Ar žino kaltinėniškiai, kad jie turi savo rašytoją? Ne šiaip kokią mėgėją parašinėti eilėraščius, bet tikrą poetę, Lietuvos rašytojų sąjungos narę, išleidusią keturias knygas? Kiek klausiau, beveik visi traukė pečiais. Vienoje gatvėje su rašytojos motina gyvenantis Jonas Budreckas buvo netoli tiesos: "Girdėjau, kažkada Lukošienė sakė, kad Marija rašo kažką, bet ką ji ten rašo, nesakė..." O štai artimiausia kaimynė Genovaitė Zdanavičienė iškart suprato, apie ką eina kalba: "O taip, Marytė, mūsų kaimynė! Jau nuo mokyklos laikų, prisimenu, rašydavo tokius gražius eilėraščius, o paskui, kai mokėsi Šiauliuose, parveždavo mums paskaityti. Ji tokia lėta, įdomi, poetiška..."

 

Palikti namai

Stefanija Lukoševičienė pagaliau namuose Plento gatvėje. Nuo lapkričio mėnesio išgulėjo ligoninėje. Kiek galima?

 

- Kam aš, senas žmogus, ten maišysiuos po kojų? - svarsto 84 metų močiutė. - Ėjau, kojų nepakeliu, linoliaumo kraštas buvo atplyšęs, užkliuvau, kad dėjau!.. Einu ir kliūnu visur. Tai vis gulėjau, atpratau vaikščioti. Dabar turiu iš naujo mokytis.

 

Pasiima kėdę ir eina per trobą. Pažengia žingsnį - perstato kėdę. Žiūrėk, jau į kitą kambarį taip nužygiavo.

 

Benediktas, jos geriausias žentelis, taiso vandentiekį. Kai lapkričio mėnesį atsigulė ji į ligoninę, tai namai paliko tušti. Negyvi namai, šalta, nekūrenta troba, peršalo vamzdžiai, keliose vietose sprogo - ledas juos išpūtė.

 

- Pakeisiu dar tą movą, ir bus karšto vandens, - sako Benediktas.

 

Gerus nagus turi jos Benutis. Sumažino kažkada vieną kambarį, įtaisė vonią, ten pat ir tualetas. Nupirko didelį bosą, pakabino ant sienos, o į paprastą kaimo viryklę nuo to boso atvedė storą suriestą vamzdį. Užkuri ugnį - tuo vamzdžiu bėgdamas prikaista visas bosas vandens! Ko tik neprigalvoja jos žentas, bet tėvelis tokių dalykų savo troboj tai jau tikrai nebūtų leidęs.

 

- Bet išsiskyrėme su tėveliu, - rypuoja močiutė. - Vienuolika metų, kai išsiskyrėme. Jis - į kapelius, o aš čia pasilikau. Jau taip bijojau, kad jis nenumirtų, jau taip bijojau! Atrodo, ir daktarams negailėjau, ir Dievo meldžiau, bet jis ėmė ir numirė. Kada mirtis, tada niekas nepadeda.

 

Kartais taip tuščia palieka jai ant širdies, jau taip nyku, kad net piktumas suima:

 

- Sykį net pravirkau. Juk tokia stipri buvau, viską pati pasidarydavau. Ir vištų turėjau, ir paršelį užsiaugindavau, o dabar viena su tuo aliuminiu jaunikiu pasilikau. Kur einu - visur su juo, su tuo aliuminiu krukiu, niekur be jo nebegaliu. Nieko daugiau, tik tą aliuminį jaunikį ir beturiu!

 

Kaip tai - nieko daugiau? Benediktas, jos Benutis, po virtuvę sukasi, kaičia vandenį, tuoj gersime kavą.

 

Iš paties Londono žentelis parlėkė!

 

Bet apie Londoną močiutė šnekėti nenori. Londonas pavogė dukrą.

Benediktas dar šį tą pakrapštys, ir bus karšto vandens.

 

Plėšikas Londonas

 

- Benuti, pataisyk svečiui kavos, - sako močiutė ir eina į kitą kambarį apsivilkti gražesnio drabužio.

 

Mamos spinta visada buvo pilna naujos patalynės ir rankšluosčių - tai ir dabar prisimena Marija. Jei bus spintoje, tai kas nors ir svetimas pervilks lovą, jei prireiks. Mamos idėja buvo tokia: pasiruošti senatvei. Tai yra, susitvarkyti gyvenimą taip, kad senatvėje niekam nebūtum našta.

 

Marijai labai patiko ši mamos mintis – gerai pasiruošti senatvei – ją perėmė ir dabar turi ją taip, lyg būtų pati sugalvojusi. Tiesa, ji savo senatvę įsivaizduoju šiek tiek kitaip, nei mama:

 

- Esu rašytoja. Mano senatvė turi būti tokia, kad galėčiau ramiai sau sėdėti prie kompiuterio naktimis ir rašyti... Kad nereiktų kūrenti krosnies, rūpintis malkomis. Kad parduotuvė būtų arti... Kad, jei prireiks, būtų po ranka koks nors minimalus aptarnavimas... Senti teks, o atsižvelgiant į tai, kaip ilgai gyveno mano seneliai, aišku, kad, ko gero, turėsiu ilgą senatvę. Šito labai tikiuosi. Nebijau būti sena.

 

Marija ne čia - su ja kalbamės internetu. Jos vyras Benediktas brazda vonioj, mama eina į kitą kambarį, nešina kėdę, o ji ten, kažkur Londone, sėdi prie kompiuterio ir rašo dar vieną knygą.

 

- Likimo nepasirenki, - sako Marija. - Kartais atsitinka neapsakomai keistų dalykų. Mano gyvenimas Lietuvoje buvo galutinai susikomplikavęs. 1999 metai buvo tiesiog pasibaisėtinai dramatiški. Tačiau viltis vis dar gyvavo. Maniau, viskas kaip nors išsispręs, apsivers, pasikeis į gerą. Tik niekas nepasikeitė...

 

O juk atrodė - tuoj tuoj išsipildys visos svajonės! 1987 metai - pirmoji knyga "Dvišalis eismas", Zigmo Gėlės premija už geriausią tų metų debiutą. Apie ką ta knyga? Kaip ji parašė pati viename skyriuje: "APIE save apie tai kaip ieškai išeities ir niekuo nepasitiki apie lietų su saule kritimą iš dangaus ir šnibždėjimą". Aha, išeities! Kokios išeities? Juk viskas taip sekėsi. Narystė elitinėje Rašytojų sąjungoje, dėstytojos darbas Šiaulių universitete, nuosavas namas mieste, kiekvieną tavo žingsnį palaikantis Benediktas, sveikas sūnus, sveika duktė... Kokių dar išeičių?

 

Bet ne, universitetui jos nebereikia. Tarsi perkūnas iš giedro dangaus - nebereikia, ir tiek.

 

Paskui viskas aprimo.

 

- Kai viskas lyg ir aprimo, kai jau apsipratau su gyvenimu be universiteto, kai tapau profesionalia rašytoja, kai jau baiginėjau pirmąjį savo romaną „Tikra mergaitė“, tada vyras pateko į avariją, buvo sunkiai sužalotas ir visą žiemą išgulėjo ant patalo. Jau praradau viltį, ir kaip tik tada likimas pakrypo į gerąją pusę. Atsirado leidykla, kuri mano „Tikrą mergaitę“ išleido už savo pinigus, knyga buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Pavasariop vyras vėl išmoko vaikščioti ir grįžo į dirbą. Tada galvojau: arba kažką pakeisiu dabar, kol dar turiu jėgų, arba - jau niekada.

 

Ką reiškia jos žodžiai "pakeisiu dabar"?

 

- Tada ir apsisprendžiau išvažiuoti, - prisipažįsta Marija.

 

Stefanija Lukoševičienė puikiai mena tą dieną, kai jos Marija su vyru atvyko pilnomis terbomis.

 

- Atsivežė ir dešrų, ir mėsų, išsivirėm tokių skanių šonkauliukų... - prisimena močiutė. - Taip skaniai pavalgėme... Kitą diena atsibučiavome, ir jie išvažiavo. Viskas atrodė gerai. Paskui skambina man telefonu: mama, mes išvažiuojam į Londoną! Tu žinai, nuo tokių pranešimų galima ligą įgauti!

 

Močiutė patyli, nusišluosto ištryškiusią ašarą, tada sako:

 

- Matai, kaip ji gudriai padarė? Nei sakė, nei ką - susidėjo daiktus ir išvažiavo!

 

- Nelabai su kuo tariausi prieš išvažiuodama... - pripažįsta Marija internetu.

 

- Būtų pasakiusi, manai, būčiau tokiems dalykams pritarusi? - klausia motina.

 

Marija žino: taip, mama nebūtų pritarusi. Užtat atvažiavo, atsibučiavo ir nepasakė, kad atsisveikina.

 

Iš kur tokie staigūs veiksmai, tokie netikėti sprendimai?

 

- Iš mamos esu paveldėjusi neišpasakytą savarankiškumą, - didžiuojasi Marija. - Kita vertus, buvau juk beveik šešiasdešimties - ne tik suaugusi, bet jau ir vaikus užauginusi...

Rašytoja Maria Poisson - tai ta pati Marija Juregelevičienė, kurią kiti dar prisimena kaip kaltinėniškę Marytę, Lukoševičių dukrą.

Paklydę vaikai

Benediktas užkūrė ugnį, ir troboje šilta, netgi per daug. Jis dar šį tą pakrapštys vonioje, ir bus karšto vandens.

 

O močiutė prisimena, kad pirmoji baisi nelaimė atsitiko anksčiau - kai vyrelis dar buvo gyvas ir Marija dar nebuvo pabėgusi. Prieš Kalėdas jie su vyru sumanė atšvęsti auksines vestuves.

 

- Pasipjovėme tokią didelę kiaulę, užšaldžiau į ledą mėsos, kad būtų šviežios. Sakom, suvažiuos vaikai, anūkai, pašvęsime savo rate. Juk 50 metų sykiu nugyvenome. Girdžiu, skambina vyrui kažkas. Ateina ir sako: Prano nebėr. Namuose rado negyvą. Ką laikiau naguose, taip man viskas iškrito ant žemės.

 

Liko anūkas. Jos mylimasis Rimutis, našlaičių našlaitis. Marti buvo menkos sveikatos, mirė anksčiau. Dabar Rimutis paliko visiškai vienas.

 

- Kiti sakė: atiduok į vaikų namus. Kam tau senai vaikas? O kaip atiduosi? Su svetimu nežinau, kaip būtų buvę, bet savo neatiduosiu. Ir dar jis toks mažas, silpnutis buvo, tokį užjuoks. Kaip bus, taip, pagalvojau. Kai mirė vyras, dar sunkiau pasidarė. Viena pensija liko mažiau. Na, bet vis tiek. Užsiaugindavom kokį paršelį, vištą pasipjaudavome. Sykį atvažiavo Rimučio pusdėdis iš motinos pusės, du šimtus litų paliko. Taip džiaugėmės, atsimenu, mudu taip džiaugėmės, tada mums taip trūko pinigo, aš net skolos turėjau...

 

Pagaliau Rimutis užaugo. Dabar jis Kaune, ketvirtame kurse, mokosi kažkokios elektronikos.

 

- Dievui dažnai dėkoju, kad man su anūkais pavyko, - sako močiutė. - Jau tokie geri, jau tokie geri anūkai! Ir Pranelio Rimutis, ir Marijos du anūkėliai... Pasisekė man su anūkais. Bet su vaikais - ne... Pranas buvo geras, švelnus, bet nuklydo į gėrimą, mirė anksti. Marija nenuklydo į gėrimą, bet ji paklydo iš Lietuvos. Marija paklydo Londone.

 

O taip - Londonas ten!.. Londonas jai nepasiekiamas.

 

Skristi iš Kauno į Stanstedo aerouostą prie Londono Marijai reikia maždaug dvi valandas. Dar maždaug dvi valandas reikia važiuoti iki Londono autobusu. O paskui dar maždaug valandą miesto autobusu reikia važiuoti iki namų... Tų valandų susidaro visai nemažai, tačiau žinai – tuoj būsi po dušu ir savo lovoje. Tokia perspektyva Mariją visada labai įkvepia...

 

- Mūsų namai - ten, - sako Benediktas Jurgelevičius. - Kai važiuojame čia, sakom - į Lietuvą. Kai važiuojame ten - važiuojame į namus.

 

Patys tikriausi namai

Ar nebuvo baisu išvažiuoti? Susikrauti mantą ir viską palikti?

 

- Lyg ir per vėlu buvo pradėti gyvenimą iš naujo, - šiandien svarsto Marija. - Raminau save tuo, kad blogiausia jau buvo, o mirti vis tiek reikės. Aišku, niekas manęs nelaukė Londone - sena moteris, be pinigų ir pažįstamų...

 

- Pradžia buvo sunki, kaip ir visiems emigrantams - negavau darbo, prasiskolinau šeimininkei už nuomą... - pasakoja toliau Marija. - Tačiau po pusmečio, metęs darbą Šiaulių "Gubernijoje", atvažiavo mano vyras. Atsirado su kuo pasitarti, pasikalbėti, paverkšlenti, pasiskųsti... Nežinia kaip, bet palaipsniui tarsi savaime viskas susitvarkė. Atsirado netgi galimybė mesti darbą. Galėjau sėdėti namie ir rašyti. Dar daugiau, - netgi atsirado galimybė paimti paskolą, nusamdyti vertėją ir išleisti savo „Tikra mergaitę“ angliškai.

 

Jie netgi spėjo užsidirbti šiokią tokią anglišką pensiją. Keli svarai per savaitę anglams yra be galo menki pinigai, todėl savivaldybė dengia jų buto nuomos išlaidas.

 

- Valdžia ten kitaip žiūri į žmogų, - pasakoja Benediktas. - Mus iš anksto įspėjo: artėja pensijos amžius, ruoškit dokumentus. Dabar nuolatos seka pajamas. Ne todėl, kad norėtų atimti. Ne. Žiūri, ar mes galime išgyventi. Pataria: jeigu neužtenka lėšų, galite kreiptis ten, galite kreiptis ten, nebijokit, nuoma vis tiek bus padengta... Grįžau į Lietuvą, žiūriu - "Sodra" atėmė pensiją. Kad jau išvykai, tai tau nepriklauso per visą gyvenimą uždirbti pinigai. Čia Lietuva, čia sunku išgyventi, nes iš tavęs amžinai nori atimti.

 

Sykį, grįžusi iš Lietuvos, Marija vos neapsiverkė. Tą sykį važiavo su nuotykiais: pakeliui nuo oro uosto atsidūrė mašinų kamštyje. Pasirodo, būta didžiulės avarijos. Ne jiems - kažkam kitam. Žuvo kažkas. Ne jie - kitas kažkas. O juk galėjo ir jie! Marija labai susijaudino. Dar pirmojoje knygoje rašė, "kad gyvybė ir mirtis yra kažkas be galo vienas", be to, "nėra ribos tarp aš ir ne aš".

 

- Kai jau buvau jaukiai įsitaisiusi savo lovoje, vos ne su ašarom prisiminiau, kaip sykį mama, atvažiavusi pas mane į Šiaulius, visą naktį mezgė man baltą plonytį mocherinį megztinį – pirmam mano gyvenime rašytojų sąjungos suvažiavimui. Ak, mama jį numezgė tiesiog per naktį... Gražus buvo... Su stačia apykakle ir ilgomis rankovėmis, - labai puošnus... Niekada daugiau tokio nesu turėjusi.

 

Dar dvi svajonės

Pagaliau vandentiekis sutvarkytas, karšto vandens yra, Benetiktas padarė kavos.

 

- Benuti, veskis svečią į kambarį, - sako močiutė.

 

Bet paklausykime dar apie pačią didžiausią svajonę.

 

- Turiu vieną tokią svajonę ir Dievo meldžiu, kad leistų ją pamatyti, - sako močiutė. - Labiausiai norėčiau pamatyti Rimučio, savo anūkėlio, diplomą. Kad tu žinotum, kaip norėčiau savo rankose palaikyti Rimučio diplomą - visą mūsų vargelį! Nieko daugiau nenorėčiau.

 

O Marija turi svajonę?

 

- Taip, turi, - sako Benediktas. - Rašyti angliškai. Lyg ir vėlu, bet tokių pavyzdžių yra buvę. Galima visko iš naujo išmokti.

 

Kodėl - angliškai?

 

- Samdyti vertėją brangu...

 

Ar negerai - lietuviškai?

 

- Reikia garsinti Lietuvą! - sako rašytojos vyras.

 

Pirmąją knygą išleido Marija Jurgelevičienė, trečiąją - Maria Poisson. Kas ta Poisson?

 

- Literatūrinis pseudonimas. - sako Benediktas. - Anglai tokią pavardę geriau priima. Niekam nekyla jokių klausimų...

 

Aha, jai reikia pritapti ne čia, bet ten, Londone! Kitas vardas - kitas pasaulis - kitas gyvenimas - kitas žmogus... Kuo daugiau Marios Poisson, tuo mažiau lieka anos Marijos. Bet ne, viskas tikriausiai yra išlikę.

 

Prieš keletą metų Marija buvo pas mamą. Ne Maria Poissson, bet ta pati mamos Marytė. Laikas Lietuvoj buvo trumpas, intensyvus ir visko kupinas - lyg geras eilėraštis. Apsisuko ir susiruošė jiedu su vyru atgal į Londoną.

 

- Kai Karmėlavoj praėjom patikrinimus ir atsisėdom nejaukiame aerodromo laukiamajame ilgam laukimui, su džiaugsmu pagalvojau, kad pagaliau skrendu namo. Taip tada jaučiausi...

 

Marija buvo labai pavargusi. Nuo gyvenimo svečiuose, nuo viešnios padėties... Bet sykiu jautė ir palengvėjimą. Juk tada, kai jos virtuvėj tvarkė indus ir buvo palikusios vienos, mama jai pasakė: "Seniai reikėjo tau išvažiuoti..."

 

- Gavau tarsi mamos palaiminimą, - šiandien prisimena Marija, vėl tapusi Maria Poisson. - Man tai savotiškas įrodymas, kad mama suprato mane, suprato pagrindinį ir svarbiausią mano gyvenimo tikslą: susikurti savo autonomišką vietą pasaulyje, pasiruošti senatvei, kad kuo ilgiau išlikčiau laisva ir nepriklausoma.

 

Dabar jos pasikalba telefonu. Ryšys negarantuotas, bet jis yra.

 

Mamai Londonas - kažkur paklydęs pasaulis.

 

Londonas jai - antroji gimimo vieta.

Marija su savo mama prie mamos namų. Seniau, prieš keletą metų, kai mama dar buvo sveika ir stipri...

Juregelevičių asmeninio albumo ir AUTORIAUS nuotraukos