Per Europą atgal į Putvinskius

Kategorijos: 

Taip, jis sugrįžo atgal į Putvinskius. Kaimynė žiūri ilgai, bet negali pažinti. Pagaliau sušunka:

- Kostas?

Taip, Kostas. Konstantinas Skrodenis. Kaltinėnų apylinkėse jis gerai žinomas. Kai dirbo kombainu, apie jį rašydavo laikraščiai. Vyresnieji dar prisimena kaip muzikantą. Toks didžiulis, stambus vyras... Dabar jau truputį kitoks. Atlaikė penkias operacijas.

- Truputį pasikeičiau, - ramiai konstatuoja.

Kas būtų pasakęs tada, kad jo nepažins Putvinskiuose?

- Kostas, Kostas! - pakartoja kaimynė ir tarsi patvirtina.

Į Putvinskius mes atvažiavome tik pažiūrėti kapelių. Kostas tikriausiai vienintelis gali liudyti, kad tai iš tiesų kapinės. Kažkada jis čia kasė kaimynui rūsį ir rado parudavusių kaulų. To kaimyno seniai nebėra. Jo kaulai ruduoja kažkur žemėje. Kai pažiūri aplink, ir to nebėra, ir to... Kapinaitės be kryžiaus, bet kryžių galima būtų statyti ir kaimui. Apsidairai - plyni laukai aplink ir parudavusios kalvos be jokios trobos.  Bet galima dar prisiminti. Galim nuo čia pradėti ilgą, nuotykių pilną kelionę per visą Europą atgal.


Kryžius visam kaimui
Kaimynei jis, aišku, nesakė, kad ir ta šiek tiek pasikeitusi. Aišku ir taip.  Irena Kasputienė dabar kaip ir ne kaimynė - juk Kostas daugelį metų gyvena Kaltinėnuose. O ji atsikėlė čia į Jocių sodybą. Kostas dar mena senąjį Jocių - Antano tėvą. Dvarčiaus kaime prie Medvėgalio kelio jam pastatytas kryžius. Jeigu taip visiems statytų po kryžių, čia būtų vieni kryžiai.

Ašvija seniai nebe ta. Kol buvo nemelioruota, pavasariais labai išsiliedavo. Apsemdavo krūmus, kurių irgi nebėra. Kemsynai, pelkynai pavirto arimais ir pievomis.

- Čia buvo mūsų namai. - rodo Kostas. Bet aš nematau žymės. Nei medžio, nei kelmo, kad galėtum prisėsti ir pakeliauti atgal į atmintį. Dabar tai ganykla kalno papėdėj.

- Pusė kalno priklausė mums, pusė Paltonams. Jų troba stovėjo štai ten, - psisimena Kostas. -  Paltonus po nakties rado negyvus. Sūnų Antaną paliko gyventi. Dabar nežinau, kur jis. Štai ten buvo Kulikauskų ūkis. Man atrodo, jie negrįžo iš Sibiro. Šimkų troba ištuštėjo, kai sūnus nudūrė motiną. Užtarė žmoną, kuri negalėjo sutarti su uošviene. Sako, jos net susimušdavo. Sūnui trūko kantrybė, čiupo peilį ir nusmeigė motiną. Kai atsėdėjo, abu su tėvu išvažiavo kažkur į Rusiją. Buvo toks laikas, kai čia visi skerdė viens kitą. Prie Ašvijos ant kalno gyveno toks Pocius. Susidėjo su valdžia ir pasikabino ant peties šautuvą, kad kas nenušautų. Jis pats buvo kažkoks apylinkės vyresnysis. Burniuose prie Akmenos sulaukė kulkos. Nuo kulkos šautuvas neapsaugos. O Jocius, Antano tėvas, buvo kolūkio pirmininkas. Medvėgalio keliu bevežant grūdus, pasivijo keli raiteliai. "Ką čia veži?" - paklausė. "Buožių grūdus vežu!" - atsakė tas. Kad buožių, tai kulką į kaktą. Nežinau, ar tikrai viskas taip buvo, aš juk nestovėjau šalia, bet žmonės taip pasakoja. Dabar yra tokia legenda.

Dėl Pociaus ir Jocio truputį aiškiau. Galima spėti, kodėl ir už ką. O Paltonai? Jie irgi buvo valdžia?

- Dėl Paltonų nežinau. Sako, lyg ir buvo kažkaip susidėję... Nieko dabar neišriši. Ir tada niekas labai nesiaiškino. Atėjo iš miško, nupylė. Teismas truko kelias minutes. Galėjo būti ir kerštas. Tada žmonės keršijo vienas vieni kitiems, skųsdami valdžiai arba miškui. Apskundei valdžiai - kaimynas išvažiavo į Sibirą. Apskundei miškui - nebėra gyvų. Dabar žmonės žūva avarijose, o tada žudėsi taip.

Kostas mena, kad buvo ir Kubilių ūkis.

- Mes grįžom, o Kubiliai - ne. Jie kartu su mumis išvažiavo į Vokietiją.

Kur, kur?..

- Į Vokietiją, - patvirtina Kostas. - Susėdom ir išvažiavom.

Kaip jie bėgo nuo bolševikų
Tikrai, susėdo ir išvažiavo. Kostas neprisimena, kad būtų buvę kokių verksmų ar ašarų. Paprasčiausiai reikėjo važiuoti. Rytų pusėje jau buvo girdėti toks dundesys, panašus į perkūniją. Kasdien vis stiprėjo. Nerimas augo.

Kiaules jie išpjovė, taukus išlydė ir supylė į puodus, o mėsas išsirūkė, sukrovė į vežimus. Karves prisirišo, kad sektų iš paskos. Viskas sudėta, devyni vaikai vežime. Pats laikas judėti.

Nusprendė tikriausiai tėvas. O įkalbėjo kaimynas Mykolas Puškarskis. Rusai artėjo kaip siaubas. Žmonės kalbėjo, kad turtingesniuosius naikins, sodins į kalėjimus. Panašiai jau buvo prieš pat karą. Tėvai prisiminė keturiasdešimtuosius, Kostukas, žinoma, ne. Kada pajudėjo į Vokietiją, jam buvo tik aštuoneri. Bet kelionę prisimena puikiai.

Putvinskius paliko trys šeimos. Jie, Kubiliai ir Puškarskiai. Kelyje prisijungė dar daugiau.  Dabar jų koloną sudarė 150 vežimų. Gerokai daugiau, negu čigonų taboras. Kelias buvo neaiškus. Kur patraukė visi, tenai ir jie. O paskui - ką žinai? Gal viskas kaip nors pasikeis, ir jie sugrįš į namus?

Iš pradžių nebuvo nei karo, nei  nieko. Čia pat, vežime, ir maistas, ir mama, ir tėvas, ir broliai su seserimis. Dundesys, Putvinskiai ir visa Lietuva liko už nugaros. Dabar jo tėvynė buvo vežimas.

Karas juos pasivijo kažkur Vokietijoj. Vis daugiau ginkluotų žandarų, kurie rodė, kur kolonai važiuoti ir kur apsistoti nakvynei. Kelyje juos pasivijo kariški sunkvežimiai. Pro kėbulų lentas žemėn varvėjo kraujas. Matyt, iš fronto vežė sužeistus kareivius.  Kraujo kvapas jau buvo čia pat.

O baisiausi buvo maži pistoletais ginkluoti vokietukai. Tėvas sakė, kad tie snargliai buvo patys pikčiausi. Matyt, iš hitlerjungendo. Jie ir nusivedė tėvą. Ir tėvą, ir visus kitus vyrus.

Iš pradžių žandarai juos surikiavo visus, paskui darbingus vyrus atskyrė nuo moterų, senių ir vaikų. Tada vyrus atidavė tiems vokietukams. Ginkluoti paaugliai rėkdami juos nusivedė. Kur - niekas to nežinojo. Tikriausiai - darbams, ne šaudymui. Atsilikti nebuvo galima - kas atsiliko tiems vokietukai šovė prie pat kulnų. Visi nutolo, pamažu riksmas nutilo.

Jie liko vieni tarsi viščiukai. Mama ir vaikai. Iki tol niekas Kostui labai nerūpėjo. Dabar paaiškėjo, kad be tėvo jie niekas. Visiškas niekas.

- Taip, tada buvo baisiausia, - prisimena Kostas. Kitos tokios netekties jis niekada nepatyrė.

Vokietija - tai rojus
Kostas labai ryškiai prisimena ne tik dienas be tėvo. Vokietija - jam dar ir vaikystės rojus.

Rojų jie rado jau už Oderio, per kelis šimtus kilometrų nuo Berlyno. Tai buvo kažkieno didelis dvaras. Vakare ten tvarkėsi kelios uniformuotos vokietaitės, o rytą jų nebeliko. Nė vienos. Tiesiog išgaravo, palikdamos viską. Dvare tik jie, vieni pabėgėliai. Visas dvaras - tik jų.

Visko yra, ko tik gali norėti. Konservų, medaus, duonos, mėsos... Pilni rūsiai gėrybių. Ir tėvas jau buvo kartu. Jam pavyko pabėgti.

- Jeigu ne Puškarskis, tas mūsų kaimynas, kuris prikalbino trauktis, tėvui būtų buvę blogai, - pasakoja Kostas. - Mus vokiečiai laikė lenkais, o lenkų jie nekentė. Puškarskis mokėjo vokiškai, tai jį tikriausiai palaikė vokiečiu. Jis ir tėvą, savo kaimyną, užtarė. O paskui tėvui pavyko dėti į kojas. Nežinau - kaip, bet po kelių dienų jis pasivijo mūsų vežimą. Dvare jau buvom visi.

Tiek maisto!.. Ar neužnuodytas? Iš pradžių buvo baisu valgyti. Kostas tarsi dabar akyse mato opilnus bidonus medaus. Šitoks saldumas!

Vieną dieną užplūdo rusai. Tie patys, nuo kurių tėvai sugalvojo pabėgti. Nuvažiavo pusę Europos, bet niekur nuo jų nepabėgo. Jie buvo labai pikti, mėtė pro langus daiktus. "Nemeckij trofėj!" - šaukia ir meta iš antro aukšto didžiulį sieninį laikrodį. Tas dūžta į šipulius. Paskui išmeta fotelį, spintą... Šitaip jie nekentė vokiečių. Bet vokiečių čia nebuvo, tai daužė vokiškus daiktus. Trofėjai buvo už priešą.

Karininkas patikrino tėvo dokumentus. Amerikietis?

Taip, amerikietis. Kosto tėvas buvo gimęs Amerikoj ir turėjo amerikoniškus metrikus.

Amerikonas - gerai!

Karininkas dokumentą grąžino kažkaip pagarbiai. Amerikonai juk buvo išvien su rusais. Jie gi sykiu jau beveik laimėjo karą.

Gal draugas amerikietis sutiktų pabūti to viso dvaro ūkvedžiu?

Kaip nesutiksi!

Ūkvedžiauti tėvui nebuvo jokia naujiena.  Kostas prisimena, koks sai buvo galvotas žmogus. Milių dvare pas kleboną Mališauską jis gi jau dirbo ūkvedžiu. O čia šitas postas buvo svarbiau. Tikras raktas į rojaus vartus.

Dabar juk jie - tikri šeimininkai!

Kreiviai ne viską sudaužė. Dar buvo daugybė daiktų ir gėrimų. Kreiviai nedaužė ir bravoro. Niekur daugiau tokių didelių aparatų Kostas nematė. Raugo bačka - kaip kambarys. Iš kažkur atsirado du lenkai, kurie mokėjo aparatūrą paleisti. Prasidėjo degtinės gamyba.

- Dažnai visi buvo girti. Ir tėvas, ir tiedu lenkai, ir dešimt kareivių... Ir mes, - prisimena Kostas. - Kas norėjo, tas ir ragavo.

Ir vaikai?

- Taip, ir mes paragavom, - šypsosi Kostas. - Mano broliukas Edmas buvo mažesnis, bet irgi ragavo, vieną sykį padaugino. Krito nuo lovos, vos neužsimušė... Kada visi girti, o degtinės pilni kibirai, kas čia sužiūrės?

Iki amžinosios laimės jiems truko nedaug - kelių šimtų kilometrų. Jeigu ta vieta būtų buvus bent kiek tolėliau į Vakarus... Kada nugalėtojai Vokietiją pasidalino pusiau, Skrodenių užimtas dvaras atsidūrė Rytų Vokietijoj, Rusijos zonoj.  Dabar jie tikrai bolševikų valdžioj. Atėjo rusų atstovas, pasakė:

- Dabar keliausit namo. Visi, kas iš kur atvažiavęs!

Amerikoniški metrikai jau nebegelbėjo.

Prie sušaudyto ąžuolo
Važiuojam musu su Kostu į Butvilus. Kostas žiūri pro mašinos langą, bet nebegali rasti savo vaikystės kaimo. Butvilų tiesiog nebėra!

- Čia gi buvo tiek daug trobų! - stebisi Kostas.

Pakely - kelios trobos užkaltais langais. Gal tai Butvilai? Reikia sustoti, paklausti... Pasirodo, jau pravažiavom. Atsidūrėm visai netoli Stulgių. Kelmės rajonas. Reikia sukti atgal.

Kostas ieško Kmitų ūkio. Kažkur čia netoli kelio turėtų stovėti kryžius. Tai būtų geriausias ženklas. Už kryžiaus - Kmitų ūkis, kur jie gyveno po karo. Kryžių pastatė Kosto tėvas žuvusiems miške. Ir Kmitukams, ir visiems kitiems. Bet kryžiaus niekur nėra. Vienoj sodyboj močiutė paaiškina, kad kryžius seniai supuvo, išvirto, nebeliko ir Kmitų ūkio. Kolūkio laikais ten buvo fermos, dabar neliko nė pamatų.

Pamatus vis dėlto radome. Vienas didžiulis ąžuolas stovi, kitas nupjautas guli, visas kamienas išpuvęs. Didžiulis išpuvęs kelmas šalia.

- Atrodo, kad tas, - sako Kostas. - Čia jie slėpdavo radijo siųstuvą. Kai nenorėdavo tampyti su savimi, padėdavo čia į kamieną.

Tas ąžuolas kažkada buvo gerai nugenėtas. Kulkosvaidžio šūviais. Buvo baisokas vakaras.

To vakaro Kostas jau niekada nepamirš. Užėjo jie dviese - Adomas Kmitas ir jo draugas Pūkys, Kostas jau neprisimena vardo.

- Gal norit pavalgyti? - paklausė Kosto mama.

Bet jie nenorėjo nieko. Tikriausiai jie norėjo tik pailsėti, sušilti. Mama užtraukė užuolaidą, ir taip jie sėdėjo prie žibalinės. Buvo šaltas vėlyvas ruduo. Adomas - šitų namų šeimininkas. Argi neapmaudu? Turėti tokius namus, tokį didžiulį ūkį, o gyveni kažkur šaltame, drėgname bunkeryje? Ir Adomas, ir dar du jo broliai kartu... Tėvai gyvuliniais vagonais išdundėjo į Sibirą, trys vaikai patraukė į mišką.  Bet gal neilgai? "Amerikos balsas" sakė, kad laisvė ne už kalnų. Kosto tėvas irgi turėjo radiją, tokį baterijomis varomą "Pfilipsą". Tas radijas buvo visa tėvo viltis. Dar pakentėkim šiek tiek, susispauskim - po Kalėdų būsim laisvi. Amerikonai ateis ir išvaduos, tada grįšim atgal į savo Putvinskius, nebereikės bastytis po visą pasaulį tarsi kokiems benamiams bežemiams. Butvilai - jau antroji vieta, kur jie įsikūrė, grįžę iš Vokietijos. Prieš tai gyveno Šarkynėje - irgi Kelmės rajone, netoli Kryžkalnio, pas tetą - tėvo seserį. Turėjo teta nemažą ūkį, vietos būtų užtekę. Bet mama su teta susipyko, ir jie turėjo išsikraustyti. Benamis, bežemis nepašokinėsi.

Kodėl benamis, kodėl bežemis? Juk Putvinskiuose - ūkis, 38 hektarai dirbamos žemės! Bet iš tiesų Putvinskiuose laukė Sibiras. Žemės per daug. Žemė jau buvo ne tik viltis, bet ir prakeikimas. Turėsi mažai - gyvensi pusbadžiu. Turėsi daugiau - pamatyti Sibiro tolius. Bus dar blogiau.  O dabar jie lyg be žinios dingę buožės, po karo niekas tokių labai nepasigesdavo. Maža kas išvažiavo ir dingo?

Taigi po Kalėdų jie bus laisvi ir grįš atgal į Putvinskius, o tiedu ginkluoti vyrai, kur snaudžia prie stalo, visam pareis į savo namus. Apie tai jie šitiek su tėvu kalbėjo, kalbėjo ir perkalbėjo. kad buvo jau atsibodę. Dabar tik nusnaus sėdėdami, pasidėję šalia savo šautuvus.

Tada - stiprus bildesys į duris. Viskas aišku - stribai!

Buvo dar kitos durys pabėgti, bet užstumtos spinta. Kol jie atstūmė spintą, mama neskubėjo atkabinti kablio. Stribams trūko kantrybė, vienas pro langą pylė kulkosvaidžio seriją į lubas. Lubos paliko kaip rėtis.

Teko įleisti. Tėvas tuoj pat gavo į nosį. Vienas stribas taip žiebė raketiniu pistoletu, kad visas veidas pasipylė kraujais. Kitas surišo rankas. Dabar jų tėvas - jau liaudies priešas. Visų tautų tėvas ir vadas draugas Stalinas ką tik bežemiui, benamiui davė buožių namus ir 7 hektarus žemės, o dabar Skaudvilėj jie tikriausiai atmuš plaučius. Kiti iš ten ir nebegrįždavo...

Tai buvo antras sykis, kai jie paliko be tėvo.

Rytą jie rado kieme kulkosvaidžio kulkomis nugenėtą ąžuolą. Kai tiedu miškiniai nurūko dauba link miško, stribas pradėjo pliekti kulkosvaidžio serijomis. Tikriausiai iš baimės, kad būtų drąsiau. Kažkodėl kliuvo labiausiai tam ąžuolui. Tam pačiam, kuris guli dabar nupjautas tarsi negyvas.

- Štai ten jie nubėgo, - prisimena Kostas.

O tėvas jau buvo kažkur stribų rūsiuose.

Skaudvilės stribaitynėje yra buvęs ir Kostas. Šiaip, dėl profilaktikos stribai iškaršė kailį. Matyt, jie kitaip nemokėjo bendrauti - nusiveža, uždaro į kamerą, paskui iškviečia tardymui, uždrožia gumine šlanga per nugarą, visas kūnas nukaista, tada jie klausia: kas tai per vokietukai, ką jie darė? Ak taip, vokietukai!.. Kosto brolis Edmas pažinojo kaime du iš kažkur atsiradusius vokietukus, tie kažką iškrėtė. Lyg ir pavogė kažką, lyg ir sumušė... Bet vokietukai - ne Kosto draugai, ką jis žinos? Na, kad nežinai, tai dar sykį su šlanga per nugarą!.. Gal dabar geriau prisiminsi?

Kada paleido, Kostas iš Skaudvilės į namus parlėkė kaip ant sparnų. Kas nėra buvęs tame raudonų plytų name su rūsiais, tas nežino, kokia laimė ištrūkti iš tokios vietos.

Į namus parėjo ir tėvas. Gerai gavęs į kailį ir nešnekus. Užtat gyvas.

Nežinoti, neprisiminti ir nešnekėti - buvo toks išlikimo garantas.

Per plauką nuo kraujo
Kasčiukuose viskas prasidėjo iš niekų. Grįžta jie iš Kaltinėnų, iš Martyno atlaidų - manuose sesuo Ona kruvina. Taip sumušta, kad nenori keltis iš lovos. Virtuvės langas išdaužtas, ant grindų - kiaulių lovys. Buvo aišku - pro langą įlėkė.

Pasirodo, ginčas kilo su šeimininke iš kito galo. Čia, kaip ir Butviluose, namas buvo per du galus. Viename gyveno Rudaitytė ir jos sugyventinis, o kitas paliko tuščias, kai Rudaitytės tėvai atsidūrė Sibire. Skrodeniai čia įsikūrė, kada pabėgo iš Butvilų.

Sudie, Butvilai! Tėvui jau buvo per gerklę išlindę Stalino dovanuoti hektarai.  Valdžia pati davė tuos hektarus, paskui pati vertė stoti į kolūkį. Nenori,  nestosi? Še tau dvigubus, trigubus mokesčius! Tėvas bandė laikytis, bet neatlaikė. Mokesčių buvo per daug.

Spjovė į tuos hektarus, atsikėlė į Kasčiukus. Buvo aišku - valdžios išdalinti hektarai - tai tik apgaulė, toks kaip ir musgaudis. Gal čia, Kasčiukuose, jiems pavyks išgyventi?

O čia - toks konfliktas nuo pat pirmųjų dienų. Kilo jisai tikriausiai dėl niekų, Kostas to neprisimena.  Mastyt, negalėjo jos prasilenkti, Ona ir ta Rudaitytė. Kai tos susiriejo, atbėgo ir sugyventinis, medine šaučiaus koja davė Onai į galvą, paskui kiaulių loviu pylė į langus. Pragaras, o ne namai.

Kosto tėvas buvo nusiteikęs ryžtingai. Jeigu sugyventi gražiuoju negalima, jis eis į miliciją. Ir tada milicija buvo - ne vien tik stribai. Milicija išsiaiškins.

Vakare stiprus bum bum į duris. Visi pašoko ant kojų. Turim svečių iš miško! Ar tik ne Rudaitytės brolis?.. Jie gi suerzino mišką, o tai - jau ne kiaulių lovys pro langą.

Kostas daug negalvojęs šoko pro langą. Miško teismas gali būti baisus ir greitas.

- Stok, stok!.. - sušuko kažkas pavymui.

Kur tu sustosi!.. Akimirka, ir jis atsidūrė kaimynų kieme. Kur čia pasislėpti? Kostas įlipo į obelį. Jeigu jie vysis, gal tamsoje nematys?

Padėtis buvo rimta. Kai tėvas kaimynams kalbėjo apie miliciją, jis išleido iš akių vieną svarbų dalyką. Anoji namo pusė turėjo ryšių su mišku. O kam naujiena? Kas tada neturėjo tokių ryšių? Argi Kosto mama jiems nevirė valgyti, argi nenešė jiems į mišką?.. Bet čia ryšys buvo kitoks. Vienas iš Raudgirio  partizanų,  Kajatonas, buvo anos šeimininkės brolis. Vadinasi, jie užkabino mišką. Užkabinti mišką - tai prisišaukti nelaimę.

- Niekada taip nebijojau, kaip tada, - prisimena šiandien Kostas. - Net kai stribai šaudė mums į lubas. Tada juk buvau su namiškiais. Dabar vienas, sušalęs kažkur obely...

Iš tvarto išėjo kaimynė, nešina bidonėliu. Kostas neiškentė, taip buvo sušalęs, paprašė pagalbos. Vos tik kaimynė išgirdo balsą kažkur iš viršaus, jai tik bac bidonėlis su pienu ant žemės.

Pienas pražuvo, bet šeimininkė kaimynukai padėjo. Įsileido į trobą, užkišo už pečiaus.

- Tyliai sėdėk, o aš tave apkrausiu malkomis, - pasakė geroji kaimynė. - Jeigu ieškos, turėtų nerasti. Ir kad nė cypt!

Tai buvo pati basiausia naktis Kosto gyvenime. Svetimoj troboj už pečiaus po malkų glėbiu fantazija piešė pačius baisiausius vaizdus. Ar jis paliks vienas? Be tėvo, be mamos, be brolių ir seserų? Bet ne, jis neatleis! Kostas prisiminė, kad turi nuosavą šautuvą. Ten, po kelmu beržyne... Vasarą beuogaudamas rado durpyne šviežiai išdraskytas ir vėl sudėliotas samanas. Pakelia - šautuvas! Pats tikriausias. Ir dar keturi šoviniai spynoje. Patyliukais sutepė, suvyniojo į skudurą ir niekam nesakęs pakišo beržyne po kelmu. Ką žinai, gal kada pravers?

Dabar tikrai gali praversti. Jeigu rytą parėjęs ras visus negyvus, to reikalo taip nepaliks. Keturių kulkų skundikams užteks. Ir skundikams, ir budeliams. O paskui - degtuką po stogu, ir baigta byla.

O kur jis eitų tada? Į stribukus? Būtų liekęs tik vienas kelias?

- Kam į stribus? - sako Kostas dabar. - Būčiau bėgęs į Kaliningradą. Ten daug kas pasislėpė.  Bene būtų suradę?

Nei į stribus, nei į Kaliningradą jam nereikėjo. Namiškius rado gyvus. Įgąsdinti, prisaikdinti tylėti, bet gyvi.

- Nesuprantu, kodėl juos visus taip garbina, - svarsto pats vienas Kostas. - Ten buvo visokio mėšlo. Buvo ten ir mandagių, padorių tėvo draugų. Ir tokių kaip šitie...

Gal einam, paieškom šautuvo?

- Kur tu jį rasi! - numoja Kostas ranka. - Jau nematau ir beržyno... Čia nieko juk nebėra. Mes gyvenome ten, ant kalnelio, o toji kaimynė, kuri mane gelbėjo, čia, apačioj. Kasčiukai buvo didelis kaimas, bet nebėra.

Atgal į dabartį
Apsukę ratą, grįžtam atgal į Putvinskius. Kaip ir jų šeima tada po labai, labai didelio rato... Staliną ką tik buvo velnias nunešęs. Bijotų septynmetėje mokyklos direktorius Čepkauskas apie tai pranešė ašarodamas. Mirė mūsų visų vadas! Tik pamanykit. Jis verkė tikrai, neapsimesdamas, visai tikromis ašaromis. O vaikams gerai - nebus pamokų. Tėvai sakė, kad nebėra velnio. Bet jokių vilčių nedėjo. Tada neatrodė, kad šita valdžia pasikeis. Bet ji truputėlį pasikeitė. Trėmimai pasibaigė, jie jau galėjo grįžti.

Troba buvo nudeginta. Tvartas nugriautas. Iš jo rąstų kolūkis Šaltiškės fermoms pastatė grūdų sandėlį. Liko tik svirnas, ir tas be stogo... Visgi jie grįžo atgal į namus.

Dabar Kostas gyvena Kaltinėnuose, gauna pensiją. Žemę jau pardavė. Tiek tos žemės - trys hektariukai. Kada visi paveldėtojai išsidalijo pagal pirmenybes, buožės vaikui liko tik tiek. Bet nesvarbu. Iš kolūkio jis už čekius nusipirko traktorių su visais reikalingais padargais. Vienu metu pasidarė visiems labai reikalingas. Kam sėti, kam pjauti, kam bulves sodinti. Išgyvenęs būtų ir be tų trijų hektarų.

Kostui buvo baisiausia, kai iš jo atėmė tėvą, ir tada, kai jis po malkų krūva laukė namiškių teismo. O kada buvo smagiausi laikai?

- Tikriausiai Putvinskiai... - šypsosi Kostas. - Pradėjo rūpėti panos. O aš dar turėjau bandoniją. Nusipirkau už savus. Brolis Edmas mušė būgną, toks Razbadauskas griežė smuku. Panos į mus žiūrėjo. Be mūsų nebūdavo šokių. Ir kolūkis algą pradėjo mokėti... Pradėjom uždirbti. Sumokėjo mažai - patys juk pasiimdavom. Taip, tada buvo smagiausias laikas.

O kaip jis žiūri į ateitį? Kas laukia mirštančio kaimo?  Juk tušti ne tik Putvinskiai. Neberadom  nei Butvilų, nei Kasčiukų. Ar gali būti, kad kaimas vėl prisikels kaip ir po anų nelaimių?

- Nežinau, - sako Kostas. - Tikrai nežinau.