Į pasitarimą jie mane pasikvietė kaip savo atstovą spaudai, nors aš jiems siūliau surengti normalią spaudos konferenciją ir sušaukti visų religinių pakraipų žurnalistus.

- Ai, vėl prasidės šventieji  karai, - numojo ranka Marija. - Tų sopulių man ir čia gana, man ir be šito plyšta skaistybė, ai, žinot, širdis...

Jos pavainikis sūnus atrodė visai abejingas mūsų pasauliui ir atvirai sakė neturįs nieko bendro su savo sekėjais:

Rinkimų dieną žmogelis išėjo į mišką. Renka musmires, deda į krepšį. Pamatė kitas, klausia:
- Žmogeli, ką čia darai?
- Renku! - išdidžiai atsakė žmogelis. - Rinkimai.
- Taigi vienos musmirės! Kam tau tie šungrybiai?
- O ką tu siūlai? - paklausė žmogelis.
Tas kitas patraukė pečiais. Aplink kito grybo nebuvo.
Žmogelis rinko toliau.
- Vis tiek išsirinksiu! - sakė tvirtai.

Alius Sakinis ką tik buvo vandentiekis. Pūškėdamas speigo garais lyg garveržys parsigabeno tris didelius pilnus kibirus. O vakar, aptikęs užšalusį šulinio vamzdį, labai supyko ant siurblio, kad tas atsisakė siurbti į trobą vandenį. Kurį laiką Alius netgi svarstė, ar jam panikuoti, ar ne, bet apsisprendė džiaugtis ramybe. Ar jis koks civilizacijos invalidas, kad neparsineštų vandens iš prūdo? O gėrimui, kai pasibaigs atsargos, parsiveš iš artimiausio kaimyno.