Kaltinėniškis ryšių veteranas Vytautas Kaminskis rado daržinėje senas nages ir ryšių monterio diržą. Nagės ir diržas - tai visa įranga, kuri reikalinga įlipti į medinį stulpą. O kur rasti stulpą? Vytautas purto galvą - nei Kaltinėnuose, nei visame rajone, o gal ir visoje Lietuvoje ryšių linijų stulpo tikriausiai nerasim. Ryšių linijos užkastos žemėje, bet ir tos pamažu eina iš mados - jas keičia mobilieji telefonai. Progresas pasiuto lėkti taip greitai, kad jau sunkiai randi ženklų, nuo kurių prasidėjo viskas. Šiandien sunku patikėti, kad tada, kai Vytautas tapo monteriu, miestelis turėjo tiktai 16 telefonų, kurie veikė tik dieną.

^{Motinos dieną būtinai ją prisimenu. Ne, ji ne mano mama. Visada, kai prisimenu mamą, kažkur netoli ir ji. Jeigu per rugius tiesiai - tai tik penkios minutės kelio. Deja, negaliu sakyti jos pavardės. Juk pažadėjau, kad niekada. Niekam už jokius pinigus!}

Albina Gečienė naršo po giminės albumą.

- Ne, daugiau neturiu, - sako.

Yra likusios trys į vieną vietą sumontuotos istorinės nuotraukos su tokiu užrašu: "Paskutiniojo Žemaičių apygardos partizanų štabo globėjai: iš kairės Jonas Gečas, Apalionija Gečienė, Steponas Gečas". Steponas - Albinos vyras, Jonas ir Apalionija - jos uošviai. Iš tiesų tai paskutiniojo štabo paskutiniai globėjai. Tas paskutinis štabas buvo Gečų sodyboje Putvinskių kaime, jų akyse stabo bunkeris ir sunaikintas.

Dokumentis filmas apie Visatos Centrą, kurį autorius Rimantas Petrikas senu liaudišku papratimu pavadino Dargio Dauba. Labai gražiai jis čia pafilmavo, bet jeigu būtų dėjęs mažiau visokių gražių vaizdų, būtų tilpę daugiau visokių veikiančių agregatų.