Sodyboje karaliauja gamta ir išmonė

Kategorijos: 

 

Feliksas ŽEMULIS
Žurnalisto ir nagingo vyro Petro Dargio sodyboje Kaltinėnuose veltui dairytumėtės užrašų “Privati valda”, kurių dabar pilna prie pasipūtusių kaip napoleonai verslininkų namų ir vasarnamių. Ir tvorų čia nėra.
“Aš iš prigimties išradėjas. Nebūčiau žurnalistas - piniguose maudyčiausi”, - nesuprasi juokauja ar rimtai greitakalbe beria Petras.

Autoriaus nuotrauka

 

Gamta ir žmogus

“Viską, ko žmogui reikia, jam davė Dievas, jei nori vadinti kitaip - gamta. Jam lieka tik pasiimti ir naudotis. Tačiau daug žmonių šito nedaro - jiems geriau skųstis, dejuoti ir kitus kaltinti”, - sako dienraščio “Šiaulių kraštas” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Petras Dargis.

Kiekvieną dieną šis kresnas 53 metų žemaitis, po darbo išjungęs kompiuterį, sėda į golfiuką ir lekia į savo gimtąją sodybą prie Šilalės rajono Kaltinėnų miestelio. Šimtas kilometrų kas rytą ir vakarą, tačiau Petras tikina nepavargstantis.

“Pasilikęs mieste pavargčiau daug labiau, o savajame visatos centre kaipmat atsigaunu. Dievas man davė proto nusipirkti mažiukę dujinę mašiniukę, o Kaltinėnuose pastatė degalinę, kur dujos pigesnės nei kitur”, - pasigiria jis.

Visatos centru jis vadina savo sodybą. Įsikuriu greta jo mašinoje ir lekiam dabar jau abu. Petras vis myga greičio pedalą ir skelia anekdotus, o mano misija paprasta: nesiginčyti ir laiku perspėti apie gyvenvietes prie kelio.

“Bet ir tarp policininkų, žinok, pasitaiko gerų žmonių. Ne sykį mane sustabdė viršijus greitį, bet aš kaip kareivis Šveikas su jais kalbuosi labai pagarbiai ir dėl visko pritariu, todėl dar nė karto nenubaudė”, - išduoda tinkamo bendravimo su kelių policija paslaptį Petras. Šveikas ir Biblija - tai jo idealai.

Nusprendė tapti abstinentu

O štai ir Kaltinėnai, nedidelis, bet garsus Žemaitijos miestelis prieš tūkstančius metų telkšojusio ežero dugne. Įsukam į smėlėtą kelelį, praneriam pro kuplias liepas ir klevus, peršokam siaurą sąsmauką tarp dviejų kūdrų ir - gimtoji Petro sodyba.

Gimtinę P.Dargis “atrado” bene prieš dešimtį metų, kai tapo abstinentu ir ėmė keisti gyvenimą. Ligi tol gyveno Šiauliuose standartiniame bute, kaip dauguma miestiečių.

“Kaip žinai, po tokių pasiryžimų ūmai atsiranda daug laiko, kurį nebeaišku, kaip leisti. Skaičiau knygas, piešiau - nusibodo, pavargau. Išmaišiau Šiaulių apylinkes dviračiu. Bet kiek gali blaškytis? Ir tada prisiminiau, kad kaime stovi tuščia gimtoji sodyba ir dešimt hektarų žemės prie jos”, - pasakoja P.Dargis.

Pradėjo nuo tvenkinio. Greta sodybos yra dauba, per kurią čiurlena Džiuginio upelis. Vietos žmonės ją taip ir vadina - Dargio dauba. “Kadaise šią žemę pirkęs mano senutis (Žemaitijoje senelis neretai vadinamas senučiu - aut.) svajojo, jog toje dauboje bus tvenkinys, kuriame augs karpiai. Jau ir vamzdį užtvankos pralaidai buvo nusipirkęs, tačiau užtvenkti nespėjo”, - pasakojo Petras.

Senelio svajonę įgyvendino anūkas. P.Dargis džiaugiasi, jog tvenkinį iškasti kainavo 3 tūkst. litų. Tiesa, tereikėjo išvalyti daubą ir suformuoti upelio užtvanką. Per keletą mėnesių vandens susitvenkė beveik hektaras.

“Giminės iš pradžių skeptiškai vertino šį mano sumanymą, o dabar patenkinti, atvažiavę trypinėja aplink ir spokso. Vanduo visų žvilgsnį traukia. Ir kaimynai ateina pažvejoti, nes mano sūnus į tvenkinį žuvų prileido. Niekam nedraudžiu - tegul meškerioja, jei nešiukšlina”, - sako Petras.

Vėliau jis iškasė daugiau tvenkinių. Dabar jų čia penki, jie ratu juosia Dargių sodybą. O iš greta stūksančio miško, kurio Petras turi 5 hektarus, buvo iškirsti per tankiai sužėlę krūmai.

Pritaikė senus langus

Kitas Petro rūpestis buvo vandentiekis ir kanalizacija. Tiesa, šaltą vandenį iš kieme iškasto šulinio į trobą jis atvedė dar mokydamasis mokykloje, mat nuo mažens mėgo santechnikos darbus.

“Mano tėvas nepripažino naujovių, tai patykojau, kai jis išėjo į darbą, ir išrausiau griovį nuo namo į šulinį. Paklojau vamzdį, primontavau siurblį. Grįžo tėvas - jėzusmarija, ką čia darai? Bet kai nebereikėjo tampyti kibirų vandens, buvo patenkintas”, - prisimena Petras.

O dabar reikėjo padaryti, kad iš čiaupo bėgtų ne tik šaltas, bet ir šiltas vanduo. Nupirko vadinamąjį boilerį - elektrinį vandens šildytuvą, kamaros vietoje įrengė vonios kambarį, tualetą. Tačiau kam vasarą šildyti vandenį elektra, kai šviečia saulė?

Nusipirkęs už keletą litų senų langų, kuriuos dabar miestų žmonės net išmeta, kai keičia medinius plastikiniais, Petras pavertė juos saulės kolektoriais.

“Žiūrėk, tai labai paprasta: įtaisiau už stiklo lakštą skardos, o greta jos - vamzdžio gyvatuką, į kurį atbėga vanduo. Saulei įkaitinus jis pakyla į cisterną, pastatytą ant aukšto. Iš jos šiltas vanduo patenka į vonią, virtuvę.

Vasarą elektros vandeniui šildyti jau nebereikia. Kai diena apsiniaukusi, vandens temperatūra būna apie 30, kai giedra - net per 55 laipsnius šilumos”, - rodė savo racionalizacijas Petras.

Kaltas konservatyvumas

Penketas tokių ant namo stogo užkeltų langų pietinėje, vakarinėje ir šiaurinėje pusėse šiltuoju metų laiku veltui aprūpina sodybą šiltu vandeniu.

“Tai ne mano išradimas, saulės kolektoriai seniai naudojami visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje jų kažkodėl žmonės bijo. Grįžta iš kelionės po Vakarus ir stebisi: kiek ten saulės kolektorių! Tai pasidarykit ir jūs.

Kiek miestuose tuščių, mažai tenaudojamų balkonų, kur nesunku būtų įtaisyti saulės kolektorius ir turėti pigaus šilto vandens! Kas mėnesį būtų galima sutaupyti apie 100 litų”, - apskaičiavo P.Dargis.

Jo nuomone, kaltas žmonių konservatyvumas. “Vienam bičiuliui pasisiūliau padaryti ir sumontuoti saulės kolektorių, tai jis suabejojo: “O ką kaimynai pasakys?..”

Vasarą šilto vandens Petras prasimano ir dar paprasčiau: paklojęs ant kiemo surangytą plastikinį vamzdį, į kurį vanduo patenka iš šulinio ar tvenkinio. Vamzdis apvyniotas polietilenu.

“Čia tas pats kaip šiltnamyje: perėję per polietileną, ultravioletiniai saulės spinduliai tampa infraraudonaisiais arba šiluminiais. Šie skleidžia šilumą, todėl vanduo sušyla. Keista, kodėl žmonės tokio paprasto šildymo būdo nežino”, - stebėjosi bičiulis.

Sienas šildo tvenkinys

Dar vieną saulės kolektorių P.Dargis įtaisė vietoj vieno pietinio trobos lango. Tačiau šis šildo ne vandenį, o orą už stiklo. Ventiliatorius, kurį suka keletas mažyčių saulės baterijų, įkaitusį orą pučia kanalais į vonios kambarį, todėl jame šilta net dabar, rudenį.

Šaltuoju metų laiku troboje šilta dar ir todėl, jog Petras sumanė originaliai apšiltinti sienas. Apjuosė jas surangytais plastikiniais vamzdžiais, kuriais siurblys varo vandenį iš netoli telkšančio tvenkinio, apsuko mineraline vata, kad neužšaltų, ir apkalė dailylentėmis.

“Žiemą spaudžia 20 ir daugiau laipsnių šaltis, o vandens tvenkinyje po ledu temperatūra - 6-8 laipsniai šilumos, tad tiek jos ateina ir į mano namo sienas. Jos jau nebeįšąla kaip anksčiau”, - aiškino išradingasis žurnalistas.

Ir kepa, ir rūko

Nesudėtingą šildymo būdą P.Dargis pritaikė ir buvusiai vasaros virtuvei. Jos sienos iš plytų, be to, apačioje - rūsys, tad šio namelio viduje būdavo šalta net vidurvasarį. Petras sumanė šią buvusią virtuvėlę paversti svečių namuku, mat jų pas P.Dargį lankosi nemažai.

Šiauliuose kone pusvelčiui gavęs keletą medinių langų, Petras parsivežė juos ir prikalė prie namelio sienų. Tiesa, prieš tai tas vietas nudažė juodais dažais. Saulės spinduliai “kabina” tą juodumą, lango stiklas šią šilumą dar sustiprina, ir namelyje tapo nebešalta. O ir tamsiais langais papuoštos baltų silikatinių plytų sienos tapo dailesnės.

Prie šio namelio P.Dargio sūnus Vincas sumūrijo rūkyklą, kurioje rūkomos tvenkinyje sugautos žuvys. Kad šiluma neitų vėjais, Petras pasiūlė sūnui įstatyti į rūkyklos krosnį orkaitę. Dabar šioje rūkykloje galima tuo pačiu metu vienas žuvis išrūkyti, kitas - iškepti.

“Aš iš prigimties išradėjas”, - juokauja Petras ir vedasi parodyti… išvietę prie daržinės. “Mano biotualetas nedvokia”, - pasididžiuoja. Kaipgi dvoks, jei panaudotas sifono principas: į išvietę atvestas lietaus vanduo iš čia periodiškai nugarma į valymo įrenginį.

Pirties taupymai

O dabar laikas išsiperti Petro pirtyje, kurią jis šį pavasarį pasistatė su savo sūnumis Vincu ir Tomu ant tvenkinio kranto. Be abejo, kibirais tempti vandenį į šią pirtį nereikia - vamzdžiais atbėga.

Dėmesį patraukia Vinco dailiai sumūryta krosnis ir ant sienų įtaisyti gyvatukai. “Krosnies viduje - balionas, kuriame kažkada buvo dujos, o dabar vanduo. Krosnį kūrenant vanduo šyla ir patenka į gyvatukus, todėl pirtis daug greičiau įkaista, nereikia daug malkų, be to, ilgai neatvėsta”, - aiškino Petras. Tai taip pat jo sumanymas.

Įsikaitinę šokam į tvenkinį, virš mūsų jau spindi žvaigždės ir aplink čirpia svirpliai. “Ką toliau konstruosi?” - klausiu bičiulio. “Būtų gerai sugalvoti, kaip dar pigiau namo iš darbo parvažiuot. Jau buvome su sūnumi sumanę iš kūrenamų namo krosnyje malkų gaminti metano dujas, kad jos suktų golfuko variklį.

Tačiau metano namų sąlygomis taip nesuspausi”, - atsako burnon patekusį tvenkinio vandenį išpurkšdamas Petras.

Pasiūlau jam, mano manymu, dar geresnę išeitį - kad darbas būtų arčiau, ne už šimto kilometrų. “Gerai sakai. Jei nebūčiau žurnalistas, galėčiau gaminti saulės kolektorius ir panašius įrenginius. Lietuvoje jie pardavinėjami labai brangiai, gal todėl mažai žmonių perka, o aš daryčiau pigiau ir dar sumontuočiau”, - svarsto Petras.

Matyt, toji mintis jam yra svarbi, nes kai vėl įlendame pasišildyti į pirtį, prisipažįsta: “Siūliau kitam savo sūnui, Tomui: einam per žmones. Daug jų prisistatė naujų namų, tai mudu darytume jiems kolektorius, vandentiekius, kanalizaciją - piniguose maudytumės! Bet Tomas skersai žiūri į tą mano idėją, o kito padėjėjo nenoriu - reikia, kad ne latras būtų ir kad intelekto turėtų.”

Du dėdės ir priekaba

Tačiau vėjo jėgainę savo sodyboje jis tikrai pasistatys, ir jau greitai. “Elektra man nebekainuos. Užteks jos ir trobai apšviesti, ir vandeniui sušildyti, kai debesys uždengia saulę”, - skaičiuoja P.Dargis.

O dar iš šaldytuvo jis gamins šilumos siurblį, iš vaikiškos lovytės, kurioje pats mažas būdamas miegojo - originalų suolą svečiams. Presą obuolių sultims spausti jau pasidarė. Sode obuolių uždera nemažai, tai argi leisi supūti šiai Dievo dovanai? Iš dalies sulčių Petras užraugia vyno. Pats jo seniai nebegeria, tačiau vynas praverčia svečiams, be to, jame pamirkę skanūs tampa šašlykai.

Televizijos jis seniai nebežiūri - ir be jos kvailų programų netinginiui savo namuose yra ką veikti. Tačiau televizorių turi. Kurį laiką jis riogsojo priemenėje, dabar daržinėje. “Kai svečiai pradeda peikti, kad televizoriaus neturiu - nuvedu ir parodau: turiu.”

Man nepatinka žolėmis apžėlę tvenkinio krantai, tad pradedu ieškoti priekaliuko, kad išsiplakčiau dalgį ir tuos krantus padaryčiau kaip saldainį. Tačiau čia ir paaiškėja Petro netobulumas: jo nuomone, XXI amžiuje šienauti reikia ne dalgiu, o mechanizuotai, todėl dalgį jis gal ir rastų, bet priekaliuko tikrai ne. Tenka nusileisti ir kinkyti elektrinę žoliapjovę.

Nupjautą žolę sukraunu į Petro sukonstruotą priekabą, jis sėda prie mažyčio paties perdirbto traktoriuko vairo ir riedame prie tvenkinio išberti žolę baltiesiems amūrams.

Mano manymu, birbiantis ir dūmijantis traktoriukas, šimtą metrų gabenantis porą glėbių žolės ir du pagyvenusius dėdes, yra komiškas vaizdas - sukimštume tą žolę į maišą ir nuneštume. Tačiau išradėjas Petras mano, jog viską reikia daryti mechanizuotai. Tegul mano, netrukdykim.

Bebrai ir kukuliai

Jeigu jums dar nenusibodo, papasakosiu, kaip Petras kariauja su bebrais. Šiuos graužikus, kaip ir daugelį kitų gyvių, jis gerbia. Ir vis dėlto kartą per savaitę keliauja Džiuginio upelio aukštupin griauti bebrų užtvankos, kurią, žinoma, jie po keleto dienų atstato.

“Jei negriaučiau, čia, ant kalno, susidarytų tvenkinys ir vanduo nušluotų mano sodybą dauboje, o gal ir visus Kaltinėnus”, - visiškai rimtai aiškina Petras. Ir priduria, jog jo kaimynui taip jau yra buvę, ir ne kartą.

“Čia, viršuje, buvo ežerėlis, ir kvaišos melioratoriai sumanė jį nuleisti, kad būtų galima kasti durpes. Išrausė griovį, ir pasileido ežeras žemyn. O tas kaimynas, žmogus viengungis, kaip tik buvo išsiviręs kukulaičių. Kad dėjo vanduo - net kukulaičius išnešė.

Paskui kaimynai įtaisė užtvanką, tačiau pralaidos neįdėjo, tai ežeras prasigraužė ir vėl nudūmė žemyn. O daubos gyventojas vėl buvo išsiviręs kukulaičių. Pasidėjo dubenį ant stalo ir girdi - pažįstamas garsas kaip prieš 20 metų. O rupūžėle, bene vėl ežeras atūžia? Ir vėl liko be kukulaičių.

Taip įsižeidė žmogus, kad nusprendė sodybą parduoti, bet niekas nepirko. Kas pirks tokį namą, kuriame ir kukulaičių negali išsivirt?” - klausia Petras. Šias ir kitas tėviškės istorijas, ir ne tik jas, jis yra išguldęs interneto tinklalapyje www.blogas.lt/petras.

Valda neprivati

Prie keliuko į P.Dargio sodybos kiemą baltuoja eismą ribojantis ženklas - skritulyje viela pririšta tikra plyta. Svečių, taip pat paties Petro bei jo sūnų mašinoms skirta aikštelė atokiau nuo trobos.

“Plytą” turi teisę pažeisti tik to automobilio vairuotojas, kuris atveža čia pasisvečiuoti Petro mamą - daugiau kaip 90 metų senutę. Ji silpnos sveikatos, jau sunkiai vaikšto, todėl kaime gyventi nebegali, įsikūrusi pas dukterį Telšiuose.

“Ši valda nėra mano. Ji ir mano seserų, o svarbiausia - Dievo. Tai jo ir mano kūrybos poligonas. Čia mudu su juo kuriame, tikriau, aš čia naudojuosi jo dovanomis. Juk saulė - Dievo, vanduo irgi jo. Ir ta dauba, kurią nusipirkti jis kadaise davė proto mano senučiui, ir miškas, ir sodas, ir kūdrų bei žemės šiluma, ir kiti turtai, kuriais tereikia naudotis.

Tačiau daugelis žmonių, užuot tai darę, skundžiasi nepritekliais ir vis tiek toliau aklai kariauja su gamta”, - sako P.Dargis.

“Lietuvos žinios”

Komentarai

Nerijus

Nu puikiai gyvena ponas Petras.
Senai svajoju apie tokį gyvenimo būdą, kai televizorius daržinėje... Ir įgyvendinsiu svajonę artimiausiu metu...
PAŽADU!

Tokius isradejus ir valstybe

Tokius isradejus ir valstybe turetu vienaip ar kitaip palaikyti, leisti tokiems kaip Petras iseiti i platesnius vandenis ir garantuoju atsirastu rimtas irenginys, o gal ir ne vienas, uzpatentuotas lietuvisku prekes zenklu... Sekmes Petrui!