Albina Gečienė naršo po giminės albumą.

 

- Ne, daugiau neturiu, - sako.

 

Yra likusios trys į vieną vietą sumontuotos istorinės nuotraukos su tokiu užrašu: "Paskutiniojo Žemaičių apygardos partizanų štabo globėjai: iš kairės Jonas Gečas, Apalionija Gečienė, Steponas Gečas". Steponas - Albinos vyras, Jonas ir Apalionija - jos uošviai. Iš tiesų tai paskutiniojo štabo paskutiniai globėjai. Tas paskutinis štabas buvo Gečų sodyboje Putvinskių kaime, jų akyse stabo bunkeris ir sunaikintas.

 

Tuos įvykius dar prisimena Paašvijo kaime gyvenanti Ona Kelpšienė. Ji ir patarė nuvažiuoti į Požerę, susirasti Steponą Gečą - gal tas ką daugiau papasakos? Bet Steponas nebepapasakos - čia sužinojau, kad mirė žmogus prieš dešimtį metų.

 

- Jis buvo menkos sveikatos - kalėjimas savo padarė, - pasakojo Stepono našlė. - O jo tėvas, mano uošvis, grįžo visai invalidas. Abu gavo po 25 metus, bet paleido anksčiau, atsėdėjo jie po 10 ar mažiau metų. Amnestija kažkokia. Nuo tų amnestijų senojo Gečo kojos pūliavo, kraujavo, iš po odos vanduo sunkėsi. Tardydami juos ne tik mušė, bet ir į vandenį sumesdavo. Rūsyje pilna vandens, nei gulto kokio, nei suoliuko atsisėsti, stovi visi stati ir miega stati. Man buvo baisu, aš negalėdavau to klausytis. Kai jie grįžo ir kalėjimo, mes su vyru nueidavome iš Požerės į Putvinskius pas jo tėvus. Senajam buvo labai prastai, uošvienė vis tepdavo jam kojas vaistais, visokiomis drobėmis tvarstydavo, bet tai menkai tepadėjo. Vanduo vis veržėsi ir po odos. Matyt, nuo to braidymo po apsemtus rūsius. Geras buvo žmogus, mane labai mylėjo. Ir uošvienė buvo geros širdies, o jau Jonas Gečas... Net nežinau, kaip tai pasakyti. Nors prie širdies dėk. Toks absoliutus švelnumas! O kaip jį žmonės vadino? Banditas, banditas! Tokio švelnumo žmogus, o banditu jį vadinti? Kokia baisi neteisybė!

 

O kaip jis tapo tuo "banditu"?

 

- Aš to nežinau. Apie savo kovas jie nepasakojo - nemėgo apie tai šnekėti. Apie tardymus pasakojo, bet aš to negalėjau klausytis. Man per baisu buvo. Žinau tiek, kad jie savo sodyboje laikė bunkerį. Gerai jis įrengtas buvo, savo radiją jie ten turėjo. Bet antena išdavė. Pamatė stribai iš žemės išlindusią vielą, iškart viską suprato. Ir tie nedurni buvo! Iš tų bunkeryje buvusių partizanų vienas toks vokietis stribams pasidavė, o tokia jauna pana, neprisimenu dabar pavardės, nusišovė.

 

Apie tą bunkerį Putvinskiuose žinojo ir Ona Kelpšienė, tada, pokariu, dar paauglė. Ji pasakoja labai panašią versiją:

 

- Vokietis pasidavė, jauna pana, mokytoja, nusišovė. Bunkeris buvo Putvikskių kaime, Kubilių sodyboje. Patys Kubiliai ten negyveno, tik prižiūrėtojai ir darbininkai. Kubilius buvo kažkoks aukštas Lietuvos karininkas, jis tik retsykiais čia atvažiuodavo. Aš jo net nemačiau - prisimenu tik Kubiliuką, jo sūnų, kaip mes abu Ašvijoje turškėmės. Dar juk vaikai buvo. O kur jie dingo po karo, negaliu pasakyti. Kubilių sodyboje gyveno dar dvi šeimos - ne tik Gečai. Tačiau Gečai buvo svarbiausi. Su Jonu Geču visi labai skaitėsi, jis čia buvo vyriausias. Visi žinojo, su kuo jis turi reikalą.

 

Jeigu kaimas žinojo, vadinasi, kaimas galėjo išduoti?

 

- Ne, - purto galva Ona. - Išdavė radijo antena. Ten jie turėjo savo radijo stotį, o antena buvo išlindusi iš žemės. Tas Putvinskių bunkeris buvo labai gerai įrengtas, jis čia buvo svarbiausias. Kiti du - daug paprastesni. Vienas - Ašvijos krante, visai netoli mūsų namų. Kitas - toliau nuo mūsų, bet irgi netoli Ašvijos, Dirgėlų kaime, Vlado Katausko sodyboje. Tas, kur netoli mūsų namų, taip ir liko stribų neužkluptas, jis pamažu pats sunyko, dabar nė žymės nėra. Tai buvo kažkokia laikina užeiga, man atrodo, miškiniai čia tik dienomis apsistodavo, o nuolatos negyveno. Mama jiems išvirdavo valgyti, kartai duodavo man nunešti. Bet dažniausiai juos globodavo tokia Juzė Andriuškaitė, kuri pas mus patyliukais gyveno, kai jos tėvus į Sibirą išvežė. Juzė jiems ir valgyti nešdavo, ir kažkokius kitus ryšius palaikydavo. Juzė jau mirusi, ją prisimename kaip Vaigauskienę.

 

Išeitų, tas Putvinskių bunkeris buvo kažkokia labai svarbi vadavietė, o tie kiti aplink - kažkokio tinklo dalis?

 

- Aš to nežinau, niekada tuo nesidomėjau. Žinoti buvo per daug pavojinga.

 

Pavojinga?

 

- O tu manai - ne? - klausimu atsako Ona. - Tėvas nuolatos sakydavo: nematei, nežinai, negirdėjai. Tada visi turėjom išmokti nematyti, nesidomėti, nekišti nosies į svetimus reikalus. O kaip kitaip? Atvažiuoja garnizonas, apsupa trobą, atstato šautuvus. Sėdim, nežinom - gal jau išveš? Stribai eina į trobą, ieško banditų. Po spinteles, po stalčius, po lentynas dažniausiai ieškodavo. Tėvas gerą samagoną virdavo, tai ir gelbėjo. Pavaišina stribus - jau ramiau. Aplinkui šitiek žmonių išvežė! Šalia mūsų gyveno dveji Košiai. Dominyko Košio keturių vaikų šeimą išvežė. Jono Košio nebuvo namuose, tai jis išliko, o žmona ir dukra atsidūrė Sibire. Jonas buvo geras siuvėjas, jis ir kunigams, ir karininkams siūdavo. Ir miškiniams jis siūdavo uniformas. Pasilikęs jis slapstėsi nuo stribų, paskui išvažiavo kažkur į Laukuvą. O Broniui Radavičiui blogiau baigėsi. Jo motiną išvežė į Sibirą, o jis vežant nebuvo nauose, tai pasiliko, slapstėsi. Tai pas vieną kaime pabus, tai pas kitą. Radiškės kaime miegojo pušyne, uogaudami pamatė kažkokie Kaltinėnų vaikai, nubėgo, paskundė stribams. Atseit, banditas guli. Stribai apsupę nušovė, o paskui žiūri - beginklis. Tai pripylė į kišenes šovinių, pistoletą šalia kažkokį numetė. Atseit, banditą nukovėme. Bet visi kaime žinojome, kad nebuvo jis joks miškinis, kaip dabar sakoma - partizanas, tai buvo paprasčiausias vaikinas, jis slapstėsi nuo stribų, norėjo išsisukti nuo Sibiro.

 

Onos tėvai Galinskai turėjo iš viso 28 hektarus žemės. Kiti ir mažiau turėdami buvo pavadinti buožėmis ir išvežti. Jonas Galinskas, Onos tėvas, puikiausiai suprato pavojų ir kaip įmanydamas stengėsi įtikti stribams. Bet ir persistengti negalėjo, negalėjo rodyti pernelyg didelio palankumo naujajai valdžiai.

 

- Dieną - stribų vadžia, o naktį - vėl bar bar į duris. Jau kita pamaina. Juos irgi reikia vaišinti. Tie iš miško ne tiek gerti prašydavo, kiek valgyti. Stribai buvo įžūlesni, jie reikalaudavo, o šitie labiau prašydavo. Mama jiems duodavo baltų drobulių - man atrodo, iš jų miškiniai siūdavosi maskuojančius drabužius. Jie irgi buvo valdžia, - prisimena Ona Kelpšienė. - Negalėjai pyktis nei su tais, nei su anais. Visi stengėsi gyventi ramiai, nekliūdami vienas kitam, nekeldami įtarimų ir dėl menko nieko su kaimynais vaidų nekeldami. Turėsi priešų - bėda. Paskųs iš piktumo stribams - išvažiuosi į Sibirą, paskųs miškui - irgi gerai nesibaigs. Putvinskių kaime naktį Paltoną nušovė, Pocių nušovė, Noreikų šeimą iššaudė - tėvus ir dukrą nušovė, tik vienas sūnus pabėgo. Paskui tas Noreikiukas į stribus išėjo. O Vaciui Janušauskui taip kailį iškaršė, kad tas susisukęs vaikščiojo, paskui išvažiavo gyventi kažkur į Rusiją. Girdėjau, kad tas Vacius buvo eilėraštį kažkokį į laikraštį parašęs, atseit, dėl to gavo į kailį. Nežinau, apie ką tas eilėraštis buvo, nei už ką tuos kitus šaudė. Aš juk sakiau: nereikėjo žinoti, matyti, girdėti. Taip turėjai gyventi - nematydamas ir nežinodamas.

 

Apie bunkerį po Vlado Katausko daržine ji sužinojo tada, kai stribai jį likvidavo ir dar užmušė Kajatoną Katauską. Kai stribai apsupo sodybą, bunkeryje slapstęsis partizanas ir šeimininkai pabėgo, o stribai užmušė šalimais gyvenusį Kajatoną. Smulkmenų Ona nežino, ji tik girdėjo kalbas, kad Kajatoną stribai pakorė. Gal Vlado Katausko duktė Valė ką nors išsamiau papasakotų?

 

Važiuoju į Kaltinėnus, ieškau Valės Zdanavičienės. Bet ji, pasirodo, jau mirusi. Žmonės sako: mirė pernai pavasarį. Paskutiniai istorijos trupiniai birte byra tarp pirštų. Vis mažiau žmonių, kurie galėtų ką nors prisiminti.

 

Kas dar galėtų papasakoti apie tragediją Katauskų sodyboje? Ogi mano mama, bet ji prieš metus mirė. Kodėl aš jos smulkiai neišklausinėjau, kodėl neužrašiau visko? Net nežinau. Gal atrodė, kad tai nesvarbu?

 

Dabar žinau tik nuotrupas. Mano mama Stefa Katauskaitė užaugo Dirgėlų kaime, kur šalia stovėjo dviejų brolių Katauskų sodybos. Senieji Katauskai broliai mirė, sodybose liko šeimininkauti pusbroliai Kajatonas ir Vladas. Kajatonas - tai mamos brolis. Mama pasakojo, kad vargšas brolelis apturėjo bėdą - nenorėdamas stori į kolūkį, jis nenuėjo į steigiamąjį susirinkimą, o kaimynai jį už akių išrinko kolūkio pirmininku. Gyventi krūmais apaugusioje Ašvijos pakrantėje ir būti kolūkio pirmininku? Juk tai beveik mirties nuosprendis!

 

Bet žuvo Kajatonas ne nuo tų, kurių labiausiai bijojo. Miškas jo nelietė. Tragedijos dieną paaiškėjo - kodėl. Šalia, po pusbrolio Vlado daržine buvo bunkeris. Nei Kajatonas, nei mano mama apie tai nežinojo nieko. Iš kur jie žinos? Brolis broliui apie apie nesigirdavo. O stribams, reikia manyti, atrodė kitaip.

 

Kaip pasakojo mano tėvai, buvo mano senelio Anupro Katausko mirties metinės. Susirinkę kaimynai ir giminės giedojo Kalnus. Ir staiga - šūviai, triukšmas. Įbėga ginkluoti stribai.

 

- Šeimininkas yra?

 

Šeimininkas, aišku yra. Tai Kajatonas. Ar stribai suprato, kad jis - jau kitos, šalimais stovinčios sodybos šeimininkas?

 

- Šeimininkas - paskui mane!

 

Stribai išsivedė Kajatoną, ir daugiau niekas jo nebematė gyvo. Kai iškvietė gimines į pusbrolio Vlado daržinę, Kajatonas gulėjo negyvas su kilpa ant kaklo. Atseit, pasikorė. Tačiau iš miestelio iškviestas daktaras pasakė kitaip - nulaužtas sprandas. Kitą naktį miestelio daktaras buvo nušautas. Kaip sakė stribai - nužudė banditai.

 

Kajatono mirtis - absurdiškiausia, kokia tik įmanoma. Tai suprato ir patys stribai - jie gi užmušė kolūkio pirmininką! Kodėl? Pasikarščiavo, palaikė Kajatoną sodybos šeimininku? Prasidėjo vadinamasis tyrimas. Atsirado įtariamasis - vienas iš tų stribų. Tas, kuris užmušė Kajatoną. Bet greitai jo nebeliko. Vieną naktį nušovė kažkas. Kaip sakė kiti stribai, jį nušovė banditai. Kur gi ne! Žuvo įtariamasis - nebėra ką tirti.

 

Dabar Kajatono tragediją sunku suvokti protu, o tada tokios absurdiškos mirtys nieko labai nestebino. Tiesiog nepasisekė žmogui. O juk galėjo Kajatonas ir mano mama žūti nuo vokiečių rankos. Jie gi su savo tėvu, mano seneliu, daržinėje slėpė ir gydė sužeistą rusų lakūną. Rytą mama eina prie gyvulių - daržinėj dejuoja kažkas. Rusų lakūnas sulaužyta koja! Jo lėktuvas nukrito kažkur netoli Ašvijos, o jis nusileido parašiutu, sulaužyta koja atšliaužė iki Katauskų daržinės. Bet vokiečiai rado ir nukritusį lėktuvą, ir parašiutą. Atvažiavo ieškoti, bet sodybos nekratė. Būtų iškratę - amen visiems. Tada jie būtų žuvę už žmoniškumą, dabar Kajatonas žuvo už nieką.

 

Šiandien tikriausiai nebėra prasmės varstyti, kas ir už ką. Visi norėjo gyventi, bet ne visiems sekėsi. Dabar tik Ona Kelpiešienė mena anuos kaimo įvykius. Ona stebėjo juos iš šalies, labai nekišdama nosies į smulkmenas, bet jos papasakota versija mažai skiriasi nuo oficialios. Putvinskių bunkerio istorija pokario tyrinėtojų nustatyta tokia: čia iš tiesų veikė paskutinis Žemaičių apygardos štabas. Bunkeryje veikė pogrindžio spaustuvė. Štabą sudarė apygardos vadas Vladas Montvydas – Žemaitis, adjutantas Bronius Alūza – Bedalis, Irena Petkutė – Neringa, Vilnelė ir vokiečių tautybės partizanas slapyvardžiu Juozas. Tokios yra oficialios istorikų nustatytos žinios.

 

Ta jauna pana, apie kurią man kalbėjo abi močiutės, tai Irena Petkutė. Ji buvo pogrindžio spaudos redaktorė. Partizanas Juozas versdavo žinias iš vokiečių kalbos, gautas per radiją. Kai žuvo apygardos vadas ir jo adjutantas, slėptuvės gyventojai ieškojo galimybių susisiekti su dar pavieniai esančiais partizanais. Gečo sūnus Steponas paklausinėjo savo draugo Jasiulio apie galimybes susisiekti su kitais partizanais. Bet draugas jau buvo saugumo agentas, dabar žinomas ir jo slapyvardis - “Tėvas“. Taigi slėptuvę išdavė ne tiek antena, kiek šnipas.

 

Kai stribai apsupo Gečų sodybą, vokietis partizanas pasidavė, o Irena Petkutė mėgino nusišauti. Leisgyvę nuvežė į Telšių ligoninę, kur ji po poros dienų mirė.

 

- Apie tas smulkmenas Steponas nieko man nepasakojo, o aš labai neklausinėjau, - sako Albina Gečienė.

 

Neseniai ji valė stalčius, sukūreno daug nuotraukų. Buvo nuotraukų ir iš kalėjimo, kur Steponas kartu su kitais kaliniais. Nebėra ir tų. Kodėl?

 

- O kam visa tai? - sako močiutė. - Mano gyvenimas baigiasi, vaikams neįdomu. Kas mus bepažins? Tai dabar visi šaukia - partizanas, partizanas! O tada, kai mums buvo laikas gyventi? Kaip jį tada vadino? Banditas! Visi jo šalinosi, prasčiausius darbus jam skyrė. Tai ką jis čia pasakos, tai kuo jis čia girsis? Dar vaikas visai buvo, kai pateko į bėdą. Iš Varnių mokyklos, kur jisai mokėsi traktorininku, tiesiai į kalėjimą paėmė. Ir ką jisai matė geresnio? Mušimus, kankinimus, katorgą, bandito vardą. Tai kam visa tai saugoti, kam visa tai nešiotis?

 

Bet paskutinės nuotraukos močiutė nesudegino. Tegu bent vienas ženklas palieka.

 

- Jeigu norite, imkite, skelbkite, - sakė jinai. - Gal kas pažiūrės?