Kaltinėniškiai dabar žiūri į renovuotus dar tuščius kultūros namus ir svarsto: kas juose bus? Sukišta tiek pinigų, sutvarkyti šitokie rūmai - kas nors juk turės būti! Jau buvo keli koncertai, bet - iš kitur atvykusių kolektyvų. O patys? Ar patys ką nors sugebėtų? Taip, žinoma! Panorėję jie galėtų turėti ir savo teatrą. Pasirodo, čia yra ne tik gabių artistų, bet ir savamokslė režisierė bei dramaturgė, kuri jau yra parašiusi ir pati pastačiusi vieną komediją.

Taip jie buvo artistai

- Tai buvo tokie vakarai! - prisiminusi tas repeticijas savo troboj, sako kaltinėniškė Danutė Radžienė. - Mes visi taip susidraugavome, mes taip šauniai ir draugiškai dirbome!

- Taip, tai buvo labai sėkmingas darbas, - šypsosi mokytoja Neringa Čėsnienė, prisiminusi savo komišką vaidmenį Danutės komedijoje "Vis per tą meilę". Jos vyras Modestas irgi vaidino tame linksmame spektaklyje, jam irgi malonu tai prisiminti:

- Mums iš tiesų pavyko. Gaila, paskui viskas subiro...

Kelis mėnesius jie repetavo Danutės trobelėje Varnių ir Kražių gatvių sankryžoje, nekeldami kojos į šaltus kultūros namus. Ten jie nuėjo tik į pačią pabaigą, kai prireikė didesnės scenos judesiams repetuoti.

Danutė, savamokslė režisierė ir pjesės autorė, labai kompleksavo. Scenoje ji kaip žuvis vandeny, gyvendama Joniškio rajone, buvo sėkmingai pastačiusi kelis mėgėjiškus spektaklius, o čia...

- Aš esu menko mokslo, mano artistai irgi būdavo tokie pat, o čia - vieni mokytojai. Kaip aš mokysiu mokytojus? Buvau net išsigandusi, bet neturėjau kur trauktis, kai Asta Petravičienė atsivedė visą artistų trupę.

Asta - dar ir miestelio bendruomenės pirmininkė. Danutė jai prasitarė, kad būtų gerai pastatyti kokį spektaklį, ta viens du surado nokykloje visą komandą. Atėjo pati, abu Čėsnai, mokytojas Antanas Gedvilas... O Danutė, režisierė ir dramaturgė, tarp jų - pačio menkiausio mokslo.

- Danute, tu nesikuklink, - ėmė sakyti Neringa. - Ką negerai darom, sakyk tiesiai šviesiai.

Asta irgi ją drąsino. O paskui, šiek tiek padrąsėjusi, Danutė jau drąsino ir kitus. Taip, vienas kitam padėdami, jie pamažu judėjo į priekį. Veiksmas vystėsi komiškai, pagal Danutės sukurtą scenarijų. Dvi šeimos labai artimai bendravo, taip artimai, kad viena porelė netruko nueiti į šoną. Meilužiai slaptiems pasimatymams susirado prieglobstį pas kaimo girtuoklę, kurią vaidino pati Danutė. Meilužiai slapstosi, jų antrosios pusės įtaria, ieško, nori pagauti, ir prasideda įdomi intriga bei komiškos scenos.

- Mano vaidmuo buvo pats komiškiausias, - pasakoja Danutė. - Aš turėjau slapstyti tuodu meilužius, meluoti, išsukinėti juos, pakliūti meluodama ir suktis pati. Kitiems gal atrodo, kad aš ir pati tokia šakar makar. Bet iš tiesų man labiau tinka dramatiški vaidmenys. Mano pačios gyvenimas - viena drama.

Visai kita realybė

Tai buvo seniai, labai seniai Šaltiškių kaime, kai pirmą sykį Danutei užėjo noras vaidinti. Tą akimirką ji prisimins visą gyvenimą. Juk nuo tada šis noras jos nepaleido visą gyvenimą, jis vedė ir vedė į sceną, nors ne visada sėkmingai.

Šaltiškių kaimas yra netoli Kaltinėnų. Jai buvo septyneri. Benamė mamos atstumta mergaitė apsigyveno pas tokius žmones tarnaite. Jeigu tarnaitė - pagirdyk gyvulius. Kojos slysta ant ledo, kibirai sunkūs, vaikas paneša vos puskibirį. Gerai, jei telyčios gėrė nedaug, jei vandens nedaug nešti... Bet šeimininkė netiki, sako, bene tyčia negirdei? Bėga patikrinti, o mergaitė sprunka į šiltą trobą. Ten, kambary, guli toks mažas gražus vaikelis.

- Mane taip traukė maži vaikai, - prisimena šiandien Danutė. - Man ir dabar jie gražūs!

Niekas tada nežinojo, kad tas vaikelis išaugs į menininką, į garsų fotografą. Tada jis buvo pats paprasčiausias kūdikis, kurį galima supti. Supi - vaikas patenkintas šypsosi. Ar nepuiku? Ar nepatiks šeimininkei?..

Ne, šeimininkei tai labai nepatiko.

- Lauk, ubage! Suskiu vaiką apkrėsi!..

Nutvėrė už sprando ir metė į lauką. Danutė ir tai prisimins visą gyvenimą. Ji pati dar visiškai vaikas, bet vaikas vaikui nelygu. Kiti turėjo normalią vaikystę, o kiti neturėjo visai. Kol buvo tėvas, vaikystę matė ir ji. Bet vieną dieną atvažiavo trys vyrai su šautuvais, kažkur jį išsivežė. Sakė, pareis. Bet neparėjo. Vežė į Kaltinėnų stribaitynę, o nuvežė iki pat Irkutsko... Danutė dar buvo per maža, kad suprastų ką nors. Vieną iš tų ginkluotų vyrų, kur atvažiavo tėvo, ji pažinojo. Tą raudonplaukį ji dar ilgai sapnuos. Ateidavo jis ir anksčiau, rimbu mušdavo tėvą, šaukdavo, kad reikia stoti į kolūkį. O tėvas spyrėsi. Jis dar nesuprato, kad spyriotis beprasmiška. Visi aplink jau buvo surašyti į kolūkius, o jis su savo žeme - tarsi rakštis.

Kai dabar pažiūri atgal į praeiti, nėra jokių abejonių: atsilaikyti nebuvo šansų. Bet Danutė supranta ir tėvą. Žemės jis gavo prieš keletą metų, o dabar staiga atsisakyti? Juk šitaip pasisekė! Jų giminaitis išsigando, kad bus išbuožintas, tai dalį žemės nurėžė nuo savo sklypo ir dovanojo. Tam sykiui, kol grįš normalūs laikai. Ir jie bemat atsistojo ant kojų. Tėvas buvo darbštus, apie savo žemę tik ir svajojo, bet iki tol dirbo ją svetimiems. Pagaliau jis nebe pusininkas, pagaliau jis gali dirbti tik sau ir dėl savo vaikų! Ir visa jo sėkmė - kažkokiam kolūkiui?

Bet tėvą išsivežė, ir nebeliko sėkmės. Nelaimės prasidėjo tą pačią dieną. Tie du ginkluoti išsivežė tėvą, o raudonplaukis dar pasiliko. Jis kibo prie mamos, išprievartavo ją dukrų akyse... Danutė net nusipurto. Nuo tada - viskas kitaip.

Mama visai nemokėjo tvarkyti savo gyvenimo - viską išbarstė, praūliavojo, net savo vaikus. Keturias dukras paleido į platų pasaulį - ieškokitės duonos. Benamės, beglobės, lyg kokios našlaitės jos išsiskirstė ir pasileido per kaimus. Tokių kaip Danutė tada bastėsi daug. Gerai, jeigu vasarai priėmė karves ganyti. O žiemą keliauk, kur nori.

Žiemą - kad ir šuns vietoje. Kad tik pastogė... Šaltiškė buvo tokia vieta.

Šeimininkai turėjo didelę trobą - kitame gale buvo kolūkio salė. Ten vyko rinkimai. Kad žmonės eitų balsuoti, davė cukraus, dar ir kiną parodė. Tą kiną matė ir ji.

O, tai buvo puikūs vaizdai ant sienos! Žmonės judėjo tarsi gyvi. Būrys vaikų, tokie gražūs, švariai, gražiai aprengti vaikai... Visi jie sėdi už didelio stalo, kalba kažką ir valgo... Valgo, aišku, kažką labai skanaus... Jie tokie laimingi!

- Pamačiusi tai, aš supratau, kad tai suvaidinta, - šiandien pasakoja Danutė. - Nežinau - kaip, bet supratau. Vaidyba!.. Tai nuostabu.

Tas suvaidintas, sukurtas vaizdas ją pakerėjo. Juk ten, ekrane, visai kitas pasaulis. Tik čia - purvas, vargas, šaltis, kančia. O ten - taip gražu, šviesu, šitaip skanu!

- Užėjo toks noras vaidinti! - prisimena Danutė. - Kad taip atsidūrus ten, tarp tų gražiai aprengtų artistų!..

Ta kita žmonių sukurta realybė tebetraukia ją iki šiol.

Tragedija gali būti juokinga

Danutė sako, kad gyvenimas yra drama. O kodėl jos pirmoji, kol kas vienintelė pjesė - komedija?

- Komedija - irgi gyvenimas, - sako autorė. - Siužetas - tikra vienos giminaitės istorija. Aš ją nužiūrėjau ir truputėlį perdirbau. Neturiu tokios fantazijos, kad viską nuo pradžios iki galo sukurčiau. Man taip neišeina. Aš galiu pagražinti, padailinti, ką nors pridėti, bet išgalvoti - ne. O kam? Gyvenimas pilnas siužetų.

Štai kovo penktoji. Šalti penkiasdešimt tretieji. Per trečiąją pamoką mokytojas pranešė, kad mirė Josifas Stalinas. Draugas Stalinas - tai toks didis žmogus, kurio atminimą reikia atsistojus pagerbti tylos minute. Po to visi išsiskirstė, o ji pasiliko ir verkia. Kiaukalių pradinė - šilta mokykla. Kur daugiau eiti?

Iki tol ji gyveno pas tetą Petkienę, bet dabar vietos ten nebėra. Atėjo mama - ji irgi nori gyventi.

Dėdė Petkus ir sako:

- Ne, dviejų svetimų neišlaikysiu!

Dėdė buvo puikus žmogus, bet visai neturtingas. Jis pats ubagaudavo. Nueina pas kokį žmogų ir kaulija tol, tol neišeina, kol negauna ko nors, kad ir menkiausio nieko. Žmonės žinojo: Stasiuleliui duoti reikės. Niekas Stasiu jo nevadino - tik Stasiuleliu. Menkumas buvo jo elgetavimo priemonė.

Patys Petkai turėjo du savo vaikus, o dar ir Danutę priglaudė. Šiaip taip sudurdavo kąsnį. Bet kai prisistatė Danutės mama, burnų per daug.

- Antros neišmaitinsiu! - spyrėsi jis.

- Sudie, dukrele, - tarpdury pasakė mama.

- O kur tu eisi? - klausia Danutė.

- Ne aš, o tu! - atsako mama. - Aš neturiu kur. O tave, vaiką, bet kas priims!

Išėjo tada į mokyklą, o grįžti negali. Šaltos ašaros byra, bet niekas nemato. Kiaukalių malūno tvenkinys nebūtų užšalęs - šoktų, nusiskandintų. Kovo penktoji. Lemtinga diena, kurios ji nepamirš. Tą dieną numirė Stalinas, o ji nebeteko pastogės.

Pamokos baigėsi, visi išsiskirstė, o ji sėdi ir verkia.

Grįžta mokytojas pasiimti kažko. Prieina, ramina:

- Matau, kad geros širdelės esi. Ką padarysi... Miršta visi, ir labai dideli žmonės. Mirė ir draugas Stalinas... Eik, vaikeli, namo.

Ar tai - ne siužetas komedijai? Juk nuo tada, nuo tos gedulingos minutės, viskas pakrypo kitaip. Ji dar nežinojo, kad tuoj atsivers kalėjimo vartai, ir tėvas patrauks atgal į namus.

Danutė prisimena, kad mokytojas buvo rūpestingas žmogus. Sužinojęs, kad mergaitė neturi kur eiti, nuvedė ją į kitą trobos galą, kur sėdėjo kolūkio pirmininkas ir raštininkas.

- Pamatę mane, jie labai rimtai susirūpino. Sako, kažką reikia daryti...

Surado jie mergaitei kitą globėją - dar vieną tetą. Pirmininkas pasikvietė tetą Ringienę, sako: imk du maišus grūdų ir kasdien po litrą pieno iš fermos, palaikyk už tai vaiką lig vasaros. Teta buvo gudri - susilygo dar trečią maišą...

Išsiskyrę tarsi šeima

Danutės komedijos herojai galiausiai sugrįžta į šeimą. Pasiblaškė, paišdykavo, tada suprato, kad nieko iš to nebus. Komedija turi moralą, ir autorė to nesigėdi. O kaip kitaip? Ką tu rasi geriau, nei šeima?

Kol buvo benamė, ji matė vieną normalią šeimą. Kai sutartas laikas pasibaigė, teta atsisakė laikyti. Priglaudė apskaitininkas. Šiaip, be jokių derybų. Geras žmogus, ir tiek. Atrodo, kad Tamošaitis. Gaila, kad ji neprisimena vardo. Bet gerumą prisimena. Kai žuvo, motociklu atsitrenkęs į mašiną, jo verkė ilgai. Tokio gerumo žmogus!

- Gyvendama pas Tamošaičius, pas visai svetimus žmones, pasijutau sava. Ne tarnaitė, ne svetimas daiktas - tikras šeimos narys!

Šeima - tai tokia brangenybė, kuri ją traukė visą gyvenimą.

- Skaudu, kad mūsų šeimą šitaip išdraskė, išblaškė, - prisimena ji. - Grįžęs tėvas mėgino surinkti, sulipdyti atgal...

Tą įspūdingą paveikslą ji prisimins visą gyvenimą. Šimtasiūlė, vatinės kelnės, auliniai batai, šaukštas už aulo. Ir katiliukas, žinoma. Standartinis kalinio katiliukas - matyt, visus su tokiais paleido namo. Tai buvo prieš pat jonines. Ak taip, jis dar turėjo žieminę kepurę! Tas žmogus auliniais batais, vatinėmis kelnėmis ir šimtasiūle - tai jos tėvas. Jos šviesulys. Matyt, tėvą paleido anksčiau, dar žiemą, o kol jis nuo Irkutsko parkeliavo iki Lietuvos, čia jau atėjo vasara.

Tada daug kam atsivėrė kalėjimų vartai.

Pirmiausia, ką jis padarė, - surinko vaikus. Tris po žmones išblaškytas vyresniąsias dukras jis sudaro gretai, o jaunėlę Eugeniją - tik kitais metais. Surasti padėjo žmonės - atvežė ją iš Luokės.

- Mūsų mažylė atrodo siaubingai, - prisimena Danutė. - Odele aptemti kaulai. Išgirsta už durų žingsnius - dingsta po lova. Lyg pabaidytas kiškis. Yra troboje svetimas - iš palovio neišprašysi. Sunku ir įsivaizduoti, ką ji patyrė, mėtoma nuo vienų pas kitus. Pamažu, labai pamažu jos baimės atslūgo. O sveikatai atsiliepė. Mums visoms labai atsiliepė išdraskyta šeima. Tėvas surinko visas, bet jau nebesulipdė į vieną. Mes taip ir likom - kas sau. Yra kąsnis - skubi nuryti. Ar liko kitam - jau nesvarbu. Svarbu išgyventi. Aš nieko nekaltinu, kitaip mes negalėjom. O kartais taip norisi būti viena šeima!

Viena šeima galėtų būti ir kaimas, miestelis, šiaip nepažįstami žmonės. Bet kažkodėl nebėra. Danutė žiūri atgal į netolimą praeitį ir mato, kaip negerai viskas pasikeitė. Anksčiau jie dalijosi džiaugsmą ir liūdesį - dabar liūdi kiekvienas sau. Ar taip seniai jie dirbo sykiu ir šventė? Nedidelis Pakarčemio kaimas, ūkio padalinys, turėjo 20 žmonių chorą ir dar 7 žmonių dramos ratelį. Kur tie žmonės dabar? Kur talkos, kur viso miestelio šventės? Mirė mama ar tėvas - reikia kviesti į laidotuves. Malda, giesmė - ir ta už pinigus. O taip neseniai kaimynai dykai pasiimdavo dalį laidotuvių rūpesčių!.. Kas jiems atsitiko?

- Atsitiko labai panašiai, kaip mūsų šeimai tada, - svarsto Danutė. - Suskaldė, išblaškė žmones - nebesulipdysi. Mes, keturios sesės, pradėjom varžytis dėl išlikimo, kovoti dėl duonos kąsnio, dėl tėvo dėmesio... Dabar kovoja visi. Viskas labai panašiai. O juk sykiu būtų lengviau!

Bet ir dabar žmones pavyksta surinkti. Juk tada, statydami savo spektaklį, jie buvo tarsi šeima.

Spektaklis - tarsi gyvenimas

Statydama kokį spektaklį, Danutė sako savo artistams:

- O jūs nevaidinkit vaidmens, jūs gyvenkite vaidmeniu. Ir juokas bus tikras, ir tikros ašaros bėgs iš akių!

O kaip išgyventi vaidmenį? Labai įsijausti, įsivaizduoti? Pasirodo - ne! To neužtenka.

- Štai mes Joniškio rajone statėme Kazio Sajos "Šventežerį". Aš ten vaidinau Izoldą, tokią pasileidusią kaimo moterį, kuri ne tiek kvaila, kiek apsimetusi. Apsimeta ji todėl, kad taip lengviau išgyventi. Toks dvigubas vaidmuo: vaidini Izoldą ir vaidini, kad ji vaidina...

Tą savo spektaklį parodę Žagarės kaimo mėgėjų teatrų šventėje, jie susilaukė profesionalų liaupsių. Danutė buvo giriama už drąsą. Už tai, kad ji, neturėdama specialaus išsilavinimo, ryžosi imtis tokio sudėtingo spektaklio ir tokio painaus vaidmens. Tai buvo jos triumfo akimirka. Kur ji gyveno - ar Gineikiuose, ar Kvėdarnoje, ar Pajūryje, ar Telšiuose, visada užsiėmė meno saviveikla. Bet ten, Žagarėje, buvo pati didžiausia šventė.

- Man net nereikėjo vaidinti - aš iš tiesų buvau Izolda, - pasakoja Danutė. - Ar melžiau karves, ar rengiausi, ar skutau bulves, ar valgiau - viską dariau kaip ji, tarsi būčiau tikra Izolda. Aš taip gyvenau iki spektaklio. Ant scenos net nereikėjo vaidinti... Aš ir kitiems sakau: gyvenkite vaidmeniu, pavirskit į savo herojų. Matysit: verksite jūs - pravirks ir žiūrovas. Viskas bus tikra!

O kodėl - tik mėgėjiški teatrai? Kodėl Vilniaus prekybos mokykla, Pajūrio technikumas?.. Ar nebuvo kitokių mokyklų?

- Taip, aš labai norėjau... Eidama į Kaltinėnų vidurinę, po pamokų patyliukais pasilikdavau dramos būrelio repeticijose. Bet tėvas vis tiek sužinojo. Jis paprasčiausiai nujautė. Ateina laikas vaidinti - salėje sėdi tėvas. Pamatė mane, nutvėrė už rankos, pasakė: einam namo! Nė minties neturėjau ginčytis. Tėvas man buvo viskas... O taip norėjau vaidinti!

Kodėl tėvas neleido?

- Tėvas manė, kad artistai ištvirkę. Ir dabar daug kas vaidmenį maišo su artistu. O tėvas norėjo tik gero. Jis norėjo mane užauginti šeimai.

Kur tavo žymė?

Buvo pavasaris. Ištirpęs sniegas bėgo upeliais ir nešė ant kelio smėlį. Ji susirado pagaliuką ir parašė: Danutė Atkočaitytė. Taip gražu pasirodė. Eidama iš mokyklos į Pelkių kaimą, dar kelis sykius parašė vardą ir pavardę.

Paskui ji su tėvu skaitė kažkokią knygą. Skaitė ji, o tėvas, veldamas veltinius, klausėsi. Anksčiau, kol ji buvo mažesnė, tėvas sekdavo pasakas. Velia ir pasakoja. Ji klausosi, pradeda verkti. Sesės - irgi. Taip jie gyveno. Tėvas joms niekada nepirko saldainių. Pareidamas iš miestelio, parnešdavo arba vaisių kokių, arba kokią knygelę.

Šį sykį knyga buvo apie kažkokį garsų rašytoją.

- Matai, Danute, jeigu žmogus protingas, knygas apie tokį rašo, filmus rodo, - pasakė tėvas. - O kvailio vardas ir pavardė - tai tik ant smėlio kur nors prie tako...

Daugiau tėvas nesakė nė žodžio, o ji nukaito kaip žarija.

Kur jos žymė dabar?

Dabar ji rašo naują scenarijų. Turi svajonę pastatyti spektaklį pagal Juozo Baltušio "Juzą". Nė pusės darbo dar nepadarė, tai nesigiria niekam. Scenarijus eis link pabaigos - vėl šnekins bendruomenės pirmininkę. A. Petraitienė surinko trupę tada - kodėl nesurinks dabar? Tada jiems visai neblogai pavyko - plojo visas miestelis.

- Savo spektaklį pastatėme be specialistų ir be etatinių meno vadovų, - prisimena M. Čėsna. - Kai atsirado etatinė darbuotoja, nieko daugiau nepastatėme. Repetavome, repetavome visus metus, bet neparodėme. Susipykome, išsiskirstėme, dingo ir mūsų profesionalioji vadovė... Su savamoksle Danute mums ėjo kur kas geriau. Visi draugiškai kūrėme, ir tai buvo kas kita.

- Kaip aš noriu, kad man pavyktų dar sykį!.. - svajoja Danutė.