Tarp dviejų realybių

Kategorijos: 

Rytą, pakilęs iš lovos, jis paspaudžia kompiuterio klavišą. Kol nusiprausia, programos pradeda veikti, įsijungia ir internetas. Atsisėdus priešais monitorių, atsiveria truputį kitoks pasaulis. Be baimių, be rūpesčių, be realių pavojų. Nepajunti, kaip praėjo diena. Kiek metų jau taip? Petras skaičiuoja. Gal septyni?..

 

Pasaulis be realių pavojų

Dabar mėgiamiausias jo žaidimas "Gpro". Įsijungęs jį, Petras dalyvauja "Formulė - 1" lenktynėse. Ne tikrose, bet vis tiek... Gali laimėti ir pirmą, ir paskutinę vietą. Kaip tikrose lenktynėse, tau gali pasisekti ir nepasisekti. Gali atsitrenkti į betoninį trasos bortą ir sudaužyti bolidą. Bet niekada nežūsi. Paspausi klavišą, ir viską pradėsi nuo pradžios. Tuo žaidimas geriau už gyvenimą. Gyvenime viską pradėti iš naujo būtų sunkiau. Gal net neįmanoma.

 

O čia Petras - tarp lyderių. Ne jis pats - jo komanda. Jis ne vairuotojas, jis - menedžeris. Svarbu parinkti gerą mašiną ir deramai įvertinti trasą. Kai automobilio duomenis suvedi į vieną, gali paaiškėti, kad jo variklis per stirus tokiam korpusui, šis neatlaikys. Arba per menkas padangų sukibimas tokiai trasai. Trasų sezonui - 30. O dar vairuotojo patirtis, reakcija, motyvacija?.. Krūva duomenų, iš kurių turi išsirinkti optimaliausią. Labai daug skaičiavimo. Kaip tik tai Petrą labiausiai traukia. Skaičių pasaulis su savo logika. Skaičių krūva gali būti begalinis chaosas, bet jeigu juos sudėsi griežtai pagal logiškas taisykles, išeis gražus kūrinys. Pirmą sykį Petras su tuo susidūrė Rietavo žemės ūkio technikume besimokydamas geodezijos.

 

Kompiuterio kalba - ne kiekvienam

- Man patiko žemės matavimas, - prisimena Petras. - Eini laukais, teodolitu matuoji atstumus ir sklypo kampus, susirašai viską, o parėjęs namo skaičiuoji.

 

Skaičiavimo būdavo daug. Labai daug mechaniško klavišų maigymo. Ne kompiuterio - skaičiuotuvo. Tada dar nebuvo kompiuterinių programų žemei matuoti. Paprasčiausiais aritmetiniais veiksmais iš skaičių krūvos turėjai ant popieriaus lapo atkurti realaus žemės sklypo planą. Jeigu sklypas būtų kvadratas ar stačiakampis, tai padarytų bet kas. Jeigu rombas - sunkiau. O jei sklypo kampų aštuoni, dešimt ar daugiau?..

 

Sėdi ir maigai skaičiuotuvo klavišus. Netyčia paspaudei ne tą - skaičiuotuvas tavo klaidos nepastebės. Galiausiai išeis idiotiškas rezultatas - sklypo kraštai nesueis į vieną. Pradėsi viską nuo pradžios. Tiesiog absurdas! Kiek šitaip galima?

 

Kompiuteriais žemės sklypų niekas čia dar neskaičiavo. O jeigu pabandžius? Specialios programos nėra, bet jeigu pritaikius kokią kitokią?

 

Petras pasirinko buhalterijoje naudojamą "Ekselio" programą. Ji patogi tuo, kad gali skaičiuoti pagal tavo įvestą formulę. Svarbu ją sukurti.

 

Petras laiko turėjo. Buvo daug laisvų informatikos pamokų. Dėstytoja sakė: gali neiti į mano pamokas. Atėjęs iš Kaltinėnų vidurinės, kur puikiai išlaikė informatikos egzaminą, Petras jau buvo jos pačios lygio. Technikumas nieko daugiau negalėjo duoti. Dabar per informatikos pamokas jis galėjo užsiimti savais reikalais. Turėdamas programavimo pagrindų ir panaudojęs Kubeisiko programavimo kalbą, Petras pamėgino žemės sklypo duomenis suvesti į "Ekselį".

 

It štai, pagaliau!.. Kompiuteris ėmė skaičiuoti. O rezultatas - dailus žemės sklypas be mažiausios klaidos. Toji skaičiavimo mašina tuo pranašesnė už žmogų, kad nepadaro atsitiktinių klaidų. Kokius davei skaičius, kokią įvedei formulę, taip kompiuteris ir suskaičiuos. Kelios minutės, ir gatavas produktas lenda iš spausdintuvo. Pats savo rankomis per vakarą vargiai būtum padaręs.

 

- Spausdintuvu atspausdinau ir žemės sklypą, ir jo aprašymą. Tada nunešiau geodezijos dėstytojai, - prisimena Petras savo pirmąjį bandymą.

 

Dėstytoja buvo nustebusi. Ji pirmą sykį matė tokį tvarkingą ir kompiuteriu atspausdintą darbą.

 

- Kad taip visi!.. - džiaugėsi ji. - Petrai, tu ir kitus pamokyk tokio dalyko.

 

Petras mėgino mokyti. Bet iš to nelabai kas išėjo. Juk "Ekeselis" nėra speciali programa žemės sklypams skaičiuoti. Taigi neužtenka suvesti žemės matavimo duomenis. Reikia sukurti formulę, pagal kurią jis skaičiuotų. Keičiasi sklypo kampai - keičiasi ir pati formulė.

 

- Taigi kiekvieną sykį reikėjo perprogramuoti, - sako Petras. - Rodžiau, kaip tai daryti, bet jie nesuprato. Norėjau pamokyti geodezijos dėstytoją, kad ta pamotų savo mokinius, bet ir iš to neišėjo nieko. Viskas taip ir paliko. Kompiuterio kalba yra kitokia, nei kalbamės mes. Matyt, ne kiekvienam priimtina. Bet šiandien tai jau nesvarbu. Dabar jau tikriausiai yra tobulų programų, ir patiems geodezininkams programuoti nieko nereikia.

 

Tikra ir netikra realybė

Kol Petras sėdi savo kambaryje ir dalyvauja virtualiose "Formulė -1" lenktynėse, pasaulis labai greitai keičiasi. Štai guli ant stalo planšetinis kompiuteris, apie kurį prieš 15 metų jis nė nesvajojo. Paprastą stacionarų kompiuterį jis gali surinkti iš dalių, ne sykį tai yra daręs, o šito net nežino, kaip atidaryti. Gyvenimas lekia pro šalį tarsi lenktynių bolidai.

 

Žemės matininku jis nedirbo nė vienos dienos. Dabar jis apskritai nieko nedirba. Lenktynių menedžeris - tai tik iliuzija. Iš tiesų joks jis menedžeris. Jis negaus jokių prizų ir jokios algos. Pinigai, už kuriuos jis perka bolidui dalis ir samdo vairuotoją, nėra jokie pinigai. Realūs pinigai tėra tik motinos pensija.

 

Kaimynai stebisi: kaip šitaip galima? Kaip galima tikrą gyvenimą iškeisti į kažkokias fantazijas? Bet kai pažiūri giliau, jų pačių gyvenimas pilnas fantazijų, o tas vaizdas, kurį jie mato kasdien, gali būti ne visai tikras. Petras su tuo yra susidūręs. Jis pats nemaža dalimi tą vaizdą yra klastojęs.

 

Petras yra realiai dirbęs kompiuterinių sistemų administratoriumi. Ne virtualiuose žaidimuose, bet tikroje įmonėje. Tai buvo reali mėsos perdirbimo įmonė, kuri veikė visai realiu laiku. Baigęs Rietavo technikumą, Petras čia pradėjo apskaitininku, bet netrukus jam buvo pasiūlytas daug įdomesnis darbas. Vadybininkui patiko, kad paprastas apskaitininkas gali krūvą duomenų suvesti į vieną ir sukurti naudingą dalyką. Tarkim, naują automobilių maršrutą. Kiekvieną naktį įmonės sunkvežimiai būdavo prikraunami mėsos, Petras jiems išrašydavo sąskaitas, ir jie pasileisdavo savo maršrutais. Gerai sutvarkytas maršrutas - sklandus įmonės darbas.

 

"O jei sutaupius vieną maršrutą? - ėmė rūpėti vadybininkui. - Ar negalima būtų pakeisti šiek tiek maršrutus ir atsisakyti vieno vairuotojo? Petrai, nepamėgintum?" Petras, žinoma, pamėgintų. Kodėl gi ne?..

 

Štai vienas maršrutas ir sutaupytas. Petras tik truputėlį ilgiau pasėdėjo prie savo kompiuterio, ir visai kitos transporto išlaidos. Net įmonės šefas liko patenkintas. O kompiuteristas pastebėjo, kad tas savamokslis visai neblogai dirba kompiuteriu. Kada jis naktimis budi, jam niekas nei stringa, nei genda. Atsitinka kas nors - susitvarko pats. Kompiuteristui nereikia naktimis šokti iš lovos ir lėkti į darbą gelbėti situacijos.

 

Petrai, nenori tvarkyti kompiuterių? Sistemos administratorius kaip tik išeina dirbti kitur...

 

Kaip nenorėsi!

 

Netikra realybė - tarsi tikra

Tai buvo visai kitas darbas. Daug įdomesnis. Tikra informatika - jo meilė nuo vidurinės laikų. Dabar visa įmonės apskaita jo priežiūroje. Apskaitą veda kiti, o jis turi užtikrinti, kad programos veiktų geriau, nei laikrodžiai. Tiksliau - dvi apskaitos. Viena - legalioji, oficialioji, ta, kuri fiksuojama aktuose, statistikos suvestinėse, apie kurią skaitome laikraščiuose, girdime iš televizoriaus. Bet tai - pakeista, suklastota, buhalterių ir kompiuteristų sufantazuota realybė. Apie kitą, realią, paprasčiausiai nieko nežinome.

 

Pasikviečia savininkas ir sako:

 

- Pelnas per didelis. Reikia mažesnio pelno.

 

Šefui niekas daugiau nerūpėjo - tik išspausti litą ir išsisukti nuo mokesčių. Didesnis pelnas - daugiau mokėsi valstybei. Bet galima padaryti, kad jo visai nebūtų. Galima tai pasiekti, didinant išlaidas, bet paprasčiau nerodyti visos apyvartos. Sumažini pajamas - iš kur bus pelnas ir mokesčiai? Bet kaip nuslėpsi apyvartą, jeigu išrašytos sąskaitos, jeigu visi duomenys įvesti į kompiuterius?

 

Sąskaitas galima sukurti kitas, tokias, kad atitiktų pageidaujamą rezultatą. Petras kuria naujas sąskaitas, eina per vairuotojus, renka naujus parašus, tarsi tie būtų išvežę mažesnius kiekius. Suklastota realybė turi atrodyti labai reali. Dar galima sugadinti dalį mėsos, grąžinti ją iš parduotuvių kaip netinkamą. Po to naujus duomenis vedi į kompiuterius. Pakeitus kokį nors vieną dydį, logiškai turi keistis ir kiti. Tik tada galutinis fantastinis rezultatas atrodys tikras. Labai svarbu viską daryti švariai, saugiai, kad kompiuteryje neliktų senų tikrų duomenų. Juk mokesčių inspektoriai ir kiti kontrolieriai nėra kokie kvailiai, jie naršys po visus kompiuterius, ieškos kabliukų. Bet jei naujoji apskaita bus sukurta logiškai ir nepaliks galų, inspektoriams teks ją pripažinti. Gali būti, jie net patikės.

 

Tai panašu į žaidimą, kurį Petras žaidžia dabar?

 

- Ne, tai buvo visai ne žaidimas, - sako jis. - Žaisdamas "Formulę" už nieką neatsakau. O įmonėj už klaidą būčiau atsakęs. Pražudė vairuotojas kokį dešrigalį - bus atskaityta jam iš algos. Viena apskaitininkė, rinkdama juodus pinigus, apsiriko šimtu litų, tai sumokėjo juos iš savo kišenės. Juk šalia buvo tikra, reali apskaita, realūs juodi pinigai, neprieinami niekam kitam, tik šefui. Mes tik rinkome juos ir skaičiavome. Suskaičiuoji, įvedi į atmintinę ir atiduodi šefui. Ir išvalai kompiuterį, žinoma, kad nepaliktų nė ženklo. Niekas prie tų domenų neturėjo prieiti. Aš atsakiau už saugumą.

 

Kai pažiūri atgal, ar tai neatrodo kaip nusikaltimas?

 

- Niekada taip negalvojau, - sako Petras dabar. - Nei aš, nei kiti. Aš netgi pasidomėjau, ar atsakyčiau, jeigu antroji apskaita iškiltų į aikštę. Pasirodo, ne. Aš juk nieko nei vogiau, nei kitaip pasisavinau. Kokius skaičius man sakė, tokius įvedinėjau. Parašai buvo ne mano - kitų žmonių. Ne aš tą sistemą kūriau, ne aš ir valdžiau. Man tik reikėjo suderinti duomenis, kad galutinis vyresnybės nurodytas rezultatas pasidarytų logiškas. Kai pasisekdavo, mes buvom patenkinti. Tai buvo azartas. Pavyko! Išlošti pinigai ne mums, bet mes taip logiškai ir taip švariai viską padarėme!

 

Užtat kita, realioji apskaita turėjo būti reali nuo pradžios iki šefo kišenės. Ir be galo tiksli. Pasikviečia savininkas, sako: noriu žinoti mėsos svorį be jokių dėžių. Tačiau atminties veiksmas lengvas nebus. Juk dėžės nėra vienodo svorio, duomenys apie juos - ne vienoje vietoje. Skaičiuoti rankomis, atmetinėti svorius būtų didelis darbas, tam reikėtų vieno žmogaus. Ne, šefas nenori samdyti. Jis nori tokios programos, kad suskaičiuotų pati. Petras skambina programuotojams, tie prašo penkių tūkstančių. Ne, šefas tiek nemokės. Petrai, daryk ką nors pats.

 

Petras ilgiau pasėdės prie kompiuterio ir ką nors sugalvos. Kad būtų linksmiau, nusipirks alaus ir pasidės šalia klaviatūros. Jis ir dabar tiki, kad alus pakelia nuotaiką. Ir štai rezultatas - išvežtos mėsos grynas svoris be jokių dėžių. Gryni pinigai, kuriuos žino tik šefas. Šefas laimingas. O Petrui geriausia pamiršti. Kam jam apkrauti galvą nereikalingais skaičiais? Išgėrei alaus - išgaruoja kaip dūmas.

 

Taip jis gyveno, iki bankrutavo įmonė. Aplinkiniai sako: pirmiau, negu įmonė, bankrutavo pats Petras.

 

Mama vaiko neatiduos

Šiandien Petras gali visai neiti iš kambario. Lėkštė su mėsos gabalu stovi ant stalo. Mama ką tik padėjo. Vidury dienos langai užtraukti užuolaidomis. Šviesa trukdo monitoriui. Monitorius - daug didesnis langas į visą pasaulį. Tai ir laikraštis, ir televizorius, ir telefonas, ir enciklopedija. Internete gyvena daugybė žmonių. Jie sėdi kažkur savo trobelėse, bet iš tiesų gyvena toje šviesioje realybėje, kur visi daug gražesni, stipresni ir sveikesni. Ir Petras tenai.

 

Kai vaikas čia pat, mamai ramiau. Ji jau sena, sunkiai pavaikšto, tai nebespėja paskui savo Petruką. Jeigu susiras kokį darbą, jeigu pakels sparnus, bus tikra nelaimė. Arba jeigu įsitaisys paną... Ji jau visai nepaeina kojomis. Du sykius išėjo į krautuvę, bet nesuvaldė kojų, tai krito ant nosies. Kaip ji suras savo Petruką, jeigu tas išeis?

 

- Tik po mano mirties, - sako jinai. - Kada numirsiu - tada...

 

Kol nepasibaigė pensija, jos Petrukui nėra ko eiti į kaimą. Dar kur prapuls... Dar yra šiek tiek pinigų, tai nei skolintis reikia, nei užsidirbti litą. Kaimynai sako: toks jis ir darbininkas... Arba atprato nuo darbo, arba pragėrė sveikatą ir nebeturi jėgos. Kartais geriau sušelpti litu, nei samdyti jį pagiringą. O mamai vaikas yra pats geriausias. Ar girtas, ar koks - nesvarbu. Kartais guli be sąmonės, bet juk šalia. Gali paliesti ranka. Jis gyvas.

 

Yra ant stalo mėsos - tai jau gerai. Bet ar nesuku kiaurą dieną be darbo?

 

- Nori pavogti mano Petruką? - išgirdusi kažką apie darbą, suklūsta mama. - Bandai išsivežti į darbus?

 

Ne, ne, vaiko nevogsiu! Iš tiesų jos vaikas gali dingti kitur - visai ne į darbus. Ne vieną kartą buvo išėjęs. Pati juk žino. Ir kaskart sugrįžti sunkiau.

 

- Šešis kartus buvau psichiatrinėj, - sako jis atvirai. - Ar neišgąsdinau?

 

Kova su žmogeliukais

Šiandien viskas gerai. Įjungtas kompiuteris taip ir turi šniokšti. Tai ventiliatorius. Bet po ilgesnio gėrimo kompiuteris pradeda išdarinėti keistus dalykus. Jis ima šniokšti tarsi stiprus vėjas, lyg būtum lauke, paskui pasigirsta miškas. Toks garsas nuo siūbuojančių medžių.

 

- Ką čia darai? - pagaliau daiktas prabyla žmogaus balsu. - Kiek čia sėdėsi?

 

Petras išjungia kompiuterį. Garsas nutyla. Ne, ne, jis to nenori girdėti! Tuoj prasidės priekaištai. Tu šioks ir anoks. Kodėl pragėrei motinos pensiją? Bet tai - ne taip baisu, kaip kraujo perpylimas. Kai tai atsitiko pirmą sykį, jis šaukė iš baimės. Tada dar buvo gyvas ir tėvas. Jam irgi galėjo kas nors atsitikti.

 

- Neikite čia! - šaukė Petras. - Bėkite!

 

O jis pabėgti jau negalėjo. Jį paguldė ir perpylė kraują. Taip jie norėjo atimti atmintį. Tai buvo ne visai žmonės, net sunku pasakyti, kas. Tokie keisti padarai. Iš tiesų jiems reikėjo ne kraujo, bet atminties. Petro atmintį jie siurbė kartu su krauju. Petras matė - tai iš tiesų buvo jo kraujas! Raudonas, lipnus ir šiltas.

 

Pagaliau atvažiavo daktarė.

 

- Na štai, prasidėjo haliucinacijos, - pasakė ji pasilenkusi. - Ar nesakiau?

 

Daktarai sako, kad tai - ne šizofrenija, nors labai panašu. Alkoholinė psichozė. Kol kepenys išvalo organizmą nuo alkoholio, o inkstai nuodus pašalina su prakaitu ir šlapimu, smegenys būna apsaugotos. Žmogaus viduje veikia visas chemijos fabrikas. Bet jis negali dirbti be pertraukos ir išvalyti neribotus kiekius alkoholio. Ateina diena, ir filtrai ima praleisti. Nuodų patenka į kraują, su krauju - tiesiai į smegenis. Štai tada kompiuteris ima kalbėti. Arba kas nors prabyla aukštai virš lango. Dažniausiai į Petrą pasipila priekaištai.

 

- Kur motinos pensija? Kodėl meluoji? Kam susidėjai su Baužiuku? Argi tai tavo kompanija?..

 

Iš pradžių jis netikėjo, kad tai - haliucinacija. Juk balsas toks tikras. Visiškai tikras. Petras netgi mėgindavo ginčytis. O dabar išjungia kompiuterį. Garsas išnyksta. Petras supranta, kad tai - jo paties mintys, jo paties sąžinės priekaištai, tik skamba lyg iš šalies.

 

Kaip jis atskiria, kur realybė, o kur haliucinacija? Pasirodo, mąstymas lieka. Šalia anos realybės - visai normali logika.

 

- Aš juk žinau: kompiuteris - daiktas, kaip jis kalbės? Prabilo žmogaus balsu, vadinasi, haliucinacija. Arba kas skraidys virš trobos ir iš aukštybių šūkaus pro langą? - sako Petras. - Haliucinacijos prasideda tam tikromis aplinkybėmis. Pakeiti tas aplinkybes - haliucinacija išsisklaido.

 

Išjungti kompiuterį ne visada padeda. Tada Petras supranta - dabar gali būti blogiau. Ką daryti, jeigu artėja priepuolis?

 

- Reikia iliuzinius, haliucinacinius pojūčius pakeisti tikrais, realiai pojūčiais, - pasakoja Petras. - Išeiti į lauką, išgirsti tikrus paukščius, pajusti po kojomis tikrą žvyrą. Arba išeiti į kaimą, pakalbėti su tikrais žmonėmis. Dažniausiai tai padeda. Tikri pojūčiai nuslopina haliucinacinius.

 

O jeigu nepadeda?

 

- Jeigu nepadeda, yra telefonas. Kelis sykius pats išsikviečiau greitąją.

 

Yra viena aplinkybė

Kalbamės su Kaltinėnų gimnazijos mokytoju Stasiu Sinkevičiumi.

 

- Petrą prisimenu, - sako jis. - Gaila, kad taip atsitiko.

 

Petras vidurinę baigė seniai, kai mokykla dar nesivadino gimnazija. Daug mokinių praėjo pro mokytojo akis ir išnyko iš atminties, bet apie Petrą jis gali nemažai papasakoti.

 

- Dešimtmetę jis baigė gana vidutiniškais pažymiais, - prisimena mokytojas. - Tikrai neblizgėjo. Įsigeidė stoti kažkur, paliko mokyklą. Bet neįstojo niekur. Nežinau - kodėl. Rudenį tėvas sako: ką dabar su vaiku daryti? O mums kaip tik trūko vieno mokinio iki pilnos paralelinės klasės komplektacijos. Tai ir pasakiau: eikite drąsiai pas mokyklos direktorių, tikrai priims. Jau buvo lapkričio mėnuo, praleisti trys mėneniai, bet direktorius priėmė. Petro likimas buvo miglotos. Jis gi toks visai vidutinis, o dabar atsilikęs tris mėnesius. Vargiai pavys. Bet atsitiko netikėtas dalykas. Petras pradėjo labai gerai mokytis. Daug geriau, negu mokėsi dešimtoje. Matematikos mokytoja skaito kontrolinį darbą ir negali atsistebėti - negi tai Petro rašyta? Ar tik nenusirašė?.. Bet kiti klasės draugai parašė prasčiau. Vadinasi, nusirašyti nebuvo nuo ko.

 

Petro pasikeitimą mokytojas sieja su viena naujove. Kaip tik tada į mokyklą buvo atvežti pirmieji kompiuteriai, prasidėjo informatikos pamokos.

 

- Petras kibo į informatiką. Pasilikdavo po pamokų prie kompiuterių iki tamsaus vakaro. Jam tai buvo puiki motyvacija mokytis. Juk be žinių ir kietos logikos programavimo pagrindų neįkąsi. Aš pats nesu informatikos specialistas, buvau baigęs tik kursus, taigi man pačiam dar reikėjo mokytis. Ir aš mokiausi, ir Petras, ir dar keletas informatikos fanų. Dar prisimenu Joną Barcevičių, Dainių Pundiną, vėliau prie jų prisidėjo keliomis klasėmis jaunesnis Povilas Kinderis. Visi jie tapo kietais programavimo inžinieriais. Sakyčiau, tai buvo labai įdomus laikas, kai mokėmės vienas iš kito, - prisimena mokytojas.

 

Bet kiti sako, kad Petrą suėdė kompiuteris... Jeigu ne kompiuteriai, gal jis grįžtų atgal į realų gyvenimą?

 

- Iš tiesų yra atvirkščiai, - purto galvą mokytojas. - Per informatiką išryškėjo Petro gabumai. Kaip tik tada mūsų mokykla buvo sudariusi sutartį su Šiaulių universitetu, kad jo dėstytojai mokys mūsų vaikus informatikos. Su jų pagalba sukūrėme informatikos, matematikos ir fizikos mokyklą, kurią Petras baigė gerais pažymiais, ar tik ne pirmo laipsnio diplomą gavo... Vėliau jis pasuko truputį kitu keliu, bet ir nebūdamas informatikos specialistu, puikiausiai administravo kompiuterinę sistemą. Sutikę tėvai man vis dėkodavo, kad gerai jų Petruką nukreipiau. Man atrodo, tada jį visi ant rankų nešiojo.

 

O paskui?

 

- O paskui tėvai sutikę pradėjo prašyti, kad jų vaiką atitraukiau nuo butelio... Bet kaip atitrauksiu? Labai apmaudu, kad taip išėjo. Tai ne kompiuteris kaltas - yra visai kita aplinkybė. Visi žinom - kokia. Kiti sako, kad padėtis beviltiška, bet aš galvoju kitaip. Vienas mūsų mokinys baigė mokylą auksiniu medaliu, aukštąją - irgi su pagyrimu, o paskui iš jo nebeliko nieko, net geriausi draugai nebenorėjo priimti į darbą. Nusirito visai.

 

Kur jis dabar? Prie konteinerių?

 

- Ne, - sako mokytojas. - Dabar jis sėkmingas verslininkas. Jis pakeitė vieną vienintelę aplinkybę - liovėsi gerti.

 

Apie tą aplinkybę puikiausiai žino ir Petras. Žino iš patirties: jeigu nenori psichozės, turi sustoti gėręs. Negali gerti daugiau dviejų dienų iš eilės. Nusitašysi trečią - balti arkliai. Arba vėl ateis sanitarai perpilti kraujo.

 

- Aš taip laviruoju jau pusantrų metų, - sako Petras. - Be to, man buvo prirašę gerų vaistų. Pusantrų metų nebuvo psichozės.

 

O jeigu visai pasveikus? O jeigu visai pašalinus tą aplinkybę, dėl kurios pasigirsta garsai ir pasirodo keisti žmogeliukai?

 

- Taip, aš suprantu, kad reikėtų negerti. Negerti visai. Lyg ir norėčiau mesti, bet pasitaiko alaus bambalis... Patys suprantat, - traukia pečiais Petras. - Nieko man neišeina.

 

Buvęs mokytojas sako kitaip:

 

- Ne, aš nemanau, kad beviltiška, - purto jis galva. - Juk žmogus gabus. Negali taip būti, kad tam, kuriam viskas taip sekėsi, po to nesisektų niekas!

 

Atrodo, Petro istorija dar nebaigta. Petrai, suprogramuok!..

 

Petras tebesaugo pirmo laipsnio diploną, kurį gavo, sėkmingai pabaigęs Šiaulių pedagoginio instituto ir Kaltinėnų vidurimis mokyklos bendrą mokyklą.

Komentarai