Toks keistas jausmas, kai praeinu ar pravažiuoju Jono trobą. Atrodo, reiktų sustoti, užeiti, pabaigti mudviejų kalbą. Tikriausiai Jonas sėdėtų prie televizoriaus ir tyliai keiktų dėl neteisybės. Kaip ir kiti, jis daug ko negalėjo suprasti. Štai Liepų gatvėje atsirado trys tuščios trobos. Kada taip buvo mūsų senuosiuose Kaltinėnuose, kad gatvėms pritrūktų žmonių? Nei prie ruso, nei prie Smetonos... Trūko vietos, bet ne žmonių!

 

- Tu nežinai, kaip buvo anais laikais, - sakė Jonas. - Sekmadienį nebūtum galėjęs praeiti Didžiosios gatvės.

 

- Kodėl? Būtų kas nors neleidę?

 

- Kas tau neleis! - juokėsi jis. - Pats pagalvok - miestelis nedidelis, bet troba prie trobos, o kiekviena troba pilna žmogaus. Ne taip, kaip dabar - du seniai ir katinas. Tada ir vaikų didžiulis būrys, ir tėvai, ir seniai - visi gyvenom po vienu stogu. O turgaus dieną visi išeina į gatvę. Ir dar privažiuoja iš aplinkinių vienkiemių. Kiek tada aplinkui buvo trobų, kur nė pamatų seniai nebelikę! Ir kiekviena troba - pilna, po kokį dešimt žmonių. Dabar pats pagalvok - vieną dieną visi suvažiuoja į Kaltinėnus. Tai kaip pereisi gatvę? Eidavai kaip per pilną autobusą. O bažnyčioj stovėjom susispaudę kaip silkės bačkoj.

 

O šiandien? Dabar miestelis išaugęs kelis kartus, gatvės išasfaltuotos, sudėti šaligatviai, bristi purvo nereikia... Bet jis visiškai tuščias, tarsi išmiręs! Kai čia gyveni nuolatos ir pripranti, tai nematai to lėto mirimo. Štai aš gyvenau visai kitur, o į miestelį grįžau po daugelio metų. Sustojau ir netekau žado. Kas atsitiko? Kur dingo žmonės? Kur jaunimo būriai, nutūpę nudegusio namo laiptus miestelio centre priešais bažnyčią? Kur traktorių bildesys į miestelio brukę, kur įkyrus motociklų ir motorinkų tratesys? Kodėl per visą gatvę tik vienas sulinkęs žmogus klibinkščiuoja link kapinių? Kur visi kiti? Negi išmirę?

 

Jonas mena dar senesnius laikus. Kada jis įjungia atmintį ir išvysta anuos, seniai mirusius Kaltinėnus, jis pastebi dar didesnius skirtumus. Juk dar visai neseniai jis turėjo labai atsargiai savo "Žiguliais" važiuoti per Liepų gatvę. Gatvė buvo pilna vaikų, ir tie utėlės bet kada galėjo palįsti po ratais. Kur tie vaikai dabar? Kodėl trys trobos visai be žmonių? Mes abu to niekaip negalėjom suprasti.

 

Ar mudu galėjom nujausti, kad ir Jono troba greitai, labai greitai pasidarys tuščia?

 

Bet neužbėkime už akių. Kol kas dar šilta mūrinėje jo troboje. Mūrijo pats. Jonas pakūrė pečių. Irgi mūrijo pats. Kiti sako, kad tai geriausias miestelio mūrininkas. Ir pašnekovas puikus. Malkos linksmai spragsėdamos dega.

 

- Gal kokio viralo?.. - klausia.

 

Anksčiau jis buvo labai nepatenkintas, kad negali su manimi išgerti kaip su visais normaliais žmonėmis.

 

- Negeri, nerūkai, tai nė bobų nereikia? - burbėdavo jis.

 

Bet paskutinį pavasarį, kada palaidojo žmoną, jam buvo gerai ir mano kompanija. Kad tik žmogus, kad tik būtų su kuo paprasčiausiai pasišnekėti!

 

Tai kaip ten buvo anais laikais, kai ištrūkdavai iš bažnyčios?

 

O, tada būdavo pats įdomumas! Jonui net veidas nušvinta, tai prisiminus. Juk ir mergelių gražių ateidavo. Bet jos išdidžiai žiūri iš tolo. O jie, vaikigaliai, į būrį susimeta, pradeda dainą:

 

Jūs mergaitės,

Jūs petruškos,

Jūs be mūsų

Kaip be druskos!

 

Tos irgi ne pėsčios:

 

Jūs berniukai,

Jūs aguonos,

Jūs be mūsų

Kaip be duonos!

 

Tada nebūdavo nei kompiuterių, nei magnetofonų, nei patefonų. Norėjai linksmybės - turėjai pasidaryti pats. Niekas kitas už tave nepadainuos. Užtat ubagaujančių muzikantų atvažiuodavo itin gerų. Vienas smuikininkas taip krito Jonui į akį, kad visai savaitei parsivedė jį į namus. Nuo turgaus iki kito turgaus. Toks būdavo priglausto ubago terminas.

 

- Jis ir grojo, ir dainavo itin gražiai, - prisimena Jonas. - Ne kokias blevyzgas, bet labai gražias, tokias graudžias lyriškas dainas. Aš ir dabar prisimenu.

 

- O tėvai? Jie nieko nesakė, kad parsivedei ubagą?

 

- Ką tėvai?.. Tėvams irgi patiko!

 

Dabar sakytume: namuose priglaustas smuikininkas - tai toks kaip ir radijas, tarsi kompiuterio įrašas. O tada apie įrašus niekas čia nežinojo. Gyva muzika - štai kas džiugino širdį. Tada, aname pasaulyje, kurio seniai nebėra, nebuvo nė "Sodros", kuri mokėtų pensijas, nė kokio rūpybos skyriaus, kuris pasirūpintų vargšais. Nudegė ūkis, likai ne nieko - kraukis į vežimą likusią mantą ir keliauk ubagaudamas. Arba prikibo liga, tapai invalidas - irgi imk ubago lazdą. Kiek tų ubagų užplūsdavo per kokį didesnį jomarką! Šlubi, šleivi, akli, apsibintavę kojas.

 

Vieni mokėjo groti, dainuoti, giedoti, kiti viliojo litus visokiais lošimais. Labai populiarus buvo lošimas trimis kortomis. Ubagas rodo tris kortas. Dvi juodos, viena raudona. Kortas jis deda ant stalo ir stumdo. Stumdo, stumdo, paskui klausia:

 

- Kur raudona?

 

Žmogus mėgina atspėti. Iš pradžių, kol be pinigų, jis dažniausiai atspėja. Paskui ubagas siūlo:

 

- Pabandom iš pinigų?

 

Žmogus susigundo. O kodėl ne? Juk taip neblogai sekasi! Tačiau iš pinigų ima sektis prasčiau. Vienas buvo pardavęs avį ir kiaulę, turėjo daug pinigų. Stojo lošti - paliko be cento.

 

- Policija šituos sukčius gaudė, - prisimena Jonas. - Bet negi visus sugaudysi?

 

Štai vienas jaunas prekeivis ruda barzdele sėdi prie bažnyčios šventoriaus, pardavinėja senas dviračių dalis. Tada dviratis buvo kaip dabar mašina arba motociklas - sugedusio niekas nemetė, stengėsi pataisyti, ieškojo dalių. Viena kaimietė prieina prie to prekeivio, žiūri į jį, atsitraukia kelis žingsnius, dar akyliau žiūri.

 

- Tai tu ne vienuolis? - klausia nustebusi. - Žiūriu, jau su barzda!

 

- Koks vienuolis, ką čia išsigalvoji? - ginasi tas.

 

- O kas Šiluvoj per atlaidus pranciškono drabužiais vaikščiojo, kas vienuolynui rinko aukas? Apgavikas, laikykite sukčių!..

 

Kas jį sulaikys? Čiupo savo geležgalius, davė į kojas - po sekundės ir pėdos ataušo.

 

- O įdomiausia būdavo į turgaus pabaigą, - prisimena Jonas. - Per patį turgų galėjai čia ir nebūti, galėjai kuo kitu užsiimti, bet į turgaus galą... Visi susirinkdavom. Pabaiga - pats įdomumas!

 

- Ir kas taip įdomaus?

 

- Muštynės, - sako Jonas. - Kokios muštynės būdavo! Vyras prieš vyrą, giminė prieš giminę. Ir kumščiais, ir pagaliais. Visada į turgaus galą kas nors atsitikdavo. O mes jau laukdavom. Žinojom - bus kas nors įdomaus.

 

- Muštynės? Dėl ko? Ar šiaip - iš tradicijos?..

 

- Žmonės turėjo piktumų vienas kitam. Kaip dabar, taip ir tada. Tas bandą užleido ant savo kaimyno daržų, tas ežią nukėlė į kitą pusę. Tada nebuvo mados bylinėtis dėl niekų. Patrauksi kaimyną teisman - abu be kelnių paliksit. Savas teismas - pigiau. Dar buvo mada pagriebti svetimą gyvulį. Įleido kas nors karvę į tavo javus - turi teisę pagriebti ir reikalauti išpirkos. Už pagriebtą karvę 10 litų galėdavai reikalauti. Tokia buvo tvarka. Bet galėdavai atsiteisti kitaip. Geriausias teisėjas - kumštis, storesnis kuolas. Į turgaus galą visi jau įkaušę, visi tokie drąsūs ir stiprūs! Tada ir prasidėdavo.

 

- Bet juk žmonės tada gėrė mažiau! - stebiuosi.

 

- Sakai, mažiau? - šypsosi Jonas. - Miestelyje buvo du restoranai - Mejerienės ir Volkovo, dar Čekavičienės kavinė ir Ivanauskio išsineštuvė. Išsineštuvė, o ne parduotuvė todėl, kad dirbdavo visą parą. Iš restorano išsinešti butelio negalėdavai - turėdavai gerti vietoje. Restoranui likdavo butelis. Tai kaip jie visi išsilaikė, jeigu niekas negerdavo? Turgaus dieną restoranai būdavo pilnutėliai - negalėdavai kojos įkelti. O kiti vežimuose gerdavo. Mano tėvas su tokiu savo draugu siuvėju Košiu nusipirkdavo butelį spirito ir butelį sunkos. Sunka - tai toks skystis atskiesti spiritą. Kai atskiedi - išeina antra tiek degtinės. Taigi jie su Košiu išgerdavo po butelį. Galvok pats - daug ar mažai? O dar samagonas! Juk kiti varydavo samagoną, atsiveždavo ir gerdavo vežimuose...

 

- Samaginas, muštynės, savi teismai... Nebuvo policijos?

 

- Kur nebus! Ir nuovada buvo, ir miestelio kalėjimas. Kalėjimas brangiai kainavo. Už parą - po 5 litus. O už 100 litų galėdavai karvę nupirkti. Gavai 15 parų - pusės karvės nebėr. Giminės eidavo pas kleboną, ieškodavo užtarimo. Klebonas užtars - būsi paleistas anksčiau. Svarbiausias žmogus buvo ne valsčiaus viršaitis, ne nuovados viršininkas, bet klebonas. O tu nežinai, kur stovėjo miestelio kalėjimas? Tenai, kur šiandien senelių namai, anksčiau buvo ir valsčius, ir policijos nuovada, ir kalėjimas. Aš tau kada nors parodysiu...

 

Tą dieną purškė lietus, ir mudu tingėjome eiti.

 

- O koks mums striokas? - sakė Jonas. - Ateisi rytoj - dar pašnekėsim. Aš tau viską parodysiu...

 

Jonas žadėjo parodyti, kur buvo miestelio kalėjimas, kur - stribaitybė, kur tie keli restoranai. Jis pats su tėvais gyveno tenai prie kapinių, o šalimais ant kalvos stovėjo Martinkaus jauja. Kokie ten ubagų baliai būdavo!

 

- Po jomarko būdavo toks ubagų suvažiavimas! Šlubi, šleivi, aptvarstytomis kojomis, lazdomis pasiramsčiuodami. Sueina - ramentai į šalį, tvarsčiai velniop! Tokie visai sveiki vyrai ir moterys, taip puikiai šoka, šitaip gražiai dainuoja. O mes, vaikigaliai, žiūrim pro plyšį. Ubagų balius - ir mums pramoga... - juokėsi Jonas.

 

Kitą sykį Jonas turėjo papasakoti pokario nuotykius. Jis prisimena, kaip dingo apylinkės pirmininkas... Tai buvo toks nieko dėtas žmogus - bajoras Radavičius. Jį žmonės taip ir vadino - Bajorinu. Smetonos laikais priklausė šauliams, turėjo iš tų laikų nuosavą pistoletą. Rusų laikais pradėjo bijoti - ar nenubaus už ginklą? Išgirdęs apie kvietimą nusiginkluoti, nunešė jį stribams. Stribų vadas kapitonas Kulikas apsidžiaugė:

 

- Gerai, kad sąmoningas, kad atnešei... Būsi apylinkės pirmininkas.

 

Paliko jam pistoletą savigynai, tik dabar registruotą, legalų. O vieną rytą Bajorinas prie durų rado raštelį: "Atsisakyk pirmininkavimo!" Ten buvo dar kažkoks įspėjimas, bet žmogus rimtai nežiūrėjo į tai. Atėjęs sakė ir Jono tėvams: "Piemenys rašinėja!"

 

- Bet, pasirodo, buvo ne piemenys! - prisimena Jonas. - Naktį atėjo keli vyrai, išsivedė. Ir niekas daugiau jo nematė. Niekas nežino kapo... Daugiau pašnekėsim rytoj. Pavargom abu. Tai tu rytoj ateisi?

 

- Taip, aišku, ateisiu!..

 

Kaip neateiti, kada tokios istorijos? Apie Joną žinojau, kad tai geriausias miestelio mūrininkas, nebrangininkas, labai draugiškas ir paslaugus, žodžiu, visų kaltinėniškių draugas. Bet, pasirodo, jis dar ir miestelio istorija, vaikštanti enciklopedija!

 

Kitą dieną duris radau užrakintas. Atsibodo sėdėti vienam, išėjo pasižmonėti... Kitą dieną - irgi. O gal išrūko pas sūnų kažkur į Kelmę? Pradėjau teirautis kaimynų. Pasirodo, ne! Jonas Šiaulių ligoninėj. Reanimacijoj. Kažkas su širdimi. Bet jau geriau. Jau atsigauna.

 

- Jonas netrukus grįš, - sakė kaimynai. - Jau reikalauja alaus. Sako: arba atnešit alaus, arba važiuoju į Kaltinėnus!

 

Kai grįžo, buvo taip netikėta... Sunku patikėti, kad einam būriu iš paskos ir nieko jau nebegalim. Nei paklausti ko, nei pasakyti. O jis turėjo šitiek papasakoti! Apie tai, kaip buvo nušautas miestelio komsorgas, kaip jis galėjo įspėti, bet neįspėjo, kaip jie į Tauragę varydavo prievolei atiduotus gyvulius, kaip jie plytinėj degė plytas, kaip statė miestelį, kaip atsirado elektra ir telefonas, kaip jie iš kolūkio fermos išsivedė gyvulius...

 

Ant karsto šiurendamas byra lengvutis smėlis. Jono sesuo ant kapo tvarko šviežias gėles, rypuoja:

 

- Kodėl miršta patys geriausi žmonės?

 

Kaip gaila, kad mudu nebaigėm savo apybraižos! Ar jis tikrai galėjo padėti anam komsorgui? Kaip man prasitarė pats, buvo išgirdęs apie padarytą nuosprendį.

 

- Žinojau, kad komsorgas Kobeckis turi būti nušautas. Taip ir atsitiko. Tenai, kur dabar dvylikabučiai, jis kirto rugius. Kulka atskrido nuo miško, nuo Dargio daubos... Vaikinas visai nesisaugojo. Ar toks jis buvo žmogus, ar anoks, galėjau nueiti ir pasakyti. Nepasakiau. Man ir dabar ant širdies yra nesmagu, - paskutinį mudviejų vakarą prisipažino Jonas.

 

Atrodo, jis iš tiesų kažką žinojo! Iš kur, kaip?.. Sakė, papasakos. Ta paslaptis nuėjo su juo į kapus.

 

Žmonės dar nesiskirsto, tvarko vainikų juostas.

 

- Eikime, - sako kažkas.

 

Jo iš tiesų nebėr! O dar jis žadėjo papasakoti apie mano senelį. Sakė, labai, labai įdomus žmogus. Bet mes nesuspėjom. Arba ne nuo to pradėjau? Atrodo, dabar paklausčiau ir to, ir to... Ir apie tėvus, ir apie senelį, ir apie kaimynus... Apie tuos, kurie po miestelio klevais. Juk čia, po klevais - anas, seniai išnykęs miestelis, jo nerašyti įstatymai, seniai užgesę tradicijos. Viskas buvo čia pat - dar vakar galėjau pasiekti ranka. Bet nesuspėjau, neužrašiau. Kodėl turėjo taip atsitikti?

 

Kodėl būtinai mirtis - tai nutraukta istorija?

 

Kai J. Sakalauskas dirbo Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, buvo pats miestelio augimas. Kiek namų pastatyta jo rankomis? Liko nesuskaičiuota. Jonas čia su brigados draugais pasilenkęs prie brėžinių.

 

Nebėra nei miestelio plytinės, nei tų darbininkų. Liko tik ši nuotrauka. Jonas stovi ketvirtas iš dešinės.

 

Kaip gerai visam miesteliui žinomas kelias! Štai lydime Joną - savo kaimyną, draugą, nepaprastą pašnekovą. Kartu su juo palaidojom dalį savo istorijos.