Tamsus, drėgnas trečiadienio vakaras. Geriau iš namų nekeltumei kojos. Tokiu metu visi normalūs žmonės sėdi prie televizoriaus, o jie trenkiasi kažkur į Bijotus kažkokių repeticijų. Kas veja juos iš namų, kas verčia užsiimti nemokamu darbu? "Atvažiuok, pats pamatysi", - pasiūlė "Bijotaičių" ansamblio vadovas Stasys Bugebis.

Į repeticiją susirinko beveik visi muzikantai. Iš kairės: Stasys Bugenis, Zenonas Jasaitis, Rimas Latoža, Jonas Surkys ir Petras Juodeikis.

Repeticija lygiai septintą. Kol vadovas atvažiuoja iš Kaltinėnų, visi bijotiškiai muzikantai ir dainininkai paprastai jau susirinkę. Bet šiandien nėra Vytauto Poškos - paties vyriausio muzikanto. Truputį keista. Plytomis lytų - Stasys ateitų, nešinas smuikeliu. O jei neatėjo, tai jau, matyt, labai labai svarbi priežastis. Stropumu panašūs Zenonas Jasaitis, Rimas Latoža... Abu turi valdiškus darbus, bet nėra taip atsitikę, kad darbas trukdytų repeticijoms. Jie groja ir rūsiuose. Kada reikia išmokti naują partiją, pasiima akordeoną, bandoniją, nueina į rūsį ir groja. Namuose visi išprotėtų nuo netvarkingos muzikos. O rūsyje jie niekam netrukdo. Vadovas su savo armonika kartais irgi nueina į rūsį. O kaip jam kitaip išmokti?

- Dabar tik tokie ir liko, - sako Bijotų laisvalaikio salės kolektyvų vadovė Kristina Mizgirienė. - Buvo tokių, kurie amžinai neturėjo laiko. Tie pamažu nubyrėjo. Tikrų muzikantų versti nereikia. Neliko labai ambicingų, konfliktiškų... Dabar čia visi savi.

Stasys ir Irena Bugeniai, Vytautas Kasputis atvažiuoja iš Kaltinėnų, būgnininkas Petras Juodeikis - iš Šilalės, bet čia jie tokie pat bijotaičiai. Jie taip seniai dainuoja ir groja Bijotams, kad pasidarė senbuviais. Kažkada taip atsitiko, kad jų nereikėjo Kaltinėnams, o čia jie labai reikalingi.

- Ko gero, tai ir yra svarbiausia, - sako Stasys. - Todėl ir einam, todėl ir važiuojam.

Penktadienį vakaronė. Susirinks visi po darbų atsipūsti. Atvažiuos iš Vilniaus bijotiškis profesorius Stasys Skrodenis, pristatys pirmąją poezijos knygą "Saulėlydžio atšvaitai". Savo profesorių visi pažįsta kaip garsų istoriką, o dabar pamatys dar ir poetą. Ir susineštinės vaišės, žinoma, bus, Kristina visiems prikeps kugelio... Kartais būna, kad kaimas taip užšvenčia iki paryčių. O kokios linksmybės be "Bijotaičių"?

- Laiko nedaug, viena repeticija. Turim atrinkti, ką mokam, ko ne, - sako vadovas. - Pradedam!

Draugiškas ir švelnus pašnekovas staiga pasidaro kitoks. Net balsas pasikeičia - pasidaro tvirtas, plieninis, be jokios abejonės. Daugelis kaltinėniškių tai prisimena iš senesnių laikų, kai jis vadovavo ūkiui. Kai su kaimynu apie bites ir ūkį, tada - kaimyniškai, o kai vadovas, turės paklusti geriausi draugai. O kaip kitaip?

Vieni čiumpa už savo instrumentų, kiti - už lapelių su dainomis. Tiek jie dainavo, tiek grojo, tiek miestų kartu koncertuodami jie apvažiavo! Kokie čia dar mokslai?

Stasys Bugenis valdo ne tik armoniką, bet ir dainininkų būrį. Iš kairės: Vaida Adomavičiūtė, Daiva Norgilienė, Irena Bugenienė, Petras Anglickas, Kristina Mizgirienė ir Laima Jokubauskienė.

Taip tik atrodo, kad kad visi viską moka. Ir seni dainininkai bei muzikantai nuolatos turi kartoti. Prieš repeticiją Stasys truputėlį papasakojo, kaip čia yra. Užsimiršta žodžiai, o baisiausia - iš atminties dyla melodijos. Juk visi dainininkai netraukia vienu balsu, visi muzikantai negriežia viena gaida. Kiekvienas turi žinoti savo partiją, o viens negeras pustonis gali visus nutempti į šalį. Kaip be kartojimų?

- Stop, stop! - stabdo vadovas ir eina prie antrųjų balsų. - Ko taip žemai? Ar negalite viena oktava aukščiau?

Antrieji balsai užtraukia aukščiau, suskamba visai gražiai, bet vadovui vėl negerai:

- Reikia ne taip! Klausykit: užmigo ir žiedai!..

Tada jie ima kartoti tą vieną vienintelę frazę, o antrieji balsai vis nepataiko. Užmigo ir žiedai!.. Užmigo ir žiedai!.. Kiek galima? Ar tik vadovas neužsisėdo?.. Bet ne, Petras Juodeikis pakyla nuo savo būgnų, prieina prie dainininkų ir padeda antriesiems balsams išraityti tą nelaimingą frazę. Pagaliau jie visi sykiu išraito gerai. Petras - ne šiaip sau saviveiklininkas, jis profesionalus muzikantas, yra baigęs konservatoriją.

- Nieko, penktadienį bus Karolis, kaip nors ištempsim, - sako vadovas ir praneša kitos dainos pavadinimą.

Kita daina tokia lengva, kad juokas. Kažkada kiekvienas piemuo dainuodavome: iššluok kiemelį subatoj, atjos bernelis nedėlioj!..

- Ne, ne! - vėl stabdo vadovas, vėl kimba prie antrųjų balsų. - Klausykit: iššluok kiemelį subatoj!.. Iššluok kiemelį subatoj!..

Ir vėl jie kaip papūgos kartoja vieną vienintelę frazę. Ar tik vadovas tikrai neužsisėdo antrųjų?.. Ypač - Kristinos? Jai šį vakarą kliūva daugiausiai. Ir Vytautui... Vytautas su Kristina - seni dainininkai ir giedotojai, giesmes varo be repeticijų, o čia vis negerai. Užtat pirmiesiems balsams vadovas - nė pastabėlės. Ar ne todėl, kad tarp pirmųjų balsų - pati I. Bugenienė?

Išgirdusi tai, Kristina po repeticijos ima juoktis:

- Manot, Irenai nekliūva? Oho!.. Vieną vakarą taip ją pradėjo spausti, kad ir man pasidarė gaila. Atrodo, nedidelis netikslumas, galėtų praleisti, bet - ne. Jam nesvarbu - žmona ar ne žmona.

Pašalinei ausiai atrodo, kad viskas gerai, bet ansamblio vadovas Stasys Bugenis girdi kiekvieną balsą ir ne visais patenkintas.

- Žmona tegu namuose vadovauja, - juokiasi Stasys. Po repeticijos jis vėl linksmas, švelnus, nepriekabus pašnekovas. Gali būti, po repeticijų tikrai vadovauja žmona.

- Jie abu labai įdomūs žmonės, - pasakoja Kristina. - Esu girdėjusi, kad Irena pasakė "Stasy, važiuojam namo", ir jie abu išvažiavo. Bet jeigu Stasys pasakė: "Nevadovauk!", Irena nekiš liežuvio. Net gražu, kaip jie dera tarpu savęs. Net į mišką malkų sykiu važiuoja!..

Ar ne iš muzikos šita dermė?

Taip, gali būti - iš muzikos. Kristina linguoja galva:

- Čia visi turim derėti. Kaip mes be Vytauto, kaip mes be Petro, kaip be Jono?.. Mudu su Petru Anglicku dar reikalingi Bijotams kaip Kalnų giedotojai. Mes čia visi tokie reikalingi ansambliui ir vienas kitam!

Kristina sako, kad žmonės turi derėti tarsi instrumentai. Štai kodėl neliko konfliktiškų, štai kodėl nebėra labai ambicingų. Kitaip nieko nebus, "Bijotaičiai" niekaip neskambės. Tą visą skambėjimą turi sujungti vadovas.

Pasirodo, vadovas muziką girdi truputį kitaip, nei mes, paprasti mirtingieji. Paprastai mes girdime visumą, kuri mums patinka arba nepatinka, o štai Stasys girdi kiekvieną balsą, kiekvieną instrumentą, seka kiekvieno instrumento melodijų vingius.

- Tai labai įdomu, - sako jis. - Nepaprastai įdomu!

O nevergina? Nebūna, kad erzintų?

- Aišku, kad būna! Negaliu pakęsti prasto dainavimo. Yra buvę, kad išėjau iš koncerto.

Aha, dabar truputėlį aiškiau, kodėl jis būna toks griežtas!

- Užtat kai suskamba gerai, kai pajunti tą cinkelį, tada nori daugiau ir daugiau, - sako Irena. - Muzika - tai kaip alus alkoholikui.

Labai panašiai apie muziką kalba ir jauniausia ansamblio dalyvė Vaida Adomavičiūtė:

- Labai teisingai mūsų vadovas daro, kad reikalauja dainuoti tiksliai. Muzika toks dalykas, kad viskas turi būti tikslu. Toks yra visas menas. Aš irgi, kai mokau ritminių šokių, reikalauju viską daryti tiksliai. Manęs irgi turi klausyti.

Ta mergaičiukė, vienuoliktokė, kitus jau moko ritminių šokių, o subrendusios moterys turi klausyti?

- Taip, ji mūsų vadovė, - sako Daiva Norgilienė. - Mokykloj išmoko pati, dabar moko mūsų būrelį. Esam septynios moterys, o ji labai gera mūsų vadovė. Mes klausome Vaidos, o tada mums visoms labai gerai išeina.

Išeina ir "Bijotaičiams". Šiandien jie visai neblogai nuskambėjo. Tiesa, pats vadovas po repeticijos neatrodė itin patenkintas. Atrodė šiek tiek susirūpinęs.

- Nieko, penktadienį bus Karolis, kaip nors ištempsim... - vėl pakartojo girdėtą frazę.

Kas tas Karolis, kuris viską ištemps?

- O, tai mūsų Karolis!.. - kažkaip pakylėtai taria dalininkai ir muzikantai. Kai būna Karolis, tada visiems, netgi vadovui, lengviau.

Karolis Kaminskis - dramatiško likimo jaunuolis, Kauno konservatorijos studentas. Nuo gimimo aklas, o būdamas šešerių, vos nežuvo gaisre. Broliukas dvynys žuvo, o jį žmonės išgelbėjo. Kiti sako: pats Dievas išgelbėjo tą vaikinuką Bijotams. Nepaprastas talentas. Jis ne tik dainuoja, groja klarnetu, elektriniais vargonais, bet dar ir veda koncertus, linksmomis savo istorijomis užpildo visas pertraukas. Kiti ilsisi, o jis užima publiką. Ir šį penktadienį draugai nulips nuo scenos, sės su visais prie stalų ir vaišinsis, o jis imsis elektrinių vargonų.

- Sykį žiūriu - Karoliui lūpos sukepo, balsas prigeso. Sakau: "Karoli, juk pavargai, eik pailsėti", o jis: "Ne, dar ne visai pavargau", - pasakoja Kristina. - Man atrodo, jis dainuos kiek galės, iki paskutinio atodūsio.

Tai pasakiusi, Kristina išsigąsta:

- Oi, ką aš pasakiau?.. Viena mūsiškė tikrai dainavo iki paskutiniosios. Tai mūsų muzikanto Jono Surkio žmona Regina. Atsimenu, kai važiavome koncertuoti į Trakus, ji jau sirgo ketvirta vėžio stadija. Kiti sakė: kam ją vežatės, kam varginate? Bet ji taip gerai atsilaikė, tokia šauni buvo moteris! Ir kai dainavo su mumis paskutinį sykį, nuvirto pas mus per repeticiją... Kai prisimenu tai, dažnai pagalvoju: "Ar mes galėjom atstumti? Gali būti, mes dar šiek tiek ir pailginom, truputėlį palengvinom Reginos gyvenimą.."

Regina buvo reikalinga Bijotams iki paskutinės akimirkos.

Jie čia visi reikalingi. Ansamblio vadovas sako, kad tai ir yra svarbiausia:

- Tiems, kuriems dar tik 55, dažnai sakau: ar jau sugalvojot, ką darysite, kai jums bus 62 ar 65? Ar neatsitiks taip, kad pasijusite išmesti iš vežimo ir niekam nereikalingi? Jeigu atsitiks taip, tai bus baisiausias dalykas jūsų gyvenime. Ne krizės, ne perversmai, ne kolūkių griūtis galėjo sulaižyti mano gyvenimą. Didžiausia tragedija būtų pasijusti nereikalingam.

Bijotaičiams tokio pavojaus nėra. Kol dar laukia vakaronės, koncertai, gastrolės į kitus miestus... Ir repeticijos, žinoma, repeticijos ir repeticijos.

- Ne ne, mes tikrai negalim sustoti, - sako Jonas Surkys. - Mes tokie žmonės.

"Tikras džiaugsmas dainuoti su tokiu ansambliu, būti tarp tokių puikių žmonių, turėti tokį vadovą", - sako Bijotų laisvalaikio salės kolektyvų vadovė Kristina Mizgirienė.