^{Motinos dieną būtinai ją prisimenu. Ne, ji ne mano mama. Visada, kai prisimenu mamą, kažkur netoli ir ji. Jeigu per rugius tiesiai - tai tik penkios minutės kelio. Deja, negaliu sakyti jos pavardės. Juk pažadėjau, kad niekada. Niekam už jokius pinigus!}

 

^{Tai atsitiko vieną nepaprastai šiltą vasaros vakarą, kai parvariau į tvartą tetulės karves. Visą dieną ganiau, labai atsibodo, užtat vakare atsiėmiau algą.}

^{Tai buvo 5 kapeikos.}

^{Daug ar mažai? Geriausiu atveju - viena bandelė su varške. Arba penki mėtiniai saldainiai.}

^{Tai buvo pirmoji alga, neturėjau su kuo lyginti.}

^{Pakeliui į namus stovėjo kaimynės sodyba. Dažnai ten nueidavau. Jei per rugius - tai nė mama nematys. Sykį nuėjęs paaiškinau, kodėl ji negali iškepti didelio blyno. Keptuvė didelė, bet kas iš to? Ji tokia priskretusi, kad vidury telpa tik mažas blynelis.}

^{- Štai toks mažytis, - parodžiau pirštu delne.}

^{Ji pradėjo kvatotis.}

^{- Ką dar sakė tavo senutis?}

^{- Senutis žino, - paaiškinau jai. - Dar sakė, kad tavo dvi akys šviečia iš pelenų! Katė pelenuose.}

^{Ji kvatodama pakilo iš kampo, kur sėdėjo pelenuose, sutarkavo kelias bulves, prikepė blynų. Vieną, patį didžiausią, įvertė man į lėkštę, uždėjo tirštos grietinės.}

^{- Tai mažas blynas ar didelis? - klausė.}

^{Aš vos galėjau suvalgyti.}

^{- Tu žinai, ar šiokia esi, ar tokia, bet tavo blynai geri, - įvertinau.}

^{Valgiau ir pūškavau. Blynas tikrai buvo didelis. Ir kuo toliau, tuo jis skanėjo.}

^{- Mama tokių neiškepa, - pradėjau girti. - Ji kepa skaniai, bet tavo dar skanesni!}

^{Valgiau ir gyriau, o ji stovėjo, žiūrėjo ir susigraudino. Matyt, niekas labai negirdavo.}

^{- Tokius blynus gali mirdamas valgyti, - aiškinau kaip išmaniau.}

^{Ji nubraukė ašarą ir uždėjo grietinės dar.}

^{Paskui pastebėjau, kad jos skanesni cepelinai, skanesnis kugelis, skanesnė duona, skanesnė makaronų sriuba. Taip atradau, kad svetur viskas skaniau. Ir dar atradau, kad pas ją galima užsisakyti. Ateini ir sakai: "Būtų gerai dešros..." Virta dešra netrukus tavo lėkštėj. Tokio skanumo, kad nebebūna skaniau. Svarbu, kad nežinotų mama ir nepradėtų barti. Atseit, negražu eiti per kaimą, kaimynė - ne restoranas ir panašiai. Ko tik neprigalvoja mamos!}

^{Užtat nereikia sakyti.}

^{Ne viską, ką pamatei, suvalgei ar išgirdai, reikia sakyti. Labai įdomus dalykas. Tai vadinasi paslaptis.}

^{Paslapčia nuėjai - jau paslaptis. Paslaptis samagono vamzdžiai už daržinės. Penkios kapeikos mano delne - irgi paslaptis. Dar niekas šito nežino.}

^{Juk nuo tetulės moviau pas ją.}

^{- Tai kiek uždirbai pas tetą? - paklausė jinai.}

^{Ji žinojo, kad karves ganiau. Visas pasaulis žinojo!}

^{Atgniaužiau kumštį. Ten buvo penkios kapeikos.}

^{- Tik tiek?..}

^{Jau buvau didelis vyras, turėjau ilgas kelnes su kišene, bet neištvėręs sprogau kaip bomba. Staiga supratau - apgautas. Penkios kapeikos - tai apgavystė! Aš esu vertas daugiau, nei penkios kapeikos! Penkios kapeikos - tai juk mažiems vaikams!}

^{- Tu neverk, - ramino jinai, bet aš negalėjau sustoti. Kokia baisi neteisybė!}

^{- Eime, aš sumokėsiu, - pasakė jinai ir nusivedė į kamarą. - Bet žinok, kad tai - paslaptis! Ar supratai?}

^{Nieko nesupratau.}

^{- Tuoj pamatysi...}

^{Paslaptis buvo čia pat. Ji kvepėjo senais daiktais. Juoda skrynia.}

^{Paslaptis buvo pakavota giliai po drabužiais, pačiame skrynios dugne. Tai toks mazgelis, tikriausiai sena skara.}

^{Ji atrišo mazgelį. Sužvango sauja kapeikų, rudų ir baltų. Ten buvo ir keli popieriniai rubliai. Matyt, sutaupė slapta nuo vyro ir nuo kitų. Parduodavo kokį kiaušinį ar grietinės samtį. Tada kaime visi gyveno prastai, o ji turėjo visą mazgelį kapeikų!}

^{- Duok kišenę! - pasakė ji man.}

^{Paslaptis žvangėdama subiro man į kišenę. Baltos kapeikos ir rudos.}

^{- Niekam nė žodžio! Ar supratai? Nei mamai, nei tėvui, nei broliui, nei mano vyrui, nei mano vaikams. Niekam ir niekada!}

^{- Kodėl?}

^{- Jei sužinos, jie rėks ant manęs. Ar nori, kad ant manęs rėktų?}

^{Ne, ant jos rėkti nereikia. Aš ir dabar žinau - ant mamos ir ant jos rėkti negalima.}

^{Skriste parskridau namo.}

^{Brolis padėjo man suskaičiuoti. Buvo beveik rublis.}

^{- Kokia gera teta, kaip gerai sumokėjo! - stebėjosi mano mama.}

^{Norėjau sakyti, bet nutilau. Juk paslaptis. Susipyliau kapeikas į stalčių.}

^{- Žiūriu, tikras vyras! - džiaugėsi tėvas.}

^{Žydėjau ir aš. Štai, žiūrėkit - pirmoji alga! Pati didžiausia mano gyvenime.}

^{Po to niekada tiek neuždirbau.}