Šį ankstų rytą, nuskambėjus Prisikėlimo varpams, už kampo sutikau Jėzų Kristų. Jis buvo ilgais plaukais, vešlia barzda, liūdno veido ir pamušta akimi.

- Jėzau, tu tikrai priskėlei iš kapo! - sušukau nustabęs ir priėjau arčiau.

- Baik išsipisinėti, - atsakė man Jėzus Kristus. - Sakyk, kur čia gyvena Antosė?

Antosė gyvena kitame miestelio gale. Dievo kraujo ji pati neverda, bet visada galima gauti. Girdėjau, būna ir smilkalų.

Su Verbų sekmadieniu, brangieji! Ką tik parėjau iš bažnyčios. Buvau velykinės išpažinties. Iš tiesų tai buvo ne metų, bet viso gyvenimo sąžinės ataskaita. Stengiausi papasakoti kuo smulkiau, ir mes abu su dvasiniu tėvu pravirkome. Matydama tokį atsivertimą, verkė pusė bažnyčios. Kuo nuoširdžiausiai visų savo draugų prašau nuo šiol man nieko daugiau nepasakoti apie tariamą kunigų pedofiliją, istorikų pramanytą inkviziciją ar įsivaizduojamus Vatikano milijardus.

Mirtina grėsmė mano tikėjimui buvo iškilusi paskutinę darbo dieną prieš pat atostogas. Patenkintas ėjau Šiaulių bulvaru, kai prie manęs prisvilo du šėtonai juodomis kelnėmis ir tomis kvailomis savo knygomis - skiriamaisiais mormonų ženklais. Į vaikinus panašūs pragaro pasiuntiniai minkštu švelniu akcentu pasakė, kad norėtų pakalbėti apie mano tikėjimą.