Įprastos moralinės sąvokos, tokios, kaip dosnumas, nesavanaudiškumas, skamba groteskiškai, jeigu jomis švaistosi šykštus savanaudis, tarkim, darbuotojus engiantis darbdavys. Mus gali prajuokinti nutukėlis lektorius, mokantis kitus laikytis dietų ir nuolatos pasninkauti. O jei serijinis žudikas teismo salėje prabiltų apie gailestingumą, mus tai šokiruotų. Taip yra todėl, kad sakomus žodžius esame linkę derinti su kalbėtoju.

Tačiau tai būna ne visada. Yra viena  sritis, kur propaguojamos vertybės ne būtinai turi tikti pačiam kalbėtojui. Niekas nesistebi, kai iš aukšto į visus žiūrintis pamokslautojas moko kitus kuklumo ir nusižeminimo, o ekscelencija ar šventenybe save vadinantis išsipustęs turtuolis duoda kitiems velnių už puikybę.

Religijos propaganda įdomi tuo, kad visi mokymai ir auklėjimai yra adresuojami kitiems ir niekada - sau pačiam. Tikintieji nešiurpsta, kai gailestingumo moko bažnyčia, įsteigusi inkviziciją ir pradėjusi masinį kai kurių tautų genicidą. Begalinis gailestingumas virsta priešybe, bet tikintieji šito nepastebi - jie gali būti tik vertinami, bet patys vertinti šventesnių už save negali.