Į Visatos Centrą, kur gyveno Alius Sakinis, šį rytą atėjo elektroninis laiškas. Jis išdygo kompiuteryje tarp kitų elektroninių šiukšlių, kurių Alius paprastai neskaitydavo. Tai vis būdavo patarimai būtinai nusipirkti viagros ir pasididinti pimpalą, o Aliui  atrodė, kad jis kaip nors išsisuks ir taip. Bet šį sykį laiškas buvo nepaprastas - jis atklydo tiesiai iš kito Visatos Centro.

- Oho, Visata turi porą centrų, - susidomėjo Alius ir paspaudė enter.

- Pažink Pats Save! - paliepė laiškas su rašybos klaidomis ir čia pat pareikalavo: - Dėmesio!

Alius sukaupė dėmesį.

Alius Sakinis turėjo naminį aitvarą, kurį sumanė atvesti į krikščionybę. Sekmadienį parsivedė jį į gerąją trobą, parklupdė ant kelių ir ėmė skaityti iš knygos:

- Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį turtą danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda.

- Puiku! - sušuko aitvaras, pašoko ir išbėgo kažkur. Netrukus grįžo, nešinas didelį maišą. Jis vaikštinėjo pro trobą, žiūrinėdamas daiktus.

- Nuo ko pradėsim? - paklausė. -  Nuo mikrobangės?..

Alius Sakinis pasigavo aitvarą ir užsidarė į daržinę. Gal kur pravers?

- Kokia moters kūno dalis tau gražiausia? - sykį paklausė aitvaras.

Alius giliai susimąstė.

- Gal akys?

- Nesakyk - akys, - įspėjo kaimynas. - O tai jis atneš mylimosios akis.

Mūsų rinktinė gėdingai prakišo.

- Ar nesakiau? - klausia Alius Sakinis.

Jis tikrai sakė, kad rinktinė praloš čempionatą.

Kitą sykį rinktinė laimėjo. Alius vėl klausia:

- Ar nesakiau?..

Kai lyja, Alius jau būna sakęs, kad lis, kai giedra, Alius būna numatęs ir tai.

Sykį paklausiau savo bičiulio:

- Aliau, kaip tu viską atspėji?