Niekada nemaniau, kad atsakymas gali būti toks paprastas. Jis buvo čia pat, Bijotų kaime. Užteko nuvažiuoti pas seną jaunystės draugą ir pamatyti, kiek gali kainuoti gyvenimas. Argi tai gali kainuoti? Juk tokia labai paprasta galimybė rytą pabusti, pasirąžyti, išeiti į kiemą, įtraukti oro!..

 

Nauja pradžia

Kada tai prasidėjo? Kodėl taip atsitiko?

Keletas sunkių klausimų, į kuriuos sykiu ieškom atsakymo.

Jonas pasitinka mane invalido vežimėlyje. Tas pats Jonas, su kuriuo ėjome į Kaltinėnų vidurinę. Ir kažkoks nebe tas...

- Aš visur važiuotas, nereikia varginti kojų, - sako, ištiesdamas ranką.

Visgi tas pats. Tyli ironija, kuri bet kada gali virsti sarkazmu. Ko gero, jis iš mūsų kalbėjo mažiausiai, bet įsitepdavo pačiu tinkamiausiu momentu.

Rankos pirštai šiek tiek patraukti. Smilkiniai nebe tos spalvos - daug baltesni. Gyvenimas mus visus truputėlį palamdė, bet Jonui kliuvo daugiausiai.

Prie lovos stovi ramentai.

- Dabar su anūku mokomės vaikščioti, - sako, pagavęs žvilgsnį. - Jaučiu – anūkas aplenks...

Nevalingai prunkšteliu.

Kažkoks nevykęs likimo pokštas: žmogus nugyvena pusę amžiaus ir pradeda mokytis vaikščioti. Tarsi nebūtų nuėjęs šitokio kelio – nepasistatęs namo, neužauginęs vaikų, nebaigęs aukštųjų mokslų...

Ne, pirmiau jis turėjo išmokti atsisėsti. Virš lovos kabo diržai, į kuriuos įsikibęs jis pasikelia.

Pabundi vieną rytą – ir viskas nuo pradžių. Matai savo kūną, bet jis tarsi ne tavo. Nori pajudinti koją – jos tarsi nėra.

- Pirmiausia mokėmės valgyti, - įsiterpia Danutė, Jono žmona. - Nulaikyti rankoje šaukštą...

Įdomiausia, kad Jonas nė akimirkai neprarado sąmonės. Jis prisimena ir tą garsą, tokį stiprų pykšt, labai panašų į perkūno trenksmą.

Vienas garsus pykšt, viena sekundė ar sekundės dalis, ir viskas pasikeitė.

 

Atsitiktinis sutapimas

- Jeigu Jonas tą rytą būtų išvažiavęs į darbą kokiomis penkiomis minutėmis vėliau... - svarsto Dana Zakarienė, artimiausia Vladykų kaimynė. - Gal viskas būtų buvę kitaip?

Į galvą ateina visokių minčių.

- Nepasirinksi, - purto galva Jonas Zakaras. - Kas dabar žino, kas būtų buvę?

Jis tarnavo Afganistano kare ir matė mirčių. Vienas draugas išėjo į operaciją anksčiau, kitas – vėliau. Vienas sunkvežimis važiavo kolonos gale, kitas – viduryje. Į kurį turėjo pataikyti, o į kurį – ne? Būtų žinoję – būtų pasirinkę kitą gyvenimo planą.

O štai jų kaimynas gyveno ramų gyvenimą. Niekas į jį nesitaikė, kulkos pro šalį nešvilpė.

Tą rytą, spalio 20-ąją, jis atsikėlė ir išvažiavo į darbą.

Kaip visada, žmona Danutė liko namuose prie gyvulių.

Taip jie gyveno daugybę metų.

Danutė ir Jonas Vladykos susituokė 1980 metų balandžio 12 dieną. Vestuvės vyko Tujeinių kaime – Danutės ir Jono tėviškėje. Kaip tik tą dieną Alytaus mieste gimė Jonas Česnulevičius – žmogus, kurio Jonas taip ir nematė. Bet jie susidūrė lemtingą akimirką.

Tada, kai viskas pasikeitė.

Aišku, visa tai buvo tik paprastas sutapimas.

Kai spalio 20-tą Jonas Vladyka pabudo, tas kitas Jonas jau buvo pajudėjęs savo sunkvežimiu iš Alytaus. Kaip rodo kelionės dokumentai, iš Alytaus jis išvažiavo trečią valandą ryto ir turėjo nuvežti į Klaipėdą langus.

Jono Vladykos traktorius dar stovėjo Pagrybės meistrijoje. Jau ne pirmi metai Jonas dirbo valstybinėje įmonėje „Automagistralė“ ir nei kiek nekompleksavo, kad diplomuotas inžinierius turi vairuoti traktorių. Kai subiro Dionizo Poškos kolūkis, jis jau keletą metų pagyveno be valdiško darbo ir dabar galėjo dirbti bet ką. Bet ką, kad tik nereikėtų sėdėti kur nors kabinete.

Kad tik galėtų judėti...

Kai jis užkūrė variklį ir pajudėjo iš Pagrybės, Jono Česnulevičiaus vairuojamas sunkvežimis jau buvo kažkur netoli Kryžkalnio. Dabar galime tik spėlioti, kas vyko kabinoje. Išvažiavęs labai anksti iš Alytaus, vairuotojas pusę aštuonių galėjo jau ir snūduriuoti. Jeigu ne, kodėl nepamatė šalikele judančio traktoriaus su mirksinčiu geltonu švyturėliu?

Jonas Vladyka apie tą rytą irgi nedaug ką gali papasakoti. Tai buvo toks pat, kaip ir visi kiti rytmečiai, kai jis išvažiuodavo pjauti žolės. 2004-ųjų spalio 20-oji, apie pusę aštuonių. Jis išvažiavo į autostradą, apsisuko, įjungė žoliapjovę.

Jono Česnulevičiaus sunkvežimis jau buvo visai čia pat.

Staiga – pykš!

Toks tarsi perkūno trenksmas.

 

Svetimas kūnas

Nuo smūgio traktorius apsivožė aukštyn ratais. Jonas pasijuto prispaustas kabinoje.

Raudonas skystis tekėjo veidu. Raudonos dėmės ant marškinių, kruvinos rankos...

Bet ne, tai buvo ne kraujas. Dažai. Traktorius kabinoj gulėjo raudonų dažų balionėlis ir sprogo nuo smūgio.

Jonas pamėgino išsiruopšti lauk. Rankos judėjo, o visas kūnas nenorėjo paklusti.

- Supratau – lūžo nugarkaulis, - prisimena jis.

- Iškart supratai?

- Taip, nebuvo jokių abejonių...

Sąmonės jis neprarado. Iš kažkur atsiradusiems darbininkams liepė atsargiai jį traukti lauk iš kabinos, paguldyti tiesiai ant žemės, nejudinti sprando...

Danutė tuo metu sukosi apie gyvulius. Rytmetinė ruoša jau ėjo į pabaigą, kai į kiemą įvažiavo kelininkų autobusiukas ir išlipo keli Jono kolegos.

- O kur Jonas? - paklausė ji.

- Jonui tokia avarija... - atsakė vyrai, o veidai persimainę. - Tau reikėtų važiuoti...

- Na, tai važiuojam...

Ji buvo belipanti į mašiną tvarto drabužiais ir purvinais batais.

- Gal persirengtum? - patarė darbininkai.

Taip, ji buvo praradusi nuovoką. Apsivilko švaresnius drabužius, į vieną ranką pasiėmė mobilųjį telefoną, į kitą – piniginę... Nei rankinuko, nei dokumentų.

- Iš pradžių negalėjau suvokti, kas atsitiko, - prisimena Danutė. - Avarija, nelaimė, Joną išvežė kažkur į Šilalę... tarsi tai būtų ne man, o kam nors kitam.

Užtat Jonas viską girdėjo ir suvokė labai ryškiai. Balsiuose jų greitąją sustabdė policininkai. Ten gulėjo partrenktas dviratininkas. Greitojoj vietos nėra, dviratininką paims kiti... Greitosios medikai suprato: reikia spausti, snausti nėra kada!

- Tirpsta rankos! - ėmė šaukti Jonas. - Man tirpsta rankos!

Tai buvo nežmoniška baimė. Žemiau pečių jis nieko nebejaučia, o dabar jau ir rankos... Dar kiek, ir visas kūnas numirs.

- Ar tai pavojinga? - paklausė Danutė chirurgo, kai jie jau buvo Klaipėdos ligoninėje.

Chirurgas išsprogino akis. Tokio kvailo klausimo jis dar nebuvo girdėjęs.

- Klausi, ar pavojinga? Tai jau tragedija!..

Danutė dar vis nesuprato.

Tragedija, tragedija... Ką jis norėjo tuo pasakyti?

 

Žemyn ir aukštyn

Jonas medine estakada iš savo trobos vežimėliu nusileidžia į kiemą. Estakadą jam sukalė buvusios darbovietės darbininkai. Jie daug kuo padeda. Ir taip – jau penkti metai.

- Aš gi pas juos seniai nebedirbu, - sako Jonas. - Tiek laiko nepamiršta – tai jau gerai.

Gali būti, kolegos instinktyviai jaučia bendrą likimą su Jonu. Juk tai, kad jie dar vis vairuoja traktorius, o Jonas sėdi rateliuose, yra laimės dalykas ir nieko daugiau. Jie pasiliko dirbti autostradoje, kur pro šalį beprotiškais greičiais lekia didžiulės mašinos, ir niekas nežino, ar jo neištiks Jono dalia.

Kaip ir artimiausias kaimynas Jonas Zakaras kažkada negalėjo žinoti, ar gyvas grįš iš Afganistano, ar jį parveš metaliniame karste.

Štai jis grįžo iš karo be įbrėžimo, o bendravardis kaimynas sužalotas taikos metu. Vadinasi, jis turi kaimynui padėti.

Šiandien vežasi presuotą šieną sau – parveš ir Vladykams.

Jonas Vladyka išvažiuoja pažiūrėti, kas ir kaip.

Estakados lentos ąžuolinės, bet jau gerokai pajuodę. Lentų turėjo jis pats. Kokių turėjo, tokias naudojo.

- Būčiau galėjęs nupirkti naujesnių, - prisimena Jonas. - Bet pamaniau, kad laikina. Negalėjau net pagalvoti, kad man tiek ilgai reikės vežimėlio!

Buvo sunku suprasti ir susitaikyti. O gal ir gerai, kad jie su žmona nesusitaikė? Juk medikų nuosprendis buvo kur kas žiauresnis.

Aplinkiniai irgi negalėjo iškart susigaudyti, kas atsitiko.

Ak taip, kažkokia avarija.

Tą lemtingąjį rudenį Jonas turėjo gauti naują traktorių. Dar kelios dienos, ir jis būtų sėdęs į naujutėlaitį ratinį.

- Naujus ratus gavau, bet truputį kitokius, - Jono jumoras pereina į sarkazmą. - Jau antrus baigiu nudėvėti. Mano antrasis traktorius.

Joną suprasti galima. Vėl šienapjūtė, ir vėl jis niekuo neprisideda. Ką ten šienas – jis negali įsukti lemputės! Kada ateina pavasaris, apima tokia depresija, kad nors kauk. Kai visi pabunda po žiemos miego ir išbilda traktoriais prie darbų. Kai visur tokia gyvybė, o jis sėdi prie lango ir žiūri.

Anksčiau jie dirbdavo talkomis. Talka pas vienus kaimynus, paskui pas antrus, trečius... Ir pas tave, žinoma. Kaimynai Vladykų ir dabar iš to rato neišmetė, bet jie atidirbti negali. Nei Zakarams, nei Latožams, nei Rusams.

Kartais geriau nematyti, kada kaimynai veža tau šieną.

Estakada parvažiuoti į trobą vienam labai sunku.

Iš kaimynų kiemo žiūri Zakarų dvynukai.

- Dėde, reikia padėti?

Tai va, dabar jam turi padėti vaikai... O anūkas greitai pralenks.

- Jonas buvo geras šokėjas, - prisimena D. Zakarienė. - Per vakarones jis mus visas pašokdindavo...

Dabar jos vaikai stumia Jono vežimėlį į vidų.

Visa tai šiek tiek kompensuoja negalią.

Truputėlį, labai nedaug.

Visa kita jis turi pasiekti pats. Jis pats su žmona.

Kaip norite – taip.

Negalite rankomis – kabinkitės dantimis.

 

Du viename

Šiandien Jonas truputėlį pažeidė grafiką ir nenuėjo užsibrėžto kilometro. Jiedu važiavo į Klaipėda, į vieną grožio saloną, kur Jonui daro masažus, parvažiavęs Jonas numigo ir atsiliko nuo grafiko. Toks dalykas gali baigtis prastai.

Nepamankštino kojų, ir dabar raumenys stingsta.

Man tai sunku suprasti.

Juk rytą pabundu, pasirąžau. Noriu – keliuosi, noriu – dar ne. Kas čia tokio? Kažkada darydavau mankštą, paskui numojau ranka. Kam vis tai? Kojos eina savame, nors ir apsnūdusios, pačios veda į vonią, rankos pačios seniai žino, kur muilas, kur dantų šepetukas...

O Jonui nieko nebūna savaime.

Sugalvojęs nepašoksi iš lovos.

Pats kūnas nepakyla savaime. Įsikimbi į lovos diržus ir sukaupęs jėgas pasikeli. Taip, jau sėdi. Dabar laikas pasiekti ramentus...

- Pirmiausia mokėmės valgyti, - prisimena Danutė. - Po operacijos Jonas nepakėlė rankų. Nenulaikė šaukšto. Aš jį pririšdavau prie delno... Paskui pradėjom pajudinti kojas, mokėmės pasikelti. Kai išmokome apsivilkti kelnes, buvo didelė pergalė.

Ji taip ir sako: mokėmės valgyti, mokėmės pasikelti, mokėmės vaikščioti. Tarsi pati negalėtų pasikelti, apsirengti, pereiti kambario, nueiti viena į tualetą... Tarsi pačiai būtų reikėję mokytis valgyti!

- O kaip nereikėjo? - sako Danutė. - Juk abu turėjom laikyti šaukštą! O kaip pradėjome vaikščioti? Rėplomis. Jonas atsiguldavo ant pilvo, aš perkišu rankas, padedu pasikelti nuo grindų. Jo rankos dar buvo silpnos... Tai ar ne abu mokėmės vaikščioti?

Taip, abu. Jau dvidešimt penkti metai abu.

Net keista, kaip du žmonės gali suaugti į vieną.

- Man apmaudu, kad turi skaudėti, - sako Danutė. - Jei neskaudėtų, būtų pusė bėdos. Sėdėk vežimėly, ir viskas.

Kuriam skauda – Danutei ar Jonui?

Kai Joną iš Klaipėdos nuvežė į Palangos reabilitacinę ligoninę, palangiškiai medikai pradėjo ieškoti Jono pragulų. Atseit, pradėsim gydyti nuo pragulų, kur jos yra? Nėra? Kaip tai nėra pragulų? Juk jis nepajuda!

Tai kas, kad nepajuda? Tik Jono kūnas nepajuda, o Danutės rankos ir kojos juda puikiausiai. Iš kur gali būti pragulos, jeigu ji visą laiką jį vartinėjo, mankštino rankas ir kojas, glostinėjo jo odą lyg savo?

- Mes – du viename, - sako Danutė, o Jonas tyli. Jeigu jis nedejuoja, tai dar nereiškia, kad viskas gerai. Jonas nesikeikia net pačiu sunkiausiu momentu.

- Tai aš optimistė, o jis yra pesimistas, - kalba toliau Danutė. - Kai būna sunkesnis momentas, Jonas sako, kad nieko nebus, o aš visada sakau, kad baigsis gerai. Ir daktarai sakė, kad nieko nebus, kad jis niekada neatsikels, o štai pažiūrėk, kiek mes pasiekėme. Dirbome, dirbome ir štai kiek padarėme!

- Ir kas iš to? - pagaliau prabyla Jonas. - Mankštinu, mankštinu tas kojas, ir kas iš to? Kam man tos kojos? Būčiau žuvęs tada – nebūtų tiek vargo!

- Tu čia baik, ką čia šneki? - išsigąsta žmona. - Apie mane pagalvok!

Kiti mano: Jonas – Danutės našta. Nieko jie nesupranta!

Tikroji našta – tušti namai, ta tuštuma, kuri užgulė ją, kai Jonas po operacijos gulėjo ligoninėj, o ji pasiliko viena namuose.

Nueina į tvartą – apima baimė, kad namuose liko deganti dujinė. Pareina namo – kažkas negerai tvarte. Nueina gulti – ar užrakintos durys?..

Dar kiek – būtų išvežę į Švėkšną.

Nei gyventi, nei dirbti, nei galvoti viena ji negali.

- Tai dėl manęs turi gyventi, - sako ji Jonui.

Aš – dėl tavęs, tu – dėl manęs. Taip jie ir suaugo.

Padarau jų nuotrauką prisiminimui. Kieme, kur šitiek gėlių. Kur jų pikapas su invalido ženklu. Man visada atrodė, kad tai silpnumo žymė. Pasirodo – ne. Ką gali jie du, aš vienas niekaip negalėsiu.

Ar yra dar kokia kita prasmė?

Atrodo, yra.

Danutė prisimena, kaip Jonas pradėjo judinti kojos nykštį. Pabudo ir sako: judinu pirštą. Danutė pakelia antklodę – lyg ir ne. Bet jeigu pačiam atrodo, kad judina, tai gal iš tiesų ima judėti? Ir tikrai – po kelių dienų pirštas šiek tiek sujudėjo. Taip nežymiai, vos vos, galėjai matyti tik labai įsižiūrėjęs... Jie niekam nesakė, tą paslaptį saugojo tol, kol nepradėjo judėti tikrai.

Tai buvo nepaprasta pergalė.

Kiti negali ir to. Palangos reabilitacijos ligoninėje jie matė tokių, kurie varto akis, viską supranta, bet nieko daugiau negali.

Judinti pirštą, rankas – didžiulis dalykas.

Atrodo, šį tą supratau.

Man laikas važiuoti.

Aš tai galiu. Einu laisvai, be ramentų, atsisukęs jiems pamojuoju ranka.

Kaip tai nuostabu!

Tikrai verta gyventi.