?

- Neburnok prieš Dievą, - sakau jam, staiga prisiminęs vieną citatą, kuri deduoda ramybės.

- Kuo čia dėtas Dievas? Kas bendro tarp jo ir bolševikų valdžios?

- Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Visos valdžios nuo Dievo.

- Ką tu čia svaičioji?

Šių dienų kunigai, Rašto aiškintojai (teologai) ir fariziejai (davatkos) labiausiai sudirgsta, kai jiems pacituoju tas eilutes:

Simbolinis, netikras, įsivaizduojamas veiksmas. Tai ritualas.

Įsivaizduokite svečią, kuris prie miesto vartų simboliškai sutiktas su duona ir druska, atsisėda ir iš tiesų ima valgyti - dar išsitraukia iš kišenės dešros ir agurką.... Kataliką, kuris trauktų į bažnyčią pavalgyti duonos, protestantą, kuris ten eitų išgerti apeigų vyno. Neįtikėtina?

Tačiau kas pasakys, kad jie nevalgo ir negeria?

Juk matome - valgo ir geria.

Valgo nevalgydami, geria negerdami. Jie tai daro simboliškai.

- Ir kaip su juo susidėjai? - klausė draugės Aliaus žmonos. - Jis gi šitoks kerėpla!
- Iš kur aš galėjau žinoti?
- Kaip negalėjai? Jis gi nemoka pakalbinti moters! O jūs taip greitai susituokėt…
- Moka, moka - dar kaip!..
- Ir ką jis pasakė pirmą sykį atėjęs? Mintinai išmoko kokį eilėraštį ir susuko tau galvą?
- Visiškai ne!
- Pabėrė komplimentų?.. Sunku tuo patikėti.
-Nieko nepabėrė.
- Tai ką pasakė?
- Nieko. Visiškai nieko…
- Nesuprantu.