Visą gyvenimą ji gyveno tyliai, viena ravėdama lysves ar skusdama bulves, o dabar visi užsimanė su ja nusifotografuoti.
Štai ji su anūku Vincu gimė vieną dieną, tik ne vienais metais - tarp jų 72 metų skirtumas.

O štai ji su anūkais ir proanūkiais. Bet ne su visais... Čia tik anūkai Vincas, Tomas, Tomienė Lineta, proanūkiai Martynas ir Justinas.

Trečioje nuotraukoje - jau pusė lizdo. Dar būtų tą pačią dieną atvažiavusi mano sesuo Irena su savo būriu - į plačiakampį objektyvą antra tiek žmonių nebūtume tilpę.

O juk dar buvo atėjęs nusifotkinti Telšių meras ir kiti dideli viršininkai.
- Kas čia atsitiko, kad visi taip puolė mane garbinti? Bene aš ką žymaus padariau? Juk net nebedirbu! - stebėjosi mūsų mama.
Visus darbus seniai ji nudirbo, daržus nuravėjo, vaikus užaugino, dabar leidžia tylias dienas su mano sese Zita.
Kas atsitiko, kad visi pas ją?..
Visus suviliojo tortukas, kurį matote nuotraukoje. Ypač - tas stebuklingas skaičius 100.

- Visai neįdomu tas šimtas, - prisipažino ji. - Viskas tas pats.
Tikrai taip - nuo to skaičiaus nepasikeitė niekas. Tik supuolė visi kaip pas garsenybę. O ji net nežino, kad yra Telšių garsenybė, nesupranta, kodėl apie ją turi rašyti laikraščiai. Juk ta diena, kai suėjo šimtas, buvo visai paprasta diena.
Kiek prisimenu, visos dienos buvo jai paprastos. Jeigu neįvykdavo nieko, tai ir neįvykdavo. Giminaičiai burbėdavo, kad jai niekas nerūpi, kad ji laisvai paleido vaikus, nevaro net į bažnyčią, nespaudžia prie dievo, pati nevažiuoja į atlaidus, nemėgsta didelių balių. Per 100 metų ji net neišmoko gerti.
- Nesuprantu, kodėl žmonės geria tą brudą? - sakydavo ji.
Jos anūkas, gimęs tą pačią dieną, sako taip pat.
Kai trūkdavo duonos, jai nepatikdavo duona, o kai pradėdavo baigtis mėsa, jos skrandis sustreikuodavo ir mėsos visai nepriimdavo. Papjaudavo tėvas bekoną ar ėrą - jos skrandis kaip mat atsistatydavo. Užtat neprisimenu, kad būtume sunkiai gyvenę ar neužtekę maisto.
Neprisimenu, kad būtų ji ko bijojusi, kad būtų dėl ko nerimavusi.
O kam nerimauti, jei visko yra ir nieko baisaus niekada neatsitinka?
Juk visi gyvename!