Apie tikruosius interesus bei motyvus paprastai čia niekas netrimituoja. Apie juos kalbama kažkur patylomis, o kai įjungiami mikrofonai, viskas staiga pasikeičia ir pasidaro legalu. Tikruosius motyvus keičia viešieji - kaip ir darbo drabužius sekmadienio ritualams pakeičiame išeiginiais. Kai darbas padarytas, galima apsivilkti švaresnį kostiumą ir paskrajoti aukštybėse. Vienus žodžius, tarkim, "mūsų užsakovų nauda" gali pakeisti koks nors "valstybės interesas", o tokį brutalų ir mūsų kalbai svetimą "atkatą" - nepaprasta "atsakomybė prieš rinkėjus". Kalba pasidaro dviprasmė, ir neįgudusiam žmogui sunku suprasti, kas čia šneka rimtai, o kas maivosi prieš žiūrovus. Taip, jūs supratot - tai mūsų mylimas Seimas, mūsų valstybės širdis.

 

Anapus ir šiapus

Ilgi, trumpi ir painūs koridoriai. Eini, eini, suki ratais ir vos neatsiduri posėdžių salėje. Man tie labirintai kažkuo primena pirmąsias klajones universiteto kiemeliais. Čia irgi tai vienas, tai kitas kiemas. O ten bene Martyno Mažvydo biblioteka? Paskutinį sykį ten buvau berods prieš 20 metų. Tą rugpjūčio vidurnaktį mes sėdėjom ant laiptų ir nelabai žinojom, kas bus. Nerimo buvo kaip ir tą sausį, bet jau vyko kažkas daugiau. Žmonėse jau buvo kelios grupuotės.

 

Aistringiausi vieno politiko gerbėjai spaudėsi arčiausiai parlamento ir laukė, kada pasirodys lange jų mylimasis tėvelis maža kretančia barzdele. Kito, stambesnio, tėtušio garbintojai stovėjo atokiau ir jautėsi įžeisti, nes tas su barzdele sakė nežinąs, ar jų stambesnysis eis su rusais, ar su Lietuva. Kaip jis nežino, jeigu yra atitinkamas pareiškimas?

 

Tretieji sėdėjom ant Mažvydo laiptų ir stebėjome tuos bei anuos. Čia sutikau keletą savo kolegų, bet šiandien nelabai norime tai prisiminti. Kartais girdžiu ausyse, kaip tunelio apačia dunda rusų tanketės. Jeigu prasidės kas nors, mes visi, ir tie, ir anie, pereisim vieną mėsmalę, bet viskas kažkaip ne taip. Juk sausy nebuvo nei tų "berečių", bei "raudonųjų"... Ir štai po tiltu tanketės sustojo. Ką jie darys?

 

Bet ne, nieko tokio - vienai tanketei nulėkė vikšras. Atrodo, jie gavo komandą trauktis. Drąsuoliai pradeda švilpti.

 

Paskui vėl tas politinis maskaradas... Įdomu, iš kurio čia lango tautos mylimieji kalbėjo pasauliui ir tautai?

 

Keista, kad viduje niekada nebuvau. Vienas iš tų kiemo gynėjų šiandien juokauja: mes padarėme didelę klaidą, kad praleidome šansą ir nepuolėm tada į vidų. Apsaugos buvo tiek mažai, kad mūsų visų nebūtų sulaikę. Ir štai mes sėdėtume viduje, o jie stovėtų kieme, reikalautų duonos ir darbo. Tik toks skirtumas. Bet mes likom lauke už paradinių durų. Taip ir turėjo būti: visi - ten, o čia - tik išrinktieji.

 

- Ar tu važiuotumei dar? - klausia vienas parlamentaras.

 

Labai subtilus klausimėlis. Tokią šaltą, vėjuotą dieną, kai šitaip pusto?.. Įdomu, kiek mūsų dabar susirinktų? Tas mano draugas juokauja: eičiau daužyti langų, bet juk gali nušauti. Kas su mumis atsitiko?

 

O gal ten, kieme, niekas labai nepasikeitė? Gal, sakau, čia, viduje?..

 

Žodžiai apie žodžius

Toks jausmas, kad vaikštai po televizorių. Nėra nei vieno, kurio nebūčiau matęs. Štai tas su akiniais pavaidina politikos analitiką, tik jo analizės trenkia konservais, šitas žongliruoja ekonomikos terminais, aną rusišku akcentu prisimenu iš agurkų reklamos, o tas išstypėlis garsėja šokiais... Gali pagalvoti, kad tai ir yra jų pagrindinis darbas.

 

Nuo balkono visi - kaip ant delno. Tie, kurie sėdi kairėje salės pusėje, pasivadino kairiaisiais, o kurie dešinėje, tie - dešinieji. Per vidurį turėtų sėdėti centristai, kokie nors liberalcentristai arba socialliberalai. Dar esu girdėjęs ir tokių slaptažodžių, kaip centro kairieji ir kairės dešinieji. Bet visa tai - kad būtų painiau. Mums užtenka žinoti, kad pagal senas žaidimo taisykles kairieji turi pyktis su dešiniaisiais ir kaišioti vieni kitiems pagalius. Bet ir tai - ne visada. Štai Šilalėje ir daug kur kitur socialdemokratai puikiausiai dalijasi biudžeto lovį su konservatoriais. Kitiems tai atrodo kaip žaidimo taisyklių nepaisymas arba išdavystė, bet interesas (lietuviškai - apetitas) svarbiau už maskarado kaukes.

 

Iš pat ryto ir čia - jokių oponavimų. Taika, santarvė ir tautiškumas. Juk minimas Jono Jablonskio 150-asis gimtadienis. Labai gražūs žodžiai. Kai kuriuos užsirašiau: kalba, tradicija, pasiaukojimas, šviesa, knygos, tautinis identitetas... Bet ne, lietuviškiau būtų tautinė tapatybė. Už tą identitetą kalbininkas Jablonskis gerbiamai pirmininkei būtų davęs velnių, gerbiama pirmininkė tokią gražią minutę šiek tiek susimovė. Arba jos kanceliarija... Bet gerbiama pirmininkė jau kviečia į tribūną gerbiamą prelegentą, ir tas duoda kalbos kaip reikiant. Vieniems jis - kalbininkas, kitiems - politikos ungurys. Labai švari tartis, kirčiai sudėti teisingai. Susijaudinęs užsižiopsojau ir gražesnių žodžių neužrašiau. Ko gero, visi buvo kaip tik. Kažkas apie bendrinę elitinę kalbą ir tautą, kurią iš pavienių lietuvių subūrė tas kalbininkas. Ne tas, o kitas, kuris gyveno anksčiau...

 

Laukė daug įdomesnė antroji spektaklio dalis.

 

Pirmoji slaptosios kalbos pamoka

Oficialioji dalis neprasidėjo, o televizijos operatoriai ir keli reporteriai nuo ryto trinasi apie duris. Scenarijus žinomas, daug kas aišku iš anksto, tereikia palaukti, kada duryse pasirodys kas nors iš pagrindinių veikėjų ir pasakys reikšmingus žodžius. Bet ką žinai... Gal koks nenuspėjamas juokdarys iškrės šį tą įdomesnio? Juk čia ne visiems skirti vienodi vaidmenys.

Štai kažkoks nematytas vyrukas ant laiptų kalbina mūsų apygardos rinktą gerbiamą parlamentarą, traukia iš juodo diplomato kažkokias cigaretes, kiša po nosimi . Kokia čia velniava? Kiek žinau, Remigijus Žemaitaitis nerūkydavo...

 

Bet tos cigaretės, pasirodo, visai ne cigaretės. Kalbos naujadaras - cigarilės. Tai lyg ir tos pačios cigaretės, bet pavadintos kitaip ir nepapuola po didžiuoju akcizo kūju. O tas vaikinas užrūkyti net nesiūlo. Jis - oficialiai Seime registruotas lobistas, ir tuoj pamatysim, kieno interesams jis atstovauja.

 

- Pažiūrėkit, tai iš esmės ta pati prekė, tik turi akcizo lengvatą, - ima lobistas įtikinėti ir mane, tarsi aš būčiau seimūnas ir galėčiau balsuoti už akcizą arba prieš jį. -- Tabakas tas pats, tik susuktas ne į popierių, bet į tabako lapą... Kodėl joms privilegija?

 

Jeigu cigarilės turi akcizo lengvatą, tai jos kainuoja pigiau, ir cigarečių gamintoja UAB „Philip Morris Lietuva“ susiduria su didesne konkurencija, praranda dalį pelno. Užtat tokia situacija palankesnė cigarilių importuotojams. Bet apie tokius žemus dalykus čia niekas viešai nekalba.

 

Štai mums pirmoji užkoduotos politikų kalbos pamoka: tie, kurie palaiko cigarečių gamintojus, kalba ne apie konkurenciją, bet apie pinigus, kuriuos biudžetas gaus, uždėjus cigarilėms cigarečių akcizą. Jie netgi pasireiškia kaip mūsų sveikatos saugotojai ir pasisako prieš rūkymą. Kuo brangesni bus rūkalai, tuo, girdi, mažiau žmonės rūkys. O tie, kurie importuotojų pusėje, irgi randa padorų motyvą: jie, pasirodo, kovoja prieš kontrabandą. Girdi, jau ir taip beveik pusę tabako rinkos užima kontrabanda, ir kuo labiau kelsim akcizą, tuo labiau kontrabanda klestės, o biudžetas kentės.

 

Žodžiu, viskas atrodo gražiai ir tauriai.

 

O ką pasakys mūsų apygardos rinktas atstovas? Apie kokį jo motyvą pranešti rinkėjams?

 

Remigijus traukia pečiais:

 

- Aš tikrai nežinau, kodėl cigarilėms turėtų būti kažkokia privilegija. Ar tą rūkysim, ar tą - koks skirtumas? O biudžetui - dar vienas kitas milijonas...

 

Po balsavimo lobistas leidosi laiptais žemyn ir kažkam raportavo mobiliuoju telefonu:

 

- Viskas tvarkoj, įstatymas priimtas.

 

Šienas - irgi pinigai

Dabar jau žinome slaptosios kalbos abėcėlę ir galime pasiklausyti apie atsinaujinančios energijos išteklius. Reikia ar nereikia ją palaikyti? Žinoma, reikia, nes juk spaudžia Europos Sąjunga ir dar tas klimato atšilimas... Priimkim įstatymą ir garantuokim, kad tokią švarią ir gerą energiją valstybė pirks palankia kaina. Bet oponentai sako: nėra strategijos. Pirma reikėtų nuspręsti, kuriai energijos rūšiai Lietuva teiks prioritetus. Štai pietinės Europos šalys labiau naudosis saule, šiauriečiai žada įsikinkyti vėją. O Lietuva? Kol tai neaišku, per anksti nustatinėti tarifus.

 

Tačiau tokios kalbos yra pernelyg gražios.

 

Rytą man pasitaikė proga nueiti į vieną frakciją ir paklausyti, kaip jie žada balsuoti. Ten, kur daugiausia kalbų apie tvarką ir teisingumą. Remigijus pakalbėjo, kur reikia, ir jie įsileido. Be to, ir seniūnas buvęs šiauliškis pasitaikė pažįstamas iš senesnių laikų... Bet nieko labai slapto neišgirdau. Tik leksika buvo kita. Ten vienas toks ekonomistas - tai tikras viesulas. Jis labai varė ant vieno gerbiamo signataro. Girdi, Šimėnas, kol jo grupuotė dar valdžioje, įsigeidė atsikąsti labai didelį gabalą. Dabar jis kažkur prie Anykščių daro kurą iš šiaudų, o jei užsitikrins garantuotą kainą, galės daryti iš šieno, kūrenti katilines ir sukti elektrą. O tą jo brangenybę pirkti reikės dabar nustatyta kaina - niekur tada nedingsi.

 

- Kam ta energija, jeigu brangesnė? - siautėjo tas stačiokas. - Kam, po velnių, pirkti kilovatvalandę už pusantro lito, jeigu yra pigiau?

 

- Juliau, Juliau, o kaip formuluosi? - klausė seniūnas, kuris ir čia išlaikė švelnesnį toną.

 

- Taigi, Valentinai, nėra strategijos. Juk viskas - nuo kito galo!..

 

Per Seimo posėdį kiti irgi kalbėjo apie strategiją. Gal jos iš tiesų nėra? O gerbiamas signataras, aišku, pasisakė už ekologiją. Bet keista, kad kad jo ir rėmėjų balsų tokiam kilniam ir švariam dalykui pritrūko.

 

- Pagailėjote žmogui! - subariau mūsų seimūną, kai po ekologijos pralaimėjimo buvo paskelbta pertrauka. - O juk tokia gera idėja! Nusipirkčiau vieną seną saulės bateriją, pasikelčiau ant stogo ir parduočiau elektrą po pusantro lito. Arba ne - pirkčiau ją po 45 centus ir vaizduočiau, kad gaminu už pusantro lito...

 

- Ne, ne, nieko nebus! - juokiasi Remigijus. - Idėja gudri, bet kas iš tavęs, mažo žmogelio, pirks? Šitie projektai - ne tokiems, kaip tu.

 

O taip, žinoma... Besėdėdamas ir beklausydamas mažumėlę įsisvajojau.

 

Dviguba logika

Ir štai, esminis gyvenimo klausimas - akcizas etilo alkoholiui. Juk pasakyta: vyriausybė, kuri pakelia alaus kainą, yra pasmerkta žlugti. Užtat opozicija siūlo akcizą sumažinti ir turi šansą užimti poziciją. Bet gali būti kažkas giliau pakasta... Tarp valdančiųjų irgi atsiranda tokių, kurie linkę akcizą sumažinti.

 

Viešieji motyvai mažinti akcizą labai logiški. Po to, kai vieną naktį konservatorių ir juokdarių koalicija skubiai pakėlė mokesčius, biudžetas nieko iš to negavo - tik nuostolį. Dabar laikas taisyti klaidą. Ir nereikia pūsti miglos, kad Europos Sąjunga verčia didinti akcizus. Mūsų akcizai du su puse karto didesni, nei reikalauja ES. O kaimyninės šalys? Rusijoj ir Baltarusijoj alkoholio akcizai keturis kartus mažesni, nei čia. Kaip tokiomis aplinkybėmis neįsisiautės kontrabanda?

 

Oponentai kalba apie blaivybę ir tautos nugirdymą. Alkoholio vartojimą lemia du esminiai faktoriai, kuriuos gali valdžia kontroliuoti. Tai alkoholio kaina ir prieinamumas. Alkoholis ir taip nesunkiai prieinamas, o dabar norit sumažinti kainą? Ar galvojate apie eismo nelaimes, nelaimingas šeimas ir girtuoklių tėvų vaikus?

 

Retorika pasidaro graži, beveik kaip per Jono Jablonskio gimtadienį... Būtent!

 

Pagaliau vienas seimūnas prabyla apie vietinę pramonę. Alytaus "Alita", "Anykščių vynas" ir "Vilniaus degtinė" merdi, atleidinėja žmones, o mūsų rinkoje įsigalėjo importiniai gėrimai. Kaip žmonės gėrė, taip gers, tik ne lietuviškus gėrimus... Kam tai naudinga?

 

Ir štai bendromis pozicijos ir opozicijos jėgomis vietinę pramonę pavyksta išgelbėti. Premjeras neištveria ir po balsavimo replikuoja. Jam keista, kad Seimo nariai šitaip vieningai štai tokiu būdu nusprendė lopyti biudžetą. Mūsų vaikų, tautos ateities sąskaita!

 

Man ta kalba pasirodo truputį nelogiška. Kada opozicija siūlo daryti tautai visokių lengvatų, tai valdantieji taupo biudžetą ir sako, kad žmonės valstybei bus per sunki našta. O štai dabar, kai biudžetui žadami pinigai, pats premjeras pasidaro idealistas, ir tauta jam svarbiau už pinigus. Atrodo, kažko nežinau...

 

- Iš tiesų viskas labai logiška, - mane vėl konsultuoja Remigijus. - Alytaus "Alita", "Anykščių vynas" ir "Vilniaus degtinė" dar ne monopolistų rankose. Ir kuo labiau tas įmones nustekensi, tuo bus lengviau nupirkti. Neblogas kąsnelis, tiesa? Tarkim, "MG Baltik" firmai, kuri ir taip valdo apie 60 procentų alkoholio rinkos. "MG Baltik" yra didelė konservatorių rinkimų kampanijos rėmėja, vienas iš jos savininkų dirba Vyriausybėje premjero patarėju. Dabar šiek tiek logiškiau?

 

- Dabar visiškai logiška! Žiūriu, per metus tu čia apsitrynei. Sėdi štai taip ir balsuoji už tuos arba anuos?

 

- Ateinu į Seimą anksti. Šiandien buvau prieš septynias. Krūvos įstatymų projektų... Būna tokių labai subtilių kabliukų.

 

- Ir slaptų interesų randi? Labai, labai slaptų?

 

- Na, pasitaiko...

 

- Klok ką nors įdomesnio! Tik suprantamai.

 

- Buvo vienas mįslingas projektas... Gudručiai sumąstė prastumti slaptą ikiteisminį tyrimą. Apie jį niekas nebūtų žinojęs - tik tyrėjai ir tiriamieji. Girdi, objektyvesnis bus tyrimas... Bet juk tai - puikiausia šantažo priemonė! Noriu - tiriu toliau, sutarsim - galiu nutraukti. Nė šuo nesulos! Kai pranešiau Prezidentei, ta netikėjo. Pasiūliau paprašyti ekspertų išvados. Jų išvados buvo dar baisesnės, nei aš numačiau, ir viskas pasibaigė Prezidentės protestu. Po antikorupcijos vėliava kartais daromi baisūs dalykai.

 

Interesų turi ir jie

Pagaliau kulminacija. Nuo ankstyvo ryto, kai iškilmingai paminėtas tautos tėvo gimtadienis, iki pavakarių, kai būrelis tautos pavainikių iškrėtė baisų akibrokštą, tonas labai pasikeitė. Sunku patikėti, kad per iškilmingą minėjimą koks nors gerbiamas Seimo narys gerbiamam prelegentui būtų liepęs nusimauti kelnes ir pastovėti čia prie visų žemyn galva, o paskui gerbiama pirmininkė būtų pareiškusi, kad išklausėme populistinės klouno kalbos.

 

Bet po pietų šitaip įvyko!

 

Televizijos paparaciai iš anksto užuodė tam tikrą kvapelį ir į balkoną susinešė kameras.

 

- Atminkite, kad toks populistinis jūsų žaidimas yra labai pavojingas, - įspėjo išsišokėlius solidus oponentas iš akademinio analitikų sluoksnio ir gerbiamam prelegentui liepė čia prie visų nusimauti kelnes.

 

Bet tas kažkodėl nepakluso.

 

Kairė ir dešinė labai susierzino, niurnesys buvo girdėti ir vidury, atsiprašau, centre, centro kairėj ir dešinajam kairiojo centro sparne. Et, susipainiojau... Tiek to, geras tonas ir terminai dabar nesvarbu.

 

Vienam oponentui parūpo, kokie prelegento reikalai šeimoje, kitas norėjo žinoti, ar tai, ką prelegentas daro su savo žmona, tikrai yra meilė, ar tik viešieji ryšiai. Kas atsitiko? Ko sudrebėjo konservatorių analitikas, ko šokinėja socdemų šokėjas? Apie kokį pavojų jie kalba?

 

Pavojus tikrai realus. Jeigu išsišokėliams pavyktų kada nors surengti šitokį referendumą, kokį dabar pasiūlė, tai tam analitikui tektų gyventi iš savo analizių, o tam pasibaigtų viešieji šokiai. Lygiai pusė garbingų seimūnų, kurie per daugelį metų priaugo prie savo kėdžių, turėtų keisti profesiją, daugeliui tektų mokytis darbo. Kur tai matyta mūsų darbovietę pjauti perpus! Ir kas paskaičiavo, kas laukia mūsų tautos po tokio baisaus dalyko?

 

- O kas skaičiavo, kai įsteigė 141 vieną mandatą? - ginasi populistų atstovas. Pasirodo, LTSR Aukščiausiosios Tarybos salėje buvo 140 kėdžių, paskui dar vieną pastatė gerbiamam Seimo pirmininkui... O dabar liktų 71 kėdė - kaip tik tiek yra vienmandačių apygardų.

 

Ką? Atsisakyti daugiamandatės apygardos - švenčiausios iš šventenybių? Kas bus, jeigu neliks partinių sąrašų ir prasčiokams leidime rinkti, ką jie sugalvojo? Žiūrėk, dar įsigeis rinkti rajonų ir miestų merus, seniūnus, paskui panorės vienmandačių apygardų savivaldybėse. Kaip savo žmones prastumsi ten, kur visi juos pažįsta kaip nuluptus? Ar dėl to kovojo visos didžiosios partijos, ar dėl to kūrė amžinos koalicijos vizijas? Ne, Seimo senbuviai to nė už ką neleis!

 

Bet populistai puola toliau: jeigu valstybės suverenas yra tauta, kaip parašyta Konstitucijoj, ir jeigu mes turim tarnauti tautai, kaip buvo kalbėta iš ryto, tai leiskim tautai nuspręsti, kiek jai reikia gerųjų tarnų. Savivaldybių rinkimai - pati geriausia proga. Pabalsuos už vietinius partijų sąrašus, pasakys savo nuomonę ir dėl tų sąrašų...

 

- Tauta, tauta! - neištveria vienas tautos atstovas. - Jeigu paklausi tautos, ar jai reikalingas Seimas, tu žinai, ką ji apsakys? Esu tikras: absoliuti dauguma balsuos, kad Seimas nereikalingas!

 

Po tokių žodžių galėjo sekti audringi, plojimai.

 

Gal tauta ir nėra elito tramdomas gaivalas, kaip čia pasakyta, bet antipatija iš tiesų gali būti abipusė. Tarp tų, kurie liko Seimo kieme už paradinių durų, ir tų, kurie įsitaisė viduj, skirtumas dar didesnis, negu man atrodė iš kiemo.

 

 

Paskutinė detalė

Ir aš ten buvau, kavą, kefyrą gėriau. Po balsavimo nuėjome su Remigijumi į Seimo valgyklą ir aplaistėme jo frakcijos ir visų išsišokėlių nesėkmę. Tokia ir nesėkmė... Muša elitas - myli tauta. Tai - irgi motyvas. Be to, kliuvo ne jam, o seniūnui.

 

Laikas važiuoti namo, bet vienas dalykas neišeina man iš galvos, visam prieštaringam paveikslui trūksta vienos detalės. Kai jie balsavo dėl akcizo etilo alkoholiui, tai vienas šviesuolis iš Remigijaus frakcijos pasisakė už tai, kad alkoholis būtų sunkiai pasiekiamas ir atneštų žmonėms kuo mažiausiai žalos, o kitas tiesiai šviesiai pareiškė, kad tie, kurie už akcizą, gali būti susiję su kontrabanda. Išeitų, kad vienas šoko pagal premjero dūdelę, o kitas jį kaltino korupcijos ryšiais?

 

- Na, mes nebuvom sutarę, kad balsuosim vieningai. Kaip kas išmanė... Egidijus yra humanistas ir balsuos prieš viską, kas gali pakenkti sveikatai. Ar tai būtų narkotikai, ar nikotinas, ar alkoholis - jis visada už griežčiausias priemones. O Julius įpratęs skaičiuoti, reaguoja audringai ir nemėgsta slėpti motyvų. Man atrodo, ir vienas, ir kitas - jie abu idealistai.

 

Margas vaizdelis, ką ir sakyti!