Liudas Augaitis moko kitus išlikti

Kategorijos: 

Kartu su visa Lietuva tuštėja ir mūsų šeimos. Vis mažiau žmonių, vis daugiau vienkiemių užkaltais langais. Negyvas tuščių langų žvilgsnis jau gąsdina ir didesnius miestelius. Kaip sustabdyti migraciją? Girdėti siūlymų pagerinti, padidinti, palengvinti ir privilioti. O štai mokytojas Liudas Augaitis tvirtina, kad iš ekonominių priemonių nieko doro nebus. Juk tai žmonių, ne pinigų liga. Jo manymu, užtektų išsklaidyti iliuziją, kad lietuvis Lietuvoje išgyventi negali, o smulkmenos susitvarkytų savaime.

Bado iliuzija pilnu pilvu
Mes jau užkandome Liudo virtų koldūnų ir dabar mėginame prisiminti bent vieną istorijos faktą, kada žmonės Lietuvoje mirė iš bado. Pernai, užpernai? Juokauju, žinoma.

Man, neišmanėliui, tie koldūnai visai neblogi, bet Liudui jie ne visai geri, nes netikri - pirktiniai. O netikri todėl, kad šiandien per darbus nespėjo pasidaryti pats. Užtat spirgučiai tikri, tikrų lašinių, tikros kiaulės, kurią Liuda užsiaugino pats. Dar kelios juodos kaip anglys kriuksi aptvare. Vietnamo kilmės, bet Liudas vadina savomis, lietuviškomis, nes čia jos puikiausiai pritapo. Paleistum - išsimaitintų pačios. Tikrai nemirtų badu.

Tai kada žmonės mirė iš bado? Per karą, po karo? Sibire - taip. Tenai, tolybėse, atplėšti nuo savo turtingos šalies daugelis neišgyveno. O čia, kur šitokios žemės, kur žemės - kiek nori? Liudas man jau pasigyrė, kad jo ūkis dabar stovi tvirtai. Tvirtai todėl, kad pagal seną lietuvišką paprotį namuose visada yra lašinių. Lašiniai - stiprus maistas, turėdamas jų, nesušalsi ir žiemą, išgyvensi ir vasarą. O dar bulvės, daržovės, paties kepama duona? Kaip tu numirsi badu, dar laikydamas būrį avių, būrį ožkų? Kažkas visa tai turėtų atimti. Bet juk Liudas neleis. Mes visi turim neleisti, kad kažkas kitas atimtų mūsų turtus.

Dar visai neseniai lašinių pritrūkdavo. Dar tik ketvirti metai, kai jis čia atsibraižė iš Vilniaus. Atvažiavo slaugyti mirštančios uošvės, o paskui pasiliko visam. Žmona tebedirba Vilniuje. Ji bijo būti biedna, o Liudas biednas nebijo būti. Taip jis sako salantiškių tarme, nors pats kilęs ne nuo Salantų - nuo Žygaičių. Daugelį metų gyveno Vilniuje, bet neatprato išsimaitinti kaime. Jis visada buvo turtingas. Dar studijuodamas Muzikos akademijoje Vilniaus pakraštyje pasistatydino namą. Padėjo tėvai? Kokie tėvai!.. Tėvai išmokė Liudą gyventi, o dabar jis išgyvens bet kur. Dar besimokydamas M. K. Čiurlionio meno mokykloje jis per atostogas užsidirbdavo tiek, kad užtekdavo visiems metams. Mokinukas neprašinėjo tėvų drabužiams, knygoms ar skanumynams.

O dabar jo turtas didėja vos ne geometrine progresija. Avys atsives ėriukų, ėriukai užaugs, vėl atsives ėriukų... Ožkų irgi daugėja. O žirgai, jo nuostabieji žirgai!.. Gyvendamas Vilniuje, jų turėjo perpus mažiau, o dabar - jau 19. Puikiausi žemaitukų veislės žirgai.

Bepigu Liudui šnekėti, kad turi grynųjų. Juk dirba Salantų kultūros centre ir gauna šiokią tokią algelę. Neturėtų grynųjų - iš ko būtų pirkęs koldūnus ir vaišinęs čia mus visus?

- Daryčiau sūrius, vežčiau į Klaipėdą. Stovėčiau vienoje vietoje, atvažiuočiau vienu ir tuo pačiu laiku. Žmonės įprastų, išsiugdyčiau savo pirkėją. Štai tau ir grynieji.

- O dar sako, kad išgyventi čia neįmanoma, todėl reikia mauti į Airiją...

- Aš irgi girdėjau.
- Išeitų - iliuzija?

- O tu manei kitaip?

Turtas kaip pasekmė
Dabar mes eisime į ganyklas pažiūrėti Liudo bandos. Kartu su mumis - Tomas ir Rokas. Du paaugliukai, kurie trinasi apie Liudą. O kai sėdėjom prie stalo, kartu su mumis koldūnus valgė dar kažkokie du vyrai. Kas jie tokie?

- Žmonės ir tiek. Sakysim, gyventojai.

- Darbininkai?

- Mes čia visi darbininkai. Žmonės, kurie neturi kur eiti. Taip bus teisingiau. Benamiai nebūtų visai
teisinga. Dabar jie turi namus.

Tomas ir Rokas turi kitus namus. Paprastai jie šlifuoja Salantų šaligatvius, o čia mokosi truputį kitų dalykų. Čia viskas truputį keistai. Kol mes pradėjome valgyti tuos koldūnus, jie sugiedojo trumpą maldelę, prašydami Dievo palaimos. Ar maistas toks, ar kitoks, jie visada prašo Dievo palaiminimo. Dievas palaimina. Ir maistas, ir darbas gauna dar ir kitokią, simbolinę prasmę. Kaip ta medinė draugo skulptoriaus drožinėta varpinė, kaip tas medinis simbolinis varpas. Kaip ta dėžutė ant sienos su užrašu "Kas duoda, tas turi". Dovanojo vienas berniukas. Dar visai vaikas, o išdrožė
tokios išminties žodžius! Duoda ne tas, kuris yra turtingas, bet atvirkščiai. Turtingas paprastai nieko neduoda, jis ima tik sau. Kuris duoda kitam - štai tas iš tiesų tampa turtingas!

- Labai nenustebk - aš gyvenu taip, kaip ir šneku, - įspėja Liudas.

Iš kažkur atsiranda dar dvi mergaitės - Inesa ir Rūta. Iš Salantų atvažiavo dviračiais. Bus kažkokie užsiėmimai? Ne, paprasčiausiai sėdo ant dviračių ir atvažiavo pas mokytoją. Juk Liudas iš tiesų mokytojas ir gyvena kaip mokytojas. O gal tai - garsusis Liudo raitųjų skautų būrelis? Ne, iki skautų jiems dar toli.

Kol einame iki ganyklų, Liudas papasakoja, kas per žmonės yra mokytojai ir koks tai pašaukimas - skautai. Mokyklose dirba daugybė žmonių, kurie vadinami mokytojais, bet iš tiesų tai paprasčiausi švietimo sistemos darbuotojai. Gal tai visai neblogi žmonės, bet jie nėra jokie mokytojai. Paprasčiausiai viskas taip susiklostė, kad jie atsidūrė toje sistemoje ir ima mokytojų algas. Didžiausia bėda - rengia vaikus egzaminams. Atbubena tai, kas nurodyta, ir eina po darbo namo. Visa mokykla rengia vaikus egzaminams, o ne gyvenimui. Kaip jie gyvens - ne mokyklos reikalas.

- Keletas tokių sistemos darbuotojų man jau sakė, kad užsiimu ne su labai gerais vaikas, - sako Liudas su apmaudu. - Aš tai supratau kaip įspėjimą, kad tokiais vaikais užsiimti visai nereikėtų.

O kur dingti nuo jų? Bėgti kur nors į Airiją? Liudas traukia pečiais.

Šitie vaikai dar netinka į skautus. O nuo kokio amžiaus jie tiktų?

Liudas purto galva: viskas yra ne taip. Amžius čia nieko dėtas. Vienas netiks visą gyvenimą, o kitas gal tiktų ir šešiametis. Skautas - žmogus, kuris viską išmano. Jis išgyvens plikoje vietoje. Skautai keliauja, bet ne tik dėl pramogos. Jie nuolatos mokosi. Liudas - irgi. Net - iš gyvulių. Iš savo žirgų - mandagumo. Štai mes atėjome į ganyklą, ir žemaitukai liovėsi kramtę žolę, apstojo ratu, linguoja galvomis, sveikinasi, kiti stengiasi draugiškai prisiglausti. Netgi man, svetimam, rodo dėmesį. Liudas sako, kad tai - mandagumas. Štai ir jie. Kai aš atvykau pas juos į sodybą, jie visus darbus padėjo į šalį. Be galo svarbi taisyklė.

O skautas turi mokėti daugiau, daug daugiau. Įsikurti per kelias minutes, svetimą vietą paversti sava. Kaip tai padaryti? Labai paprastai - nurinkai šiukšles, pagaliu pradaužei dilgėles, pasidėjai kokį medį ir atsisėdai atsipūsti. Kartais tiek ir tereikia.

Bet šešiametis visko nemoka! Taip, sutinka Liudas, šešiametis daug ko nemoka, bet jis gali suprati, ką tai reiškia tarnauti Dievui, tėvynei ir padėti artimui. Jeigu supranta esmę, jis gali duoti skauto įžodį.

Dabar aš skaičiuoju Liudo turtus: ganykloje 19 arklių, 7 avys, 6 ožkos, 2 ožiai, namuose - dar 14 kiaulių, 30 vištų, 2 povai, 3 šunys... Žemaitukai yra dotuojami, už kiekvieną jis turėtų gauti po 700 kasmet. Tačiau Liudas sako, kad skaičiuoju ne iš to galo. Jis turtingas ne todėl, kad turi tiek gyvulių. Išmokų už žemaitukus dar tik pirmą sykį paprašė, o ir be jų išgyveno. Ir netgi jei dingtų visi arkliai, avys ir ožkos, visko vėl atsirastų. Jis visko turėtų ir vėl, nes žino, kaip išgyventi.

Skautijos esmė truputį aiškesnė ir man.

Išlikti - štai kur tikrieji mokslai
Namuose Liudas paima smuiką ir pagroja kažkur girdėtą melodiją. Sakyčiau - senovišką, bet jis neleidžia. Kaimo moterytės, kurias jis mokė dainuoti, irgi sako: "Et, senoviška..." Jos norėtų kažko "šiuolaikinio". Bet jeigu išsižioji dainuoti dabar, jeigu dainuoji dabar, šitą minutę, tai ir daina šiuolaikinė. Jeigu šoki dabar seną lietuvišką šokį, tai tas šokis - irgi šiuolaikinis. Ir visai nesvarbu, kad lietuviai jį šoko seniau. Juk laikas vienas, nedalomas, o Lietuva irgi viena. Nėra ko Lietuvos dalinti į tą ir aną.

Bet ne, dabar kaimo dainininkės norėtų kažko mandresnio. Na, bent romansų. Kvailų sentimentų, tokių pat svetimkūnių mūsų kultūrai, kaip ir pigiausias popsas. Krūtinė lūžusi, širdis sudužusi... Visi Lietuvos kaimai nori dainuoti tas banalybes. Ir jeigu ne tas pamišimas, Liudas labai greitai suburtų gerą kapeliją. Iš bet ko. Iš tokių, kaip Tomas, kaip Rokas, kaip aš...

Iš tokių, kaip aš? Bet juk nieko nemoku!

- Tau tik atrodo, kad nieko nemoki, - sako mokytojas. - Sykį į tokią kapeliją įtraukiau autizmu sergantį vaiką. Daviau pagaliukus, liepiau mušti ritmą. Jis kartais pataikydavo. O kai jis mušė pro šalį, mėginau prisitaikyti aš. Turiu pasakyti, niekas net nesuprato, kad čia kažkas negerai.

Iš kur išmoko jis pats? Iš niekur. Iš savęs, iš žaidimų. Tėvas nupirko instrumentų ir pasakė vaikams: dabar grokite. Ir jie grojo.

- Šviesus buvo žmogus, - prisimena Liudas. - Paprastas kaimo darbininkas, net ne muzikantas... Groti mes nemokėjome, gal tik vienas brolis šiek tiek armonika... Mes tik žaidėm grojimą. Giminės pasikviesdavo į vestuves. Žinoma, šalia tikrų muzikantų. Mes buvom tokie žaisliniai, nors patys to nesupratom. Mes žaidėm rimtais veidais...

Liudas sako, kad tai be galo svarbu - žaisti rimtai, iš širdies. Gyvenimą galima suprasti kaip žaidimą. Kažkada jis su broliais žvyrduobėje žaidė miestus, namus, kelius ir gyvenimą, paskui žaidimai pasikeitė. M. K. Čiurlionio gabių vaikų mokykla, Muzikos akademija - tai vis anų vaikystės žaidimų tąsa. Visi kažką žaidžia. Tomo ir Roko žaidimai Salantuose - šlifuoti šaligatvius. O čia? Ko jie išmoko mokytojo sodyboje?

- Šluoti, joti, - sako berniukai.

- Jie tik žaidžia jojimą, kaip aš kažkada - grojimą, - juokiasi Liudas. - Ir gerai, tegu žaidžia.

Jie čia išmoks išgyventi?

- Išgyventi - tai juokas. Tai toks paprastas, primityvus dalykas. Prikimšti pilvą - jokia problema. Bet reikia kažko daugiau. Kam visa tai, dėl ko? Aš norėčiau, kad šitie berniukai užaugtų garbingais vyrais, laisvais žmonėmis, o ne prekėmis.

Kalba nuo vaikų pakrypsta link Lietuvos. Jeigu Lietuva dabar neišgis, ji tikriausiai jau niekada neišsigelbės. Liudas tuo labai susirūpinęs.

Kuo serga tauta? Visais svetimais dalykais. Popsu, kuris nuo vaikystės žmogų daro nublizgintą tarsi prekę. Tokiam tiek ir terūpi - parduoti save kuo geriau. Svetimais šokiais, valstybinių ansamblių paleistais surogatais, kurie nei lietuviški, nei liaudiški, bet labai iškreipia mūsų savimonę. Liudas tokius nudailintus profesionalų šokius vadina kolūkiniu baletu. Ir dar viena netektis - atimti žirgai. Juk žemaitukų veislė išliko tik per stebuklą. O Lietuva be savo dainų, be šokių ir be žirgų - ne Lietuva.

Štai kodėl jis čia, netoli Salantų, kodėl įsteigė raitųjų skautų organizaciją, kodėl moko kitus lietuviškumo, kodėl nori mums sugrąžinti žirgus. Taip jis supranta misiją.

- Lietuva išsivaikšto todėl, kad serga, - tvirtina Liudas. - Žmonės be idealų negali gintis, jie pasimetę. O be Lietuvos neišgyvensim nė vienas. Kokie lietuviai be Lietuvos? Kas mes be idealų? Dar viena Rusijos okupacija, ir čia nieko neliks. Baisiausia, jeigu nebūtų kam gintis...

Pasidaro aiškiau, kam ta medinė varpinė Liudo sodyboje. Ji skelbia pavojų. Varpas, tiesa, medinis, bet jis - simbolinis.

Komentarai