Kaltinėnų apybraižos

Vincentui Petkevičiui atminti

Kategorijos: 

Kaltinėnai prarado labai ryškią asmenybę. Ketvirtadienį, prieš pat Naujuosius, palaidojome Vincentą Petkevičių. Miestelio istorijoje jis tikriausiai išliks kartu su savo knygomis apie krašto istoriją. Laikas visus mus ištrins iš kitų atminties, o Vincento knygos paliks, gal ir mes šiek tiek, jei buvome ten paminėti. Bet aš ne apie knygas, aš apie kitą jo palikimą, kurio nepaimsi į ranką ir nepadėsi lentynon. Jis toks neapčiuopiamas, tarsi nebūtų visai, todėl dar labiau vertas apmąstymo ir mūsų visų supratimo. Kaltinėniškiai buvę mokiniai jį esam patyrę visi, nors nelabai supratom, kad tai kažkas išskirtinio.

Tada, kai prasidėjo progresas

Kategorijos: 

Kaltinėniškis ryšių veteranas Vytautas Kaminskis rado daržinėje senas nages ir ryšių monterio diržą. Nagės ir diržas - tai visa įranga, kuri reikalinga įlipti į medinį stulpą. O kur rasti stulpą? Vytautas purto galvą - nei Kaltinėnuose, nei visame rajone, o gal ir visoje Lietuvoje ryšių linijų stulpo tikriausiai nerasim. Ryšių linijos užkastos žemėje, bet ir tos pamažu eina iš mados - jas keičia mobilieji telefonai. Progresas pasiuto lėkti taip greitai, kad jau sunkiai randi ženklų, nuo kurių prasidėjo viskas. Šiandien sunku patikėti, kad tada, kai Vytautas tapo monteriu, miestelis turėjo tiktai 16 telefonų, kurie veikė tik dieną.

Jis atsisakė paklusti

Kategorijos: 

Iš mūsų, kaltinėniškių, vos nepavogė vienos garsenybės. Buvo laikas, kada jo daugelis kratėsi ir kukliai slėpė pažintį su "tėvynės išdaviku", o dabar taip apmaudu, kad jis dar vis nesugrąžinamas į mūsiškius, į mūsų krašto garbingiausių vyrų elitą. Paklausk bet kurio vaiko, ir jis išvardins: Dionizas Poška, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Kairys... O Vladislovas Žilius?

Kodėl mirtis - tai nebaigta istorija?

Kategorijos: 

Kodėl mirtis - tai nebaigta istorija?
Toks keistas jausmas, kai praeinu ar pravažiuoju Jono trobą. Atrodo, reiktų sustoti, užeiti, pabaigti mudviejų kalbą. Tikriausiai Jonas sėdėtų prie televizoriaus ir tyliai keiktų dėl neteisybės. Kaip ir kiti, jis daug ko negalėjo suprasti. Štai Liepų gatvėje atsirado trys tuščios trobos. Kada taip buvo mūsų senuosiuose Kaltinėnuose, kad gatvėms pritrūktų žmonių? Nei prie ruso, nei prie Smetonos... Trūko vietos, bet ne žmonių!

Gyventi norėjo visi

Kategorijos: 

Albina Gečienė naršo po giminės albumą.

- Ne, daugiau neturiu, - sako.

Yra likusios trys į vieną vietą sumontuotos istorinės nuotraukos su tokiu užrašu: "Paskutiniojo Žemaičių apygardos partizanų štabo globėjai: iš kairės Jonas Gečas, Apalionija Gečienė, Steponas Gečas". Steponas - Albinos vyras, Jonas ir Apalionija - jos uošviai. Iš tiesų tai paskutiniojo štabo paskutiniai globėjai. Tas paskutinis štabas buvo Gečų sodyboje Putvinskių kaime, jų akyse stabo bunkeris ir sunaikintas.

Profesija visam gyvenimui

Kategorijos: 

Fizikos mokytojas Stasys Sinkevičius netikėtai sulaukė Švietimo skyriaus valdininkų dėmesio. Jam, visą gyvenimą dirbusiam mokytoju, buvo pasiūlyta baigti specialius kursus ir įsigyti mokytojo kvalifikaciją. "Na, žinot..." - patraukė pečiais mokytojas. Važiuoti į tokius kursus būtų ne tik pažeminimas. Tai būtų ir savo paties išdavystė. Verčiau jis eitų į pensiją be to valdiško įrašo, bet neišdavęs savo dalyko. Juk tai - daugiau, negu pareigybė! Tai - tarsi kokia priesaika. Atėjai į mokyklą metams, o palikai gyvenimui.

Tarp dviejų realybių

Kategorijos: 

Rytą, pakilęs iš lovos, jis paspaudžia kompiuterio klavišą. Kol nusiprausia, programos pradeda veikti, įsijungia ir internetas. Atsisėdus priešais monitorių, atsiveria truputį kitoks pasaulis. Be baimių, be rūpesčių, be realių pavojų. Nepajunti, kaip praėjo diena. Kiek metų jau taip? Petras skaičiuoja. Gal septyni?..

Puslapiai

Užsiprenumeruoti Kaltinėnų apybraižos