Dar viena gabi Andriaus mokinė pasirinko ne dailės, bet gamtos fakultetą. Galėjo būti gera dailininkė, bet... "Gerai chemikei gautos piešimo pamokos netrukdys", - pasakė jai atsisveikindamas mokytojas. Jeigu iš 400 mokinių bent du pasirenka dailę, tai jau puikus rezultatas. O visas kitas darbas - į nuostolius? "Ne, jokiu būdu! Visa tai lieka čia pat, mūsų buities kultūroje", - tvirtina Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Andrius Zaikauskas.

Daiktai išdavikai

Užėjęs į svečius, Andrius apie tave sužinos daug daugiau, negu tu jam pasipasakosi. Profesionalas dailininkas įpratęs stebėti ir vertinti daiktus, o daiktai išdavikai jam pasako daug daugiau, negu mes galim įtarti. Žmogus "tvarkingas" ar "netvarkingas" - tai tik paviršius. "Tvarkingo" žmogaus pasaulis gali būti labiau sujauktas, negu kito "kūrybinė netvarka".

- Žmogaus aplinka išduoda, kas jam svarbu, o kas - ne, - sako dailės mokytojas. - Į žmogaus buitį ir jo daiktus galime žiūrėti kaip į tam tikrą sistemą. Racionaliam žmogui gali užtekti, kad sistema veiktų, na, kad būtų patogi. Daiktai sudėti taip, kad lengva surasti, kad patogu tarp jų gyventi. Nerasi nė vieno papuošalo, bet vis tiek jam ta aplinka bus jauki. Tai jo aplinka. Kitas baldų nejudins visą gyvenimą, jis norės pastovumo, o kitas juos stumdys ir stumdys, ieškodamas permainų. Štai ant sienos kabo tegu ir nedidelis paveiksliukas, bet jeigu jis yra skirtas ne ištrupėjusiam tinkui uždengti, tai šeimininkui labai svarbus.

Ir tas mažas paveikslėlis, kuris kabo svetainėj prie laikrodžio, kalba apie mane?

- Taip, ir tas mažas paveikslėlis, jeigu jis kabo visiems po akimis, gali būti labai svarbus, - tikina Andrius. - Kas tai per paveikslėlis, ką jisai reiškia? Tai gali būti mums nieko nesakanti nuotrauka, bet jam - brangus prisiminimas. Kitas vertina statusą ir sukabina ant sienos visus savo diplomus, apdovanojimus. O kitas tik seka madą - jis perka madingus dalykus. Jeigu žmogus savo namus puošia gamtos vaizdeliais, gėlėmis ir kokiais natūraliais eksponatais, tai vienoks požiūris. Jeigu namus užsiverčia pigiais plastikiniais niekučiais - jau kitkas. Bet galima rasti ir to, ir ano. Kažkur gautas tautodailės darbas tarp plastikinių niekučių - tai jau chaosas. Matyt, žmogus nori papuošti savo aplinką, bet jam trūksta žinių. Štai jis pakabino įstiklintą paveikslą priešais langus ir mato tik lango atspindį - nieko daugiau. Arba saulės atokaitoj pakabino akvarelės darbą, ir tas per metus išbluks. Kiti paveikslai pakabinti aukštai, kiti - per žemai, kiti nukišti į kampą ir dėl to labai nepatogu į juos žiūrėti. Kas uostė dailės ir išmoko stebėti, vertinti daiktus, tas tokių paprastų klaidų nedarys.

O tie, kurie baigė Meno mokyklą, būtinai savo namus puoš tautodailės kūriniais ir klausysis tik klasikinės muzikos?

- Jie klausysis ir popso, ir klasikos. Ne tai svarbu. Vieni buvę mūsų mokiniai mėgsta lietuvišką muziką, kiti jos nemėgsta. Bet jie visi skirs Bachą nuo Mocarto, Rembrantą nuo Pikaso. Ir, kas labai svarbu, jie visi meno kūrinėlį tuoj pat atskirs nuo serijinio niekučio. Dabar, sintetikos amžiuj, tai pasidarė svarbiau, negu bet kada anksčiau, - tvirtina Andrius. - Pavojus ištirpti sintetikos masėj yra daug didesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

"Tikiuosi, nepalaikysit už pornografiją? - juokiasi Andrius, rodydamas savo paveikslą "Prieš maudantis". - Kas uostė dailės, tas tikrai skirs erotiką nuo pornografijos, grožį nuo vulgarių dalykų".

Piešti gali bet kas

Vakare žmona Sonata sėda prie mezginio, o Andrius pasižeria ant stalo varžtelius, kamštelius, senų televizorių, elektros prietaisų, žaislų detales. Žodžiu, krūva šlamšto, visa dėžė nereikalingų niekučių. Ką iš jų padarysi?

Andrius iš metalinio ir plastikinio šlamšto padarys bet ką. Laiko mašiną arba visai realistišką motociklo modelį. Muzikanto, fotografo, vėžlio skulptūrėlę arba mažą juokingą kačiuką. Žiūrint kas jam užeis į galvą ir kokių jis turės detalių. Jis dirba sau, ne užsakovui. O laikas, skirtas kūrybai, yra tau - niekam kitam. Tai be galo vertingas laikas.

- Kurti galima iš bet ko, - įsitikinęs dailininkas. - O piešti gali bet kas. Sėdi, pieši.

Piešti gali bet kas? Bet juk piešia tik gabūs ir talentingi!

Andrius purto galvą. Piešia tie, kurie piešia. Akademinis piešimas - tai tam tikra technologija, kurios gali išmokti kiekvienas. Yra tam tikros taisyklės, metodai, kurių išmokęs gali labai tiksliai ir realistiškai nupiešti bet kokį daiktą ar žmogų, nepažeisdamas jo proporcijų. Atveskite vaiką į meno mokyklą, ir jis tikrai išmoks.

- Talentas sudaro tik procentą visos kūrybos, - tvirtina mokytojas. - Žinoma, talentingas išmoks greičiau. Jo piešinys tikriausiai perduos daugiau, negu realistišką vaizdą - gal nuotaiką, gal dar ką nors. Bet ir talentingas pirmiausia turi išmokti amato. Išmokyti jo - mūsų pirmasis darbas. Nepasakyčiau, kad pats sunkiausias. Kita mūsų darbo dalis gerokai sunkesnė - įskelti kūrybos kibirkštį, pažadinti norą kurti. Čia jau kaip kada...

Pačia plačiausia prasme mes visi nuolatos neišvengiamai kuriame. Mes arba kuriame kažkokius darnius dalykus, arba keliame aplink save chaosą. Galų gale, mes kiekvienas kuriame savo gyvenimą! Arba gal kopijuojame svetimus vaidmenis?

Važiuodamas keliu, Andrius mėgsta dairytis pro langą ir stebėti žmonių teritorijas. Žmonės tvarko, puošia savo sodybas, mėgina kažką sukurti. Ir tai jau savaime puiku. Bet štai prie kūdros iš cemento nudrėbtas didžiulis delfinas ir nudažytas akį rėžiančia mėlyna spalva. Arba prie trobos paguldytas didžiulis ąžuolinis krokodilas.

- Nuo kada Lietuvoje gyvena delfinai? - klausia dailininkas. - Ar tas žmogus matė kada nors krokodilą? Nematė jis, žinoma, ir delfino - pamatęs nebūtų jo dažęs taip mėlynai...

O štai medinė meška. Truputį nevykusi, karikatūriška, bet jau - ne svetimkūnė. Meškos čia iš tiesų kažkada gyveno, galų gale, tai jau mūsų, žemaičių, simbolis. Gal žmogus suvokia save kaip žemaitį ir kuria aplink save žemaitišką aplinką? Puiku!

O kaip save suvokia tas cementiniais delfinais, mediniais krokodilais ar plastikiniais nykštukais apsistatęs šeimininkas? Juk tas žmogus - pats sau problema! Andrius yra matęs butų, kur mėginta sukurti Australijos aborigeno ar Amerikos indėno aplinką. Pabuvo žmogelis svetur, panoro virsti pats sau į svetimtautį?

- Žmonėse tokio chaoso vis daugiau ir daugiau, - sako Andrius. - Mes visi esame žmonės, bet kartu priklausome tam tikrai socialinei, etninei grupei, kiekvienas užaugome savo labai konkrečioje aplinkoje, ir ta aplinka mus padarė unikalius. Bet eini ir matai unifikuotus namus, tuose namuose randi unifikuotus butus. Koks etninis savitumas žemaičio ar dzūko bute, jeigu ten ir ten - tokios pat laminuotos grindys, toks pat modernus baras, tokie pat sienų tapetai? Nežinodamas iš nuotraukos net neatskirsi, ar tai kokio turtingesnio lietuvio, ar amerikono butas. Kas čia savito, atsinešto su savimi?

O gal tai - kultūros mainai? Gal tai - noras sukurti kažką globalaus, kažkokia lietuviškai anglišką erdvę?

- Kūryba būtų kas kita, - nepritaria dailės mokytojas. - Tarkim, pabuvo žmogus Australijoje, parsivežė kokį niekutį - sudaiktintą prisiminimą. Puikus dalykas - palieti jį ranka, atgyja matyti vaizdai, pabunda patirti įspūdžiai. Tokia detalė puikiausiai derės žemaičio ar dzūko troboj, tai bus reali to žmogaus buities dalis. Bet kai jis mėgina savo namus paversti aborigeno būstu... Arba kai būstas virsta beveidžia sintetika... Ne, tai panašiau į pasaulio valkatos viešbutį.

"Audi 100" - rojaus iliuzija

Savaitgalį Andrius tikriausiai vėl parvažiuos į Kaltinėnus. Jau kuris laikas gyvena Šilalėje, bet tebėra kaltinėniškis. Toks ir paliks. O kaip kitaip? Kitaip jau neįmanoma.

Parvažiavęs būtinai nueis į garažą ir nušluostys dulkes nuo savo "Audinės". Gal net išvažiuos į kiemą, apsuks ratą ir vėl pastatys į vietą. Mašina be techninės patikros - niekur ja iš namų neišvažiuosi.

Kam mašina, jeigu ja negali važiuoti?

- O, tai juk "Audi 100"! - svajingai sako Andrius. - Tai - naujo, greitesnio, geresnio gyvenimo mašina.

Andrius prisimena, kaip tėvai ją nusipirko. Iš tiesų ji buvo kita, bet nesvarbu. Tai buvo lygiai tokia pat "Audi 100", kuri pakeitė senus sutrintus "Žigulius".

- Įsivaizduojat, koks jausmas iš mažos skardinės dėžutės vieną dieną persėsti į šitokį laivą? Man tai atrodė kaip rojus. Manau, tas laikas daug kam pasirodė rojaus pradžia. Staiga atsirado labai daug gražių ir patogių daiktų. Dabar matome - rojaus nėra. Bet įspūdis liko. Man šita mašina - naujo etapo simbolis. Kai tik pasitaikė proga, nupirkau tokią pat, kokią tada buvo nupirkęs tėvas. Senas daiktas, netrukus bus retenybė.

"Audi 100" vežė greičiau, nei "Žiguliai". Nespėjai mirktelėt - nauja didelė sankryža.

- Dabar toks momentas, kai turim iš naujo gerai apmąstyti save, - tvirtina Andrius. - Kas mes tokie? Iš kur atsiradom? Kas mūsų laukia? Kaip tik tokius klausimus kelia kūryba. Kūryba be tapatybės būtų visai neįmanoma. Ką aš sukursiu, pats savęs nesuvokdamas?

Prie savo šaknų abejonių dėl tapatybės nekyla visai. Juk čia tas namas, kuris užaugo kartu su Andriumi. Statė ir jis. Dešimties metų vyras - dar nestiprus darbininkas, bet plytas nešė puikiausiai. Prie namo - pušynas, kurį jis sodino kartu su kitais. Tie patys vaizdai, kuriuos jis pabandė nupiešti. Gali būti, kaip tik tada, vaikystėj, jis save suvokė kaip piešiantį žmogų. Tėvai sakydavo: reikia vaiką vežti į dailės mokyklą. Bet kažkodėl nenuvežė. Kodėl?

- Aš nežinau, - traukia pečiais Andrius. - Šiandien jau visai nesvarbu, nuvežė jie ar nenuvežė. Klasėje turėjau du draugus, kurie piešė geriau už mane. Nerijus Levickis ir Rolandas Matula piešė tokias šaunias karikatūras! Nerijus lankė Šilalės meno mokyklą, o Rolandas tikriausiai iš jo pasimokydavo. Aš jiems pavydėjau. Baigę mokyklą, jie pasuko į elektroniką, o aš patraukiau į dailę. Gyvenime atsitinka tokių netikėtų posūkių! Juk meno mokykla neturi tikslo parengti dailininką. Užtenka, kad ji pažadintų poreikį kurti. O kitas tą poreikį atsineša jau iš namų. Jam bereikia žinių ir įgūdžių.

Savo gimtuosius namus Andrius vadina kūrybine teritorija. Šiandien jis valandų valandas savo bute gali sėdėti prie miniatiūrinių skulptūrėlių ar visą mėnesį iš mažyčių tušo taškelių dėlioti moters figūrą, bet kūrybinė teritorija - ten, prie mokyklos tvenkinio, kur nuo kalvelės atsiveria Pelkių kaimas.

- Aš manau, kūryba - geriausia būdas įsikibti į savo šaknis ir išlikti, - tikina dailininkas. - Beveik milijoną išnešiojo vėjai ir paklaidino, tačiau kiti įsikibom ir laikomės.

Lietuva - be lietuvių?

Vasara - ne už kalnų. Kiti jau planuoja atostogas. Galima pataupyti ir pavažiuoti kur nors į Europą. Andrius irgi kur nors važiuos?

- Tikriausiai - į Kaltinėnus... - šypsosi Andrius.

Kur, kur?.. Juk čia viskas matyta ir žinoma!

- Iš daugiabučio dėžutės kaip tik gerai pabėgti tenai, kur viskas sava ir tikra, - įsitikinęs jis. - Man nereikia trenktis kur nors į Egiptą, kad atrasčiau save. Niekur kitur savęs nerasi. Niekur kitur lietuviui nebus taip patogu, kaip Lietuvoj. Žemaičiu lengviausia būti tik tarp žemaičių. Parvažiuoji į Kaltinėnus, ir automatiškai - kaltinėniškis. Nei tau laužyti liežuvio, nei prie svetimų papročiu bei manierų derintis...

Keliukas nuo Kaltinėnų iki Severėnų yra daug brangesnis, negu milijardus kainuojančios tarptautinės autostrados. Kiek čia sykių su tėvu dulkėta pienvežiu! Anksti rytą, kada saulė dar kildavo, o kaimai tiktai busdavo, jis jau sėdėdavo kabinoje ir pasileisdavo per kaimus. Kas vaikigalį vertė taip anksti keltis? Niekas daugiau, tik noras matyti, girdėti ir dalyvauti. Tos kelionės su tėvu per kaimus dabar yra labai brangus prisiminimas.

- Kol viską turim čia pat, po ranka, mes tų dalykų paprasčiausiai nevertinam. Bet jie kiekvienam yra nepaprastas pagrindas. Nesvarbu, supranta žmogus tai ar nesupranta. Pažiūrėkite į emigrantus. Kodėl jie ilgai neištveria tarp svetimų? Kodėl išvažiavę būtinai susibėga į būrį? Kodėl parvažiavę apsipila ašarom? - klausia mokytojas. - Ar ten nukeliauja, ar ten, jų savastis - čia.

Bet parvažiuoja, įtraukia tėviškės oro, atstato pusiausvyrą - viskas tvarkoj?

- Taip, parvažiuoja ir atsigauna. Gerai, kad yra kur parvažiuoti, kad tebėra tėviškė, kad čia dar gyvena pažįstami žmonės, kad kalba tavo gimtąja kalba. O jei nebus kur sugrįžti? Jei liks Lietuva, tačiau - be lietuvių? Kur grįžti reikės tada?

Gali būti ir taip?

- O kodėl ne? Pažiūrėkit į senuosius žemėlapius. Žemaitija - iki Nevėžio, beveik pusė Lietuvos. Žemės paliko, jų niekas neatėmė. O kur dabar tikrieji žemaičiai? Jų tik saujelė tokiai teritorijai! O kodėl šitaip negali atsitikti su Lietuva? - klausia dailininkas.