Savadarbė technika - už kelis tūkstančius litų

Kategorijos: 

Kada Vytautas Stonevičius iš Pakarčemio kaimo (Kaltinėnų seniūnija) pradėjo konstruoti traktorius ir žemės ūkio padargus? "Kai subiro kolūkiai, ir mus paleido tuščiomis rankomis, reikėjo kažko imtis. Šake daug nenuveiksi, traktoriaus pirkti nėra iš ko... Kas daugiau liko? Teko galvoti pačiam", - sako Vytautas.

 

Šiandien jis visą 17 hektarų ūkelį apdirba savos gamybos traktoriumi ir paties sukonstruotais padargais. Turi nusipirkęs tik mažiuką kombainą ir bulvių sodinimo mašimą. Pusiau automatinę bulvių sodinamąją yra pasidaręs ir pats, bet su ja lėtas darbas, užmetė.

 

- Tenai reikia į tokį šaukštą padėti bulvę, mano sodintojai nespėja, turiu važiuoti labai lėtai, mane tai erzina, - pasakoja Vytautas. - Nusipirkau fabrikinę.

 

Jo vokiškas kombainiukas senas, bet dar vis juda. Subiro variklis - Vytautas įdėjo "Žigulių". Kai geras oras, Vytautas per dieną nukulia tris hektarus. Apsidirba sau, dar ir kaimynams padeda.

Jo savadarbį šieno rinktuvą labai nesunku perdaryti į mėšlo kratytuvą - nuimi vienus bortus, uždedi kitus.

 

Prie savo traktoriaus Vytautas dar kabina savo gamybos plūgus ir plūgelius, javų sėjamąją, žoliapjovę, šieno vartytuvą ir grėblį...

 

-Iš kur visa tai pirkčiau? - klausia Vytautas. - Iš tų kapeikų, kur dabar gauname už pieną? Be to, nauji traktoriai, kurie kainuoja dešimtis tūkstančių, irgi lūžta, o detalės nepaprastai brangios. Aš dalis perku metalo lauže. Nieko nėra pigiau.

 

Vytauto šeimai buvo ir kitas kelias - skolintis pinigų, gauti kokią paramą ir techniką pirkti.

- Labai džiaugiuosi, kad taip nepadarėme, - trina jis rankomis. - Juk būtume sulindę į skolas ir viską praradę. Iš kur mokėtume palūkanas, kai už pieną bemoka 30 centų? Bankai būtų atėmę paskutinius marškinius!

 

Vytautas paskaičiavo, kad jo traktorius kainavo apie du tūkstančius litų.

 

- Iš pradžių nekainavo nė tiek, - prisimena savamokslis konstruktorius. - Turėjau supuvusius "Žigulius", kurių neapsimokėjo remontuoti, bet variklis buvo dar geras. Paėmiau variklį, užpakalinį tiltą ir padariau traktoriau priekį. Užpakaliniai ratai - tai "Belaruso" priekiniai, galinį tiktą nusipirkau sąvartyne pusdykiai. Dar dviejų pavarų dėžių, visokių geležgalių reikėjo...

 

Kai viena po kitos sujungtos dvi pavarų dėžės sumažino apsukas, atsirado nepaprastai daug jėgos. Dujomis varomas "Žigulių" variklis gali tempti ir prikrautą priekabą, ir du plūgus. Svarbu, kad nebuksuotų ratai.

 

- Kai pirmą sykį bandžiau, tai apsivožiau aukštėlninkas ir vos nepadėjau galvos, - prisimena Vytautas. - Suėjo kaimynai, užkūriau variklį. Važiuoja! Aišku, buvo daug džiaugsmo. Sakome, reikia patikrinti, kiek jis turi jėgos. Kieme gulėjo gelžbetoninis elektros stulpas. Pririšome taip nevykisiai, labai aukštai užnėrėme trosą... Timpt stulpą - traktorius keverst aukštėlninkas. Nespėjau nė sankabos išjungti - džiaugiausi nušokęs į šalį.

 

Po to Vytauto kūrinys vis tobulėjo, lyg būtų gyvas padaras. Atsirado darbinė pavara, hidraulinis keltuvas, kompresorius... Dešimt metų Vytautas savo traktoriumi važinėjo be kabinos, paskui ją pasidarė, supjaustęs senus "Žigulius". Kabina šildoma - visai kaip lengvajame automobilyje.

 

- Juk tuo traktoriumi dirbame visus metus - ir vasarą, ir rudenį... O žiemą važiuojame į mišką. Tik šiemet - ne. Šiemet per daug sniego, o ratai nedideli, klimptų.

 

Tačiau nedideli ratai turi ir privalumų. Vietos apie Pakarčemį labai kalvotos, o Stonevičių valdomoje žemėje yra tokių pakalnikių, į kurias "Belarusais" važiuoti būtų per daug pavojinga.

 

- "Belarusai" dideliais ratais, aukšti, o maniškio taip lengvai neapversi, - džiaugiasi meistras.

Dabar jo traktorių varo nebe "Žigulių", bet "Audi 100" dyzelis variklis. Dyzelis patogiau, be to, ir pigiau - juk žmona ūkininkė gauna nusipirkti žaliojo dyzelino.

 

Traktoriaus rekonstrukcija Vytautui irgi kainavo ne tūkstančius. Seną "Audi 100" jis nusipirko už 500 litų. Išėmė variklį, priekinį tiltą, dar šį tą, o griaučius vėl pardavė sąvartynui.

 

- Taip išeina, kad variklis man atsiėjo 250 litų, - skaičiuoja meistras. - Dar pridėkim elektros, elektrodų, darbo įrankių kainą - ko gero, du tūkstančius į savo traktorių esu sudėjęs. Ką gero nupirksi už tiek? Tai va, geriausia konstruoti traktorius ir visokias mašinas iš senų lengvųjų automobilių. Jų pilni sąvartynai. Galima rasti visai neblogų variklių. Jeigu sulūžta kas - pilni sąvartynai atsarginių detalių!

 

Iš Vytauto garažo, kuris dar būna už dirbtuves, išpupsena ką tik sukonstruotas motorinis triratis. Variklis, pavarų dėžė, tiltas - lengvojo automobilio, tik priekis - seno motorolerio. Tą motorolerį turėjo vaikai, atsižaidė, dabar atidavė tėvui. Ko gero, į tą daiktą jau sudėta apie 800 litų.

 

- Aš manau, jis turėtų greitai atsipirkti, - sako konstruktorius. - Vasarą juo važiuosime į ganyklas melžti karvių. Anksčiau važiuodavome "Audine", o ji sunki, ėda daug kuro, be to, žema, labai nepatogi. O maniškis trečia pavara lipa į kalną laisvomis apsukomis. Tiek jam to kuro ir tereikės...

 

Vytauto naujasis triratis stovi gerokai aukščiau už automobilį, jis labai manevringas. Dar nebaigtas, bet važiuoti jau galima. Gale bus sėdynė keliems žmonėms, ant nedidelio padėklo tilps keli pieno bidonai. Daug ir nereikia - anksčiau Stonevičiai laikė dešimt karvių, dabar, kai pieno gamyba smulkiesiems ūkininkams pasidarė nuostolinga, pasiliko tik šešias.

 

Savo nedidelį ūkį jis su trimis sūnumis apdirba ir apvažiuoja savo gamybos technika.

 

Vytautas iš profesijos nėra nei inžinierius, nei mechanizatorius. Daugelį metų dirbo Pašilės tarybinio ūkininko statybininkų, turėjo vairuotojo teises, mokėjo virinti. Niekada anksčiau jam ir į galvą nebuvo atėję, kad imsis kažką konstruoti.

 

Nors techninė kūrybą prasidėjo iš nepriteklio, ji Vytautui teikia ir džiaugsmo.

 

- Bet kai nesiseka, tai aš labai nervinuosi, neužmiegu per naktis, - pasakoja kūrėjas. - Juk atitraukiau nuo šeimos kelis šimtus litų, sukišau į detales, o dabar pats nežinau, kas man išeis. Jeigu turėčiau pinigų apsčiai, jeigu galėčiau pirkti ką noriu ir kiek noriu, tada ir kūryba būtų kitokia. Bet kai pagaliau darbas pavyksta, tada, aišku, būnu laimingas.

 

- Jis ir lėktuvą padarytų, - sako Juzefa Nijolė Mikavičienė, Vytauto uošvė. Savo žentą ji giria ir pasakoja, kaip jis dar moka mūryti - namas jam išeina tarsi lėlė. Dar ir kitą žentą išmokė mūryti...

 

- Lėktuvą jei ir padaryčiau, tai būtų viena tokia problema - nemėgstu aukščio, - prisipažįsta meistras. - Tikriausiai bijočiau skristi. Sunkiausia būtų su propeleriu... Abejoju, ar pats vienas galėčiau jį labai tiksliai padaryti ir išcentruoti... Reikėtų pirkti, o tai kainuotų nežmoniškus pinigus. Tokioms svajonėms neturiu pinigų.

 

O jei pinigų atsirastų?.. Išeitų, kūrybai nereikia diplomų ir didelių mokslų, viską gali pasiekti pats vienas - svarbu turėti galvą ir nebijoti surizikuoti?

 

- Jei nori kurti, dar reikia turėti žmonišką žmoną, - priduria Vytautas. - Juk kai pradedi darbą, niekada nesi tikras, kas iš to bus. Laiką gaišti, rizikuoji nuo šeimos atitrauktais pinigais, o jei neišeis? Ir jei dar žmona vis pjautų tarsi medinis pjūklas, kad nieko iš to nebus, kad bus vienas nuostolis, tada labai greitai pasibaigtų visa tavo kūryba. Taip spaudžiamas nedaug tepakurtum!

 

Vytautas turi pažįstamą, kuris pasidarė traktorių. Darė labai dailiai, kruopščiai. Išėjo labai puikus traktorius - beveik kaip pirktinis. Ir veikė puikiai. Bet atsitiko nelaimė - vos tik pradėjo bandymus, užsikirto variklis. Aišku, kūrėjas dėl to nekaltas, bet žmona pradėjo ėsti - tu tik pagalvok, tokie pinigai, ar nesakiau, kad nieko iš to nebus?.. Žmogus neištvėrė ir metė sumanymą.

 

- O man su žmona pasisekė, - džiaugiasi Vytautas. - Janina manęs neėda, galiu meistrauti, ką noriu.

 

Kartais namiškiai Vytauto darbus pavadina žaislais, bet tik - labai draugiškai. Visi puikiai supranta, kad vyro ir tėvo "žaislai" - jų nedidelio ūkio išganymas.

 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

Komentarai

123

smagu matyt kūrybingų žmonių ir tai, kad yra žmonų kurios nera galvos skausmo priešastis. Jeigu dar ūkininkai nepardavinėtų pieno bendrovėms pusvelčiui pieno, o patys gamintų grietinę, sūrius, sviestą ir veštų pardavinėt į miestą tai uždirbtų daugiau ir miestiečiai valgytų sveiką maistą vietoj konservantų pripumpuotą parduotuvės produkciją.

pieno kelias

pieno kelias per ilgas, kažkaip žmones pasiekia pienas, kainuojantis apie 2 litus, ūkininkas pigiau parduoda. o mes mokame už tai, kad pieną kažkur užlaiko, palaiko, ir supakuoja. Aš esu iš ukmergės, kadangi tai nedidelis miestelis - ūkininkai patys atveža pieną. daug pigiau, ir geriau, ir atliekų (pakuočių ) nelieka. trūksta tik sūrio ir grietinės bei rauginto pieno. dabar ūkininkai gudrūs, galėtų sukurti interneto puslapį kuriame registruotų kas kada ko nori. ir tai patiekti. visi būtų patenkinti (išskyrus koncernus) :) sėkmės, patinka jūsų puslapis, užklydau per saulės kolektorius :)

Savadarbė technika - už kelis tūkstančius litų

Tas triratis labai suintrigavo , gal ir susikonstruočiau kažką panašaus , bet tai čia jau transporto priemonė ir ką pasakysi kai sustabdys policija ?

Aš per visą rudenį po truputį konstravau šakų smulkintuvą prie traktoriaus .Smulkintuvas išbandytas ir dabar pats neatsistebiu - kokio kipšo anksčiau palikinėjau miške šitiek kuro?

http://www.youtube.com/watch?v=uWQwPC8PNVk