100 metų gero gyvenimo

Kategorijos: 

Kas ją pažįsta ar net prisimena jauną, gali pagalvoti, kad tai ironija. Bet, patikėkit, tai - jos pačios žodžiai! Šimtą metų kaupta patirtis: jeigu norit gyventi ilgiau, gyvenkite gerą gyvenimą, ir sulauksite kaltinėniškės Stefos Dargienės metų.

Visai ne įžymybė

Visą gyvenimą ji gyveno tyliai, viena ravėdama lysves ar skusdama bulves, o dabar visi užsimanė su ja nusifotografuoti. Tą vieną akimirką ji reikalinga ir Telšių merui, ir Socialinės rūpybos skyriaus, ir "Sodros" viršininkams. O iki tol apie ją niekas nieko nebuvo girdėjęs.

 

- Kas čia atsitiko, kad visi taip puolė mane garbinti? Bene aš ką žymaus padariau? Juk net nebedirbu! - stebėjosi mūsų mama.


Visus darbus seniai ji nudirbo, daržus nuravėjo, vaikus užaugino, savo ramų vienkiemį prie Kaltinėnų jau 15 metų paliko, dabar leidžia tylias dienas Telšių daugiabutyje su savo dukra Zita. Todėl jai keistas tas subruzdimas. Ir dar keli žurnalistai kaip pas kokią politikę!

 

Bet jeigu atėjot, sėskim prie stalo. Štai tortas didžiulis centre. Šilalės "Pitlius" iškepė ir dovanojo, ant jo užrašė magišką skaičių: 100. Ar ne stebuklinga proga? Ar daug kas iš mūsų sulauks tokios?..

 

- Visai neįdomu tas šimtas, - prisipažino ji savo anūkui Tomui. - Viskas tas pats.

 

Ji visada taip - nuo žodžių ir skaičių niekada nesisuks galva. Ir jeigu visi supuolė kaip pas garsenybę, jeigu rašys laikraščiai, tai ji nuo to nepavirs kita. Ji vis tiek ta pati nematoma skruzdėlė, kuri bėginėjo visą gyvenimą, o paskutiniu laiku mezgė ir mezgė, skaitė ir mezgė. Vaikams, anūkams ir proanūkiams. Dabar pradėjo ūžti galva, akyse susilieja mezginio akys, tai ji padėjo virbalus. Bet atsargų turime tiek ir tiek - mūsų kojas nuo šalčio dar saugo jos kojinės. Žinom nuo mažo: jeigu kojines mezgė mama, jos būna gerokai šiltesnės - šiluma lieka nuo mamos.

 

Jei neužteks visiems

Zita pjausto tortą ir deda į lėkštes.

 

- Dėkit kitiems, kad visiems užtektų, - sako jubiliatė iš įpratimo. Jeigu visiems neužteks, tai tegu pritrūksta jai.

 

- Tortas didžiulis! - raminame ją.

 

Bet ką žinai... Zita pirmiau išdalins kitiems, o pats centras su skaičiumi 100 liks mamai.

 

Iš kur ta baimė, kad neužteks visiems?

 

Gali būti, kad ji - iš seniausių laikų, kai dar šešerių našlaitė turėjo prižiūrėti kitus dar mažesnius vaikus - savo brolį ir sesę. Jos mama, mūsų močiutė, mirė gimdydama, mažoji Stefutė ją menkai teįsiminė. Gal tik vieną kitą vaizdą, kaip ta sėdėjo prie stalo, žiūrėjo į tuščią lėkštę ir verkė. Tėvą, mūsų senelį, paėmė į Didįjį karą (tada taip vadino Pasaulinį), duonos uždirbti nebuvo kam.

 

- O tada tai būdavo pasninkas! - prisimena mūsų mama jaunystę. - Prieš Velykas vos kojas pavildavom.

 

O gal tai - iš didelio pamaldumo? Gali sakyti ir taip... Labiausiai pamaldūs vietoj taukų turėjo aliejaus, o vietoj mėsos - geriausios žuvies. Kubilo dugne mėsos laikė ir jie, bet ką pavasarį dėsi ant stalo, kaip po sunkiųjų darbų atstatysi jėgas, jeigu nesilaikysi pasninko?

 

Kai augome mes, pasninkas nebebuvo šitoks žiaurus. Kolūkis algų dar nemokėjo, bet tėvas į Rygą išveždavo kokią mašiną bulvių, iš ten parveždavo rūkytos menkės ir tokios storos česnaku kvepiančios arklinės dešros. Skanumėlis! Per pasninką - ne. Tėvas norėjo, kad pasninkas būtų tikras, kaip senaisiais laikais, bet jis negalėjo sužiūrėti mamos. O mama lyg katė savo vaikams patyliukais nešė po gabaliuką... Tiek to, neišduosiu tos paslapties.

 

Ji ir dabar negali matyti, kad vaiko lėkštė būtų tuščia.

 

Niekada mūsų lėkštės tuščios nebuvo. Augom tikri turtuoliai. Ir medaus, ir duonos, ir lašinių - visko užteko. Kartais net būdavo sviesto. Tiesa, rudeniop, kai rūkykla ištuštėdavo, jai sustreikuodavo skrandis. Taip sustreikuodavo, kad negalėdavo nuryti nei gabaliuko mėsos. Visus mėsos gabalus iš sriubos ji išgraibydavo mums, o pati srėbdavo skystą viralą. O rudenį, kai tėvas papjaudavo ėrą ar veršį, jos skrandis staiga atsistatydavo, ir ji pradėdavo valgyti kartu su visais. Bet ne, ne visai kartu... Truputį vėliau, kai mūsų pilvai būdavo jau prikimšti. Tikrai neprisimenu, kad būtume sunkiai gyvenę ar neužtekę maisto. Mes visada buvome sotūs!

 

Pagaliau mamos lėkštėj torto gabaliukas su skaičiumi 100. Bet ji nevalgo, dairosi į kitus.

- Ar jau turit visi?

Visi, visi!..

Vadinasi, galime švęsti!

Klajojantis genas

Jai visada šventė, kai suvažiuoja vaikai ir anūkai. Šį sykį tik mano pusė - du anūkai, du proanūkiai. Vakar buvo šiauliškė Irena su savo lizdu - dar antra tiek anūkų ir proanūkių. Suvažiuotume visi sykiu - į plačiakampį objektyvą netilptume.

 

Kuris iš mūsų galime būti perėmę tą jos stebuklingą geną? Štai ji su anūku Vincu gimė vieną dieną, tik ne vienais metais - tarp jų 72 metų skirtumas. Bet tai, žinoma, tik sutapimas. Ilgaamžiškumo geną galėjo perimti ir anūkai Tomas, Aurelijus ar Agnietė. Ir keturi proanūkiai, žinoma! O gal mes, likę trys jos vaikai? Tikra likimo loterija!

 

Bet genas tikrai yra! Jos tėvas, du karus (Rusų - japonų ir Pirmąjį pasaulinį) kariavęs mūsų senelis Anupras Katauskas buvo suvargęs žmogus ir mirė, nesulaukęs senatvės. Brolį Kajetoną stribai užmušė visiškai jauną. Užtat jaunesnioji sesuo Marytė, lyg ir silpnos sveikatos, mirė eidama 96-uosius. Kražiuose gyvenanti pusseserė Juzefa Ramanauskaitė gerai laikosi ir 97- nerių, sulaukusi septyniasdešimties, ji pradėjo leisti knygas apie Kražių krašto gyvenimą.

 

Kartais žmonės svarsto, ko reikia nevalgyti, kad sulauktumei šimto. Gal rūkytos mėsos, gal lašinių?.. Ji valgė ir mėsą, ir lašinius, jeigu turėjo, žinoma. Ir dabar tebevalgo. Gal tik kokių nuodų bulvių lauke ar šienaujamoj pievoj pritraukė mažiau... Arba gal saugojo nepaliaujamas darbas, saulė, lietus, sniegas ir šaltis? Gal grūdino žlugto skalavimas plikomis rankomis žiemą kur nors prie šulinio, kai dar nebuvo skalbimo mašinų?..

Paklauskime jos pačios.

- Visai nereikia šitiek gyventi, - sako ji netikėtai. - Visi mano metų išmirė, nei vieno aplink nėra, dirbti nieko nebegaliu. Kam toks žmogus reikalingas?

 

Mes netgi bijojom, kad ji Telšiuose sudžius be darbo prie lango. Kiek prisimenu ją namuose, tai su kibiru, kokiu krepšiu rankose, tai su samčiu prie puodų. Kartais užmigdavo pokaičio, ir mes išsigąsdavom - bene atsitiko kas? Buvo taip keista matyti ją gulinčią.

 

Telšiuose ji susirado mezgimą ir skaitymą. Skaityti ji mėgo ir namuose, bet neturėjo tiek laiko.

 

Prisimenu, kaip Telšiuose po tokios vakarienės dukroms nematant ji puolė prie kriauklės ir ėmė laiminga plauti indus.

 

- Retai kada benugreibiu šitokio darbo! - pasiguodė man.

 

O man visada atrodė, kad plauti indus - labai nuobodus užsiėmimas.

Nebuvo jokių žygdarbių

Kada  išgirdau šitą istoriją, man pasišiaušė plaukai. Juk manęs galėjo nebūti! Nei manęs, nei brolio, nei seserų. Būtų sušaudę vokiečiai mamą - nė vienas nebūtume gimę.

Tai atsitiko karo pradžioj, kai vokiečiai puolė rusus. Šioks toks tankų susišaudymas buvo prie Kaltinėnų, o kažkur prie Ašvijos virš Dirgėlų kaimo vokiečiai pašovė rusų lėktuvą.

Rytą mama eina į tvartą - kažkas daržinėj dejuoja. Žiūri - žmogus! Visas kraujuos.

- Išsigandau baisiausiai, puoliau pas tėvą. Tas nuėjo žiūrėti. Pasirodo, sužeistas rusų lakūnas. Vargšas šoko su parašiutu iš pamušto lėktuvo, susilaužė koją. Mūsų tėvas buvo tarnavęs kare, mokėjo taisyti sulaužytus kaulus. Dėjo jam prie kojos tokį pagalį, surišo skudurais. Mes tam kareiviui nešdavom valgyti. Paslėpėm šienuose. Vieną dieną į mūsų kiemą įvažiavo būrys vokiečių. Klausia, ar nematėt rusų kareivio? Mums per nugarą šiurpas nuėjo. Nematėm, nematėm, sakome vokiečiams. O juk nueis į daržinę, ras... Vokiečiai klausia: gal šnekėjo kas nors? Lėktuvas nukrito, yra parašiutas - lakūno nėra. Tikriausiai sužeistas, toli negalėjo nueiti... Ar negirdėjot nieko? Ne, ne, kur mes girdėsim! Paskui jie apsidairė kieme, sako, matom, kad esat ūkininkai, žmonės rimti, bolševiko neslėpsit. Sėdo į mašiną ir išvažiavo, net neieškoję po daržinę. O juk būtų ruselį radę, tikriausiai sušaudę...

Paskui ji suprato, kad vokiečiai būtų sušaudę ir ją, ir tėvą, ir brolį Kajatoną, ir sesę Marytę. Visa giminė tą dieną būtų ir pasibaigusi.

- Mūsų tėvas mokėjo rusiškai, nueidavo pas tą kereivį ir pasišnekėdavo. Pranešdavo jam visas žinias. Nors vokiečiai draudė, jis patyliukais pasiklausydavo radijo. Turėjo tokią senovinę su ausinėmis... Rudeniop vokiečiai jau buvo netoli Maskvos. Tėvas sakė tam rusui: iškasim daržinėje bunkerį, prakentėsi kaip nors. Vokiečiai jau prie Maskvos, kur tu nueisi? Bet rusas tuo netikėjo. Jis sakė, kad tai - propaganda. Fašistai meluoja, ir tiek. Negali būti, kad jie pralaimėtų. Jo koja sugijo, jis sustiprėjo visas, susiruošė eiti. Tėvas mėgino dar atkalbėti, bet kur tau! Kai atsisveikinom, jis pažadėjo grįžti. Sako, grįšiu tuoj pat, atsidėkosiu. Kur tau sugrįš! Nušovė žmogelį kur nors pakeliui. Iki Panevėžio vargiai nuėjo...

Išgirdęs šitą istoriją, buvau sukrėstas ir sužavėtas.

- Mama, reikia rašyti! Kodėl niekam nepasakoji?

- O ką čia rašysi? - nustebo mama.

- Na, juk tai žygdarbis!

- Koks žygdarbis, ką čia nusišneki? Žmogui aptvėrėm koją, davėm pavalgyti - žygdarbis?

- Bet jus galėjo sušaudyti! Neišdavėt vokiečiams.

- O tai tu būtum išdavęs? - mama į mane pradėjo žiūrėti kažkaip labai atidžiai, ir man tas nepatiko. - Tu rastumei daržinėj sužeistą žmogų ir jam nepadėtum?

Nuo tos minties man pasidarė baisu, bet ji žiūrėjo taip atkakliai, kad nusileidau šiek tiek:

- Na, gal ir būčiau padėjęs...

Mama, visada tokia rami, staiga pasišiaušė, pasibaisėjo manim ir ėmė rodyti  sesėms:

- Jūs tik paklausykit, ką šneka šitas varlė! Aš jį auginu, lepinu, atleidžiu visas šunybes, o jis, matai, gal ir padėtų žmogui!.. Ir iš kur toks utėlė išaugo?

Man ta kalba jau nepatiko visai, čiupau už kepurės ir kaip visada, kilus kokiai pedagogikai, dingau iš trobos.

Taip ta visai paprasta istorija liko mūsų šeimoj.

Čia toji visai ne didvyrė mūsų mama stovi centre, šalia jos sesuo Marytė ir jos vyras, mūsų tėvas Antanas Dargis. 1946 metai.

 

Visai kitas šventumas

Ji mėgsta sakyti, kad buvom geri vaikai, bet aš negalėčiau taip pasigirti. Ką norėjom, tą darėm, kur norėjom, ten ėjom. Vėliau tą patį pradėjo kartoti anūkai. Atvažiuoja pas ją vasaroti, dingsta nuo ryto, vakare patyliukais parsėlina ir ieško puoduose blynų.

 

Giminės jai priekaištavo, kam ji per laisvai paleido vaikus, nerodo griežtumo, nespaudžia prie poterių, nemoko šventų dalykų, o pati nevažiuoja į atlaidus.

 

- Dievas yra visur, - sakydavo ji patylom.

 

O aš prisimenu karštą vasaros dieną, kai ji atidavė man sutaupytą gabaliuką cukraus. Taip ji norėjo kompensuoti nepaprastą vyresniųjų sesių man padarytą skriaudą. Visas pasaulis žinojo, kad šiandien jų eilė ganyti karves, bet jos iš gudrumo kažkur pasislėpė, ir ginti bandą vėl teko man - pačiam mažiausiam, kvailiausiam, nelaimingiausiam pasaulio žmogui.

Aš taip įsiutau ant viso pasaulio ir jo neteisybės, kad mamos paduotą cukrų šveičiau į avietyną.

Gerai atsimenu tą vietą, kur jis nukrito.

Kitą dieną keliais apėjau visas avietes, tačiau naktį buvo praūžęs lietus, ir gabaliuko neberadau.

Netikėtai supratau, koks tai praradimas.

Tada saldumo buvo nedaug. Tėvai kolūkyje tada dirbo už dyką, lepinti mūsų nebuvo iš ko. Cukraus gabaliukas, jeigu jo kada gaudavai, buvo visa pasaulio saldybė. O mama jo kažkodėl nemėgdavo, nedėdavo jo nė į arbatą - visą atiduodavo mums. Nemėgdavo ji ir sausainių, ir saldainių, ir kitų skanėstų, žiemą imdavo nemėgti medaus, o pavasariop, kai užtrūkdavo karvė, ji nebemėgdavo pieno. Be to, jai sustreikuodavo skrandis.

Turėjau gerokai paaugti, kol pamačiau - yra truputį ne taip.

Skrandis čia nieko dėtas. Viskas kur kas saldžiau.

Turėjau prarasti jos sutaupytą, nuo savęs atitrauktą gabaliuką cukraus, tik tada galėjau suprasti, kokia tai saldybė - gabaliukas aukos.

Juk tai - gabaliukas kito žmogaus.

Gabaliukas gyvenimo, gabaliukas dėl manęs nualinto kūno.

Aš ir dabar užmetu akį į tą šventą vietą pakrūmėj.

Tai kaip ji nemokė šventumo? Kiekviena vieta, kur vaikščioja ji, amžiams palieka šventa!

Visada viskas gerai

Pirmasis jos klausimas buvo toks:


-Kaip tava dujas? Ar gerai deg?


Taišku, deg! Dabar jos namuose ir dujos iš mėšlo gaminamos, ir maistas ant saulės verdamas, ir vandenį saulė šildo... Kai ji paliko savo namus prie Kaltinėnų, čia daug kas pasikeitė: namas apkalinėtas daugiabučių langais, kurie žiemą neblogai šildo sienas, ant stogo - kiti saulės kolektoriai, už trobos - keli tvenkiniai... Kartais kaimynai klausia: ką sako mama, tikroji šeimininkė, kad sodybą pavertėt su vaikais kažkokia laboratorija? Na, jai patinka naujovės, o dirbti niekada niekam netrukdė. Ką mes norėjom, tą visada galėjom meistrauti. Būdavo, manęs dar vaiko prašydavo pataisyti kiaulių gurbą. Taisau ir bijau: ar išeis?

 

- Ko tu imi į galvą? - ramindavo ji. - Kaip padarysi, taip bus gerai!

 

Tai buvo puikiausias postūmis. Gali daryti ką nori - ar kiaulių gurbą, ar dujų generatorių, ar šilumos siurblį - visada iš anksto žinai, kad pasiseks. Tai kam bijoti, kam nerimauti?

 

Ji mane laiko labai jaunu, tai sako:


- Jaunas žmogus, o tiek prigalvoji visko. Mes irgi buvom jauni, bet nesugalvodavom. Nieko mes neturėjom. Jokių dujų ir jokios elektros. Kūrenom malkas, tuorpas, pasišviesdavom šakaliais. Buvo gerai. Viskas, kas buvo, buvo labai gerai.


Jos žodžius galima skaityti iš kito galo - viskas, kas buvo gerai, buvo tada. Dabar ji į savo namus, kur sudėjo visą gyvenimą, atvažiuoja tik pasisvečiuoti. Išlipa iš mašinos ir sako:

- Kur mano sostas?

 

Jos sostas - tai invalidės vežimėlis. Be jo toli nebenueina. O dar visai neseniai nenorėjo lazdos. Sakė: ar aš kokia ubagė? Prieš jubiliejų jau prireikė sosto... Jaunystė ir sveikata buvo seniau. Iš kur to gerumo beimsi?


Bet ji netikėtai sako:


- Dabar irgi gerai. Darbo nedirbu lyg ponė. Dabar visai gerai gyvenu.


Ar ne iš gerumo 100? Ar ne iš gero gyvenimo prie šakalių šviesos, prie mūsų lovelių, prie šakės ir mėšlo krūvos, prie to, kas dabar yra, ko jai niekada netrūko?..

 

Kai ji atvažiuoja, čia visada ramybė. Šalia jos mes niekada nebijojome nieko. Tais laikais, kai augome, miške dar gyveno laumės, naktimis daržinėj prisirinkdavo vaiduoklių, o po lova troboj įsimesdavo velnias. Bet nuo vieno jos žvilgsnio išlakstydavo visos pabaisos. Vienas kitas babaužis dėl įdomumo gal būtų buvęs gerai, bet ji sakydavo:

 

- Ką jūs, durniukai, išsigalvojat?

 

Neprisimenu, kad būtų bijojusi kokių vaiduoklių ar realių plėšikų. Mes bijojom labiau, kai mirus vyrui ir vyresniąjąm sūnui Antanui, ji čia paliko gyventi viena ir nenorėjo trauktis į miestą.

 

Tikrai, ko bijoti, jei niekada nieko baisaus neatsitinka?

Juk eina gyvenimas!

Komentarai

Motyvacija

Paskutiniu metu skaičiau daug "motyvuojančių" knygų, pasaulio lyderių ir turtingųjų biografijų ir patarimų, korporacinės karjeros gudrybių.. Keisčiausia tai - kokį poveikį man daro šis trumpas aprašymas apie Šilalės krašto "Visai ne įžymybę".. Jei tiesiog tai įvardinsiu - sugadinsiu skaitymą kitiems.
Manau kiekvienas šiame straipsnelyje gali rasti cukraus gabaliuką savo pasnikaujančiai sielai.