Fizikos mokytojas Stasys Sinkevičius netikėtai sulaukė Švietimo skyriaus valdininkų dėmesio. Jam, visą gyvenimą dirbusiam mokytoju, buvo pasiūlyta baigti specialius kursus ir įsigyti mokytojo kvalifikaciją. "Na, žinot..." - patraukė pečiais mokytojas. Važiuoti į tokius kursus būtų ne tik pažeminimas. Tai būtų ir savo paties išdavystė. Verčiau jis eitų į pensiją be to valdiško įrašo, bet neišdavęs savo dalyko. Juk tai - daugiau, negu pareigybė! Tai - tarsi kokia priesaika. Atėjai į mokyklą metams, o palikai gyvenimui.

 

Tada ir dabar

- Jeigu žiūrėsim į mano diplomą, tai aš tikrai joks mokytojas, - sako S. Sinkevičius. - Štai įrašyta: fizikas. Kitiems į universiteto diplomą įrašydavo "fizikos dėstytojas", ir tiems mokykloj nebuvo problemų. O mes buvome rengiami moksliniam darbui, dažniausiai - karinėms gamykloms, tai įrašas labai abstraktus. Aš pats nė nemaniau mokytojauti. Jei būtų kas nors pasakęs, kad būsiu mokytojas, kad tai bus mano profesija visam gyvenimui... Ne, nė už ką nebūčiau tuo patikėjęs!

Kada jie abu su žmona Salomėja atvyko į Kaltinėnus kaip du jauni specialistai, miestelis buvo ne tas. Šiandien, žiūrint atgal į praeito amžiaus septintą dešimtmetį, sunku atrasti jo senąsias ribas. Kiek kartų jis buvo mažesnis? Du, tris kartus?.. Kaip tik jų karta čia viską labiausiai pakeitė. Daugybė jaunų mokytojų, agronomų, medikų, inžinierių ir prekybininkų. Juk tai buvo ne tik miestelio augimo, bet iš jaunėjimo metas. Šiandien, kai matome uždaromas mokyklas ir tuštėjančius mokinių suolus, tai atrodo neįtikėtina. O kartu tai buvo ir šviesėjimo metai. Senąją savamokslių pedagogų kartą labai sparčiai pakeitė aukštąjį mokslą baigę inteligentai. Mokytesnė karta keitė ir žemės ūkį, ir statybas, ir pačius žmones. Taip, ši karta iš tiesų padarė stebuklą!

- Tai iš tiesų buvo pakilimo ir optimizmo metai, - prisimena mokytojas. - Kaip tik tada kolūkiai pradėjo mokėti už darbą algas, ir prispausti žmonės atsitiesė. Kada atvykome su žmona, iškart dykai gavome butą, už šildymą mums nereikėjo mokėti, kaimo specialistams valdžia turėjo padengti dalį elektros išlaidų, bet mes už elektrą nemokėjom visai - elektrą mokyklos daugiabučiams dykai tiekdavo kolūkis... Ir dar gavome paskyrą lengvajam automobiliui "Moskvič". Taip jauni specialistai buvome viliojami likti kaime. Man atrodo, tas optimizmo laikas truko iki devinto dešimtmečio. Po to prasidėjo sąstingis, o mes pataikėm į patį augimą.

Sugundė skalsi kaimo duona?

- Jaunai šeimai tai buvo svarbu. Mums nereikėjo pradėti nuo nulio. Ir dar atsirado užuovėja. Juk mane norėjo paimti į armiją. Baigdami universitetą, mano laidos fizikai jau gavome karininkų antpečius. Aš taikiausi įsidarbinti Vilniaus elektros energijos realizavimo įmonėje, kurioje uždarbiavau studentaudamas, ir staiga - dveji metai karinės tarnybos. Aš - nė už ką! Ne, ne, tikrai netarnausiu! Tada už bausmę mane atidavė Švietimo ministerijai. Kad nenori tarnauti kariuomenėj, tai važiuosi į kaimą padirbėti mokytoju. Taigi mokytojo profesija man - paprasčiausia bausmė, - šypsosi S. Sinkevičius. - Aš buvau nubaustas mokytojauti.

Bet juk bausmė netrunka visą gyvenimą! Privalomi paskyrimai būdavo tik trejiems metams...

- Aš ir neplanavau čia pasilikti. Atidirbsiu, maniau, važiuosim kitur. Bet išėjo kitaip. Buvo bausmė, o paliko profesija visam gyvenimui.

Kai pažiūri atgal į jų kartą... Kaip nuostabu, kad jie pasiliko! Visas būrys jaunų inteligentų, kurie pakeitė mūsų mokyklą ir viską aplink. Šiek tiek jaunesnė mūsų karta dabar galim nukelti kepurę. Juk mes, paprastų kaimiečių vaikai, iš šitų žmonių jau gavom tiek pat, kiek duodavo didelių miestų vidurinės mokyklos. Nuvykę į Vilnių ar Kauną, mes jau nebuvom nei kiek žioplesni už kitus. Gal net gudresni...

Dabar tai atrodo savaime suprantama, bet argi kas būna savaime?

 

Pasaulis - tai fizika

Truputį apie motyvaciją. Gerą algą jis galėjo gauti kitur. Tarkim, energijos realizavimo įmonėje, kur jau dirbo kelis metus studentaudamas. Darbas ir įdomus, ir pagal profesiją. Bet elektros skaitikliai, kuriuos tada tikrino ir kalibravo, jam negalėjo duoti to, ką davė jo mokiniai.

Geografijos mokytoja ateina į klasę - už žemėlapio stovi kažkas, apsiavęs aukštais guminiais batais.

- Išlįsk! - sako mokytoja. - Sėskis į vietą!

Bet mokinys nelenda, stovi toliau nejudėdamas. Klasė pradeda juoktis.

- Kam aš sakau? - šaukia mokytoja, susinervina, puola neklaužados tramdyti, bet už žemėlapio nieko nėra. Tenai tik guminiai kažkieno pastatyti batai.

Juokas skamba iki dabar.

Fizikos mokytojui pokštas buvo rimtesnis. Tada S. Sinkevičius pavadavo astronomijos mokytoją. Paskyrė klasei kontrolinį darbą, iš anksto paskelbė klausimus. Susėdo visi ir rašo. Klasėj ramu, niekas net nesiuntinėja špargalkių. Pakelia nuo lapo akis, pažiūri kažkur į lentą, rašo toliau.

O lenta mokytojui už nugaros. Visos lentos paprastai prirašytos ko nors, pribraukinėtos. Tik į pamokos pabaigą mokytojas susipranta atsigręžti atgal. Ant lentos - visas kontrolinis, visi nuo vadovėlio nurašyti atsakymai!

- Užskaityti tokį kontrolinį būtų nesąmonė, - prisimena S. Sinkevičius. - O parašyti kitą jau nebebuvo laiko - baigėsi trimestras. Taigi tas juokas buvo visai nejuokingas. Turėjau suktis.

Juokdarys paaiškėjo tuoj pat. Toks išradingas sukčius. Baigė mokyklą, atsidūrė už grotų, ir niekam nebuvo baisi staigmena. Juk pasekmė - iš priežasties. Kitaip ir negalėjo būti.

Bet ne viską nuspėti įmanoma. Kada metų metais dėstai tą patį ir tą patį dalyką, pasaulis gali pasirodyti toks pastovus ir nekintantis. Bet juk būna drebėjimų ir revoliucijų. Štai skaito žmogus paskaitą apie tai, koks nereikšmingas buvo Vasario 16-osios aktas, toks visai tuščia vieta... Praeina metai, ir tas pats žmogus skaito truputį kitokią paskaitą - apie tai, kokia didžiulė buvo Nepriklausomybės akto reikšmė.

Ką tai turi bendro su fizika?

- Labai daug, - sako S. Sinkevičius. - Aš savo vaikams sakau: žiūrėkite fizikos. Pasaulis mainosi, valdžios keičiasi, kartu su jomis vis kitaip interpretuojami istorijos faktai. Iš esmės keičiama pati istorija. O fizika? Ji lieka tokia pat, kokia buvo. Mes ir dabar galim sėkmingai naudotis Stalino laikais išleistais fizikos vadovėliais, tai net oficialiai leidžiama. Juk nebuvo tarybinės ir buržuazinės fizikos. Nėra lenkiškos, vokiškos, lietuviškos fizikos. Yra visiems bendri fizikos dėsniai.

Fizikos dėsniai veikia vienodai bet kurioj santvarkoj. Štai kodėl mokytojas įsitikinęs: fizika daro lemiamą įtaką žmogaus pasaulėžiūrai. Tai pamatų pamatas, kuris išlieka ir po didžiausių drebėjimų. Argi nematėm, kaip griuvo dešimtis metų kurta pasaulėžiūra? Griuvo, bet ne visai. Pamatas liko.

Tvarka vis ta pati - pasekmė eina iš priežasties. Argi ne fizika?

 

Nauja karta - kitos vertybės

Tai buvo neįtikėtina. Geras mokinys iš normalios šeimos meta mokyklą. Gal tinginys? Ne, atvirkščiai! Mokslui nebeužtenka laiko. Prieš tai vienas pirmūnas metė mokyklą Šilalėj, ir tai skambėjo kaip anekdotas. Buvęs pirmūnas priešais mokyklą pasistatė nuosavą kioską. O Tomas Kaltinėnuose atsidarė savo kavinę.

Tai buvo pati naujos epochos pradžia. Naujų galimybių laikas, kai šalimais atsivėrė nauji pinigų šaltiniai, tik reikėjo pasinaudoti. Vaikinui verslas jau buvo svarbiau už dvyliktą klasę.

- Jis dar mėgino derinti verslą ir pamokas, bet nieko iš to neišėjo, - prisimena S. Sinkevičius. - Trūko visai nedaug, bet jis mokyklos nebaigė. Dabar - sėkmingas verslininkas. Mokyklą jis baigė gerokai vėliau, išvykęs kažkur kitur. Atrodo, kad vakarinę. Turint daug pinigų, tokį atestatą galima ir nusipirkti... Skamba keistai. Naujoji karta atnešė savo vertybes. Jos nelabai derėjo su mūsų kartos vertybėmis.

O po to mokiniai pradėjo į mokyklą važiuoti naujomis geromis mašinomis. Daug geresnėmis, negu atvažiuoja direktorius. Merginos sublizgėjo gražiais brangiais aprėdais. Kita mokytoja apie tokius gali tik pasvajoti. Argi tai - ne priežastis konfliktui?

- Nepamenu, kad būčiau labai kompleksavęs dėl tų geresnių ar blogesnių drabužių... Gal tai svarbiau moterims? - svarsto mokytojas. - Kokią mašiną turiu, tokia važiuoja. O jeigu vaikiną tėvai aprengė geriau, negu apsirengęs aš, tai dar nieko nereiškia. Pakalbi ir pamatai, ko vertas žmogus.

S. Sinkevičius nemano, kad toji karta prastesnė. Ji paprasčiausiai kitokia.

- Mūsų karta buvo sėslesnė. Štai atvykome mes ir palikom gyventi visam laikui. Mes labiau vertinom gerai atliktą darbą, už kurį laukėme pripažinimo. O rezultato galėjom laukti ilgai ir kantriai. Šita karta veržlesnė, judresnė, ji greičiau orientuojasi kintančioj aplinkoj, bet ji neturi tiek ištvermės. Rezultato jai reikia tuoj pat, čia ir dabar. Ta problema kyla kiekvieną pavasarį, kai ateina egzaminų metas. Einant toliau į aukštąsias, reikia geresnio pažymio, bet... Vaikinai neateina į konsultacijas. Juk šienapjūtė! Dvyliktokai jau turi vairuotojų, traktorininkų teises. Laukuose - tiek pinigų! Už hektarą sugrėbto šieno kaime moka 40 litų. Hektarą sugrėbi per pusę valandos. Skaičiuokite patys, kiek vaikinas gali uždirbti per dieną. Ką jam pasirinkti? Pinigų pilną kišenę ar konsultacijas? - klausia mokytojas ir pats atsako: - Dažniausiai jie renkasi pinigus, ir tai būna klaidingas sprendimas. Klaida, skaičiuojant tais pačiais pinigais. Gavęs geresnį pažymį, vaikinas būtų įstojęs į valstybės apmokamą vietą, o dabar studijuos už savus. Greiti pinigai buvo nuostolingas sprendimas. Bet laukti, kentėti be pinigų, tikėtis, kad tokia investicija atsipirks? Ne, per sunku! Sakyčiau, kad tai - silpnoji šitos kartos vieta.

Sakysim, brangesnis drabužis, visokie blizgučiai - tai niekis. Bet jeigu jie iš tiesų pralenkia? Ne tėvo pinigais, ne automobiliu, bet žiniomis, protu, žodžiu, visa galva? Argi nebūna?

- Būna, žinoma, būna, - ramiai atsako mokytojas. - Labai geras dalykas. Tai jau tikrai džiaugsmas.

 

"Esu treneris"

Trys mokiniai, kurie paliko tą pačią mokyklą, bet jų likimai tokie skirtingi. Marius, Saulius ir Rimantėlis.

Marių mokytojas prisimena kaip ramų, labai kultūringą ir darbštų mokinį. Jis nebuvo pirmūnas, bet mokėsi neblogai. Kai po to, baigęs aukštuosius mokslus, padarė įspūdingą karjerą, niekas labai nenustebo. Atrodo, kad taip ir turėjo būti. Darbštūs, atkaklūs tikslą dažniausiai pasiekia.

Saulius irgi niekam nekliuvo, o tai galėjo baigtis blogiau. Būna talentų, kuriuos reikia pastebėti anksti ir nedelsiant ugdyti. Laikas ėjo, o Sauliaus mokykloje niekas nematė. Galiausiai tėvai, mokyti žmonės, iniciatyvos ėmėsi patys. Kai nuvežė sūnų į Klaipėdos vaikų meno mokykla, ten jau nenorėjo priimti. Gabumo gabus, bet jau per didelis... Vis dėlto priėmė. Tėvai kažkaip įkalbėjo. Dabar Saulius - žinomas skulptorius.

- Kada apie tai pagalvoju, aš net sudrebu, - sako fizikos mokytojas. - Argi ne mūsų darbas pastebėti ir išugdyti? Kodėl niekas nematė talento? Dėl mūsų kaltės galėjo pražūti.

Dar keistesnė Rimantėlio istorija. Tas vaikas sulaužė visus prietarus apie blogus, negabius ir kvailus vaikus. Visiems buvo vargo, kas turėjo reikalų su mažiuku. Štai sėdi jis klasėj ir staiga išgaravo lyg kamparas. Trumpam nusukai akis - Rimantėlio ir nebėra. Yra, bet po stalu. Sugalvojo - pasislėpė. O paskui mokytoja gavo didelę siuntą apatinių drabužių. Siuntų tarnyba pristatė, reikalauja mokėti. Bet moteris mokėti nenori, ji neužsakė jokių apatinių drabužių! Jos vardu užsakė kažkas kitas. Kas? Taigi Rimantėlis! Tas pyplys jau puikiai valdė kompiuterį ir nardė po internetą.

- Fizika prasideda septintoje klasėje, taigi mes susitikome, kai jis buvo šiek tiek paaugęs. Aš jau neturėjau vargo. Man atrodo, jis paprasčiausiai nemokėjo pritapti prie aplinkos. Būdamas našlaitis ir augdamas su seneliais, jis neišmoko bendrauti ir su bendraamžiais. Gal todėl kitiems atrodė kvailokas. Seneliams netgi buvo siūloma mokyti jį pagal specialią programą. Girdi, žiopliukas vis tiek nespės kartu su visais. Paskui visi pamatė, koks tai gabus ir protingas vaikas. Anksti įnikęs į kompiuterį, jis susižavėjo informatika. Perkandęs programavimo pagrindus, jis labai greitai aplenkė bendraamžius. Jis pralenkė ir mane. Vyresnėse klasėse aš jau eidavau pas jį pasitarti.

Pasitarti pas mokinį?..

- Žinoma! - sako mokytojas. - Rimantėlis jau blizgėjo olimpiadose, jam lygių nebuvo aplink. O aš turiu rengti vaikus olimpiadoms. Einu pas Rimantėlį, sakau: ar nepadėtum? Ar neišspręstumei olimpiadinių uždavinių, ar neparodytum? O jam - kad tik sunkesnis uždavinys... Na, bet jis sužibėjo ir kitose srityse, jisai jau buvo mokyklos lyderis.

Lyderis lyderiu, bet kad mokinys konsultuotų mokytoją... Kaip prestižas, ambicijos?

- Nematau nieko blogo. Aš ir vaikams sakau: jūs jaunesni, jūsų protas aštresnis, jūs turite spręsti greičiau ir geriau. Vaikai stebisi: bet jūs gi mokytojas! Duodu jiems tokį pavyzdį: pažiūrėkt į trenerį. Argi senas treneris nušoka toliau už čempioną? Vaikai nuščiūva: tikrai!.. Taigi esu treneris, tik treniruoju protą. Ir kai Rimantėlis nušoko toliau už mane, kaip nesidžiaugti? O mes jau buvom draugai. Jeigu vaikui patinka mano dalykas, mūsų santykiai pasidaro labai artimi, mes jau dirbam daugiau, negu reikia pagal mokyklos programą. Ir jie gauna tokią laisvę, kokios pavydi kiti. Aš tiems kitiems sakau: ir jūs taip mokykitės, ir jūs būsit laisvi. Tada ir jūs pasirinksite užduotis. Bet ne visiems išeina... O Rimantėliui išėjo. Baigęs mokyklą, jis pasirinko ne informatiką, bet radiotechniką. Dar studentaudamas pradėjo skelbtis mokslo žurnaluose. Tai kaip nesidžiaugti? Tokie, kaip Rimantėlis - tikras stebuklas.

Kiek tų stebuklų paliko mokyklą, kiek jų praėjo pro S. Sinkevičiaus akis! Ne būtinai genijai, bet kiekvienas - kitoks.

- Tai nuostabus dalykas - matyti, kaip auga žmogus. - sako mokytojas. - Nuostabiausias dalykas, kurį duoda mano profesija.

 

Motyvas - ne pinigai

Mes vėl susitinkame mokyklos kieme. Atpažįstu tik pastatą, kuris labai pasikeitęs. Pasikeitė ir pavadinimas - dabar tai jau ir gimnazija. Daugelio mokytojų, kurie kažkada mokė mane, čia jau nesutiksiu. Kiti išdilo iš atminties, kiti įsirėžė visam gyvenimui.

- Mūsų karta traukiasi, - sako S. Sinkevičius. - Ir taip - visoje Lietuvoje. Trečdalis pedagogų jau pensijinio amžiaus, dar trečdalis laukia pensijos. Dabar mokyklos uždaromas, nes sumažėjo vaikų. Po kokio dešimtmečio neužteks ir mokytojų. Į kaimą niekas nenori.

Kažkada jų karta užpildė ir atjaunino Kaltinėnus, dabar prasidėjo atvirkščias procesas. Nuo tada iki dabar - tai jau visa epocha. Dabar tas laikas, kada prasilenkia kartos. Ar jų karta išnyks be pėdsako?

Prieš keletą metų mokykloje vyko didžiuliai remontai. Geografijos kabinete darbininkai nukabino nuo sienos lentą, ir kažkas nukrito ant grindų. Tai buvo Lenino portretas. Paslėptas nuo akių, užkonservuotas ateičiai. Gal dar pravers? Jau atrodė, kad viskas išnyko lyg sapnas, ir štai už lentos - senos atminties sluoksnis.

Ateitis pasidarė sunkiai nuspėjama. Gali būti, dirbs atvažiuojantys mokytojai.

- Dalis mokytojų jau gyvena kitur. Kas turėtų pakeisti mane? Nežinau... Kiek turėsiu jėgų, tiek dirbsiu, - kalba mokyklos veteranas.

O kaip su tais kursais? Pavyko juos baigti prieš pensiją?

- Ne, nė už ką nebūčiau važiavęs. Bet jie surado kitą sprendimą. Jei žmogus išdirbo 15 metų, jis pripažįstamas mokytoju. Taigi užsidirbau profesiją. Kartais klausia manęs: jeigu nemokėtų algos, ar sutiktumei dirbti? Aš atsakau: dirbčiau.

Pažiūri dar į mane, sako dar sykį:

- Kalbu rimtai. Aš iš tiesų dirbčiau.