Taip susiklostė, kad vieną dieną palikau savo namus, o po daugelio metų grįžau atgal į miestelį, kuris išaugino. Tai gali atrodyti banalu - juk beveik visi užaugame ir paliekame, kiti vėliau grįžtame. Šis atvejis - keistas, dramatiškas: juk sugrįžau visai ne į tuos Kaltinėnus, sutikau nebe tuos žmones. Mėginu suprati: kas čia įvyko, kas atsitiko su mumis?

Grįžimas iš ateities
Šeimininkas nusiveda mane į pavėsį netoli savo trobos. Susėdame ant sunkių medinių suolų. Jis deda ant stalo stiklainį su medumi, žmona atneša dvi lėkštutes ir sūrio. Ji buvo griežtoka mokytoja. Kažkada privengdavau.
- Petrai, imk sūrio, tepk medumi, – sako vaišingas bitininkas ir rodo, kaip tai daryti. Tas bitininkas man niekaip negali sutilpti į smegeninę. Man jis Marytės Melninkaitės kolūkio pirmininkas, Kaltinėnų bandymų stoties eksperimentinio ūkio direktorius.
Po daugelio metų, kai sugrįžau į tėviškę, jis atrodo senesnis. Paprasčiausias bitininkas. Sunku tuo patikėti. Viskas čia buvo jo rankose. Na, beveik viskas. Jis duodavo komandą, ir traktoriai, dundami vikšrais į miestelio bruką, pasileisdavo per Kaltinėnus į kitą kolūkio galą. Paskui dundėdavo ten, paskui dundėdavo ten. Iš paskos lėkdavo sunkvežimiai, agronomų viliukai, mažesnieji specialistai važiuodavo motociklais.
Dabar čia tylu.
Pirmasis įspūdis, kai sugrįžau į Kaltinėnus, į savo praeitį – anas miestelis numirė. Tas, kurie buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tikriausiai praėjo karas, kažkur netoli krito neutroninė bomba, gatvės ištuštėjo. Antai krypuoja vienas išlikęs senis... Kur jaunimėlis, šiltais vasaros vakarais sėdėjęs ant cementinių laiptų prie kino salės? Ak taip, nebėra kino. Važiuodamas plentu, mačiau fermų griuvėsius. Įlūžę stogai, negyvos sienos be stogo... Čia krito didžiausia bomba.
Aišku, mirė ne miestelis, o praeitis. Nebėra daugybės žmonių, kuriuos pažinojau. Kurie tebėra, jie nebe tie. Nebe inžinieriai, nebe agronomai, nebe brigadininkai, nebe partorgai...

Aukštai ir žemai
Man rūpi vienas dalykas, bet nežinau, kaip pradėti.
– Tai klausk, ir viskas, - sako Stasys Bugenis.
- Štai nueini gulti, būdamas labai didelis žmogus. Juk valdei tokius plotus. Vienas ūkio galas - kažkur prie Bijotų, kitas - vos ne prie Varnių. Rytą pabundi - ir tu jau niekas. Visiškas niekas. Toks, kaip visi.
Vos matomas jaudulys nueina jo kūnu. Gal per stipriai paklausiau. Bet nežinojau, kaip.
– Žinai, čia yra keli dalykai, – sako jis ir padeda šaukštą. -- Negali pasakyti, kad buvo taip arba buvo taip.
Pirmiausia unoras. Kaip buvo su unoru?
- Na, dėl unoro nieko kaip ir neatsitiko... Tu juk prisimeni - man nebuvo sunku bendrauti su dideliu ir su mažu. Su kaimynais bendrauti niekada nesigėdijau.
Taip, prisimenu. Mano tėvas buvo paprastas sandėlio darbininkas, bene mažiausia avilio bitė, ir bet kuris valdininkas galėjo atimti duonos kąsnį. Sykį jis parvažiavo iš Šilalės labai išsigandęs - daktarai nebeleido dirbti sandėlyje tarp dulkių ir chemikalų. Tai sužinoję, viršininkai tikriausiai įsius...
Taip ir buvo. Kitą dieną, pasiėmęs dvimetrį, atlėkė pirmininko pavaduotojas. Kad nebenori eiti į sandėlį, mes pažiūrėsim, kiek turi žemės. Oficialiai jos mums priklausė tik 60 arų, bet tiek žemės negalėjo išmaitinti šeimos - kaip ir kiti, mano tėvas turėjo patyliukais išsiaręs daugiau. Pirmininko pavaduotojas pamatavo kiemą, sodą, tokį diendaržį... Miežiams, bulvėms ir daržui liko mažas mažytis ariamas kampas.
Dar buvau vaikigalis, bet supratau, kad atsitiko kažkas baisaus. Kaip mes gyvensim, ką valgysim?
Dar prisimenu triukšmą, riksmą, keiksmus. Mano tėvas buvo per mažas, kad apsigintų. Naktį negalėjom užmigti.
- Ir kuo tai pasibaigė? - šiandien klausia Stasys Bugenis.
- Tėvas ryžosi pasiskųsti Bugeniui, - sakau jam. - Kitą dieną atvažiavo Bugenis ir viską sutvarkė. Mums buvo keista, kad pirmininkas į viską pažiūrėjo kitaip. Kur ta dirbama žemė? Ten ir ten? Na, tai visai nedaug, dirbkit kaip dirbę... Pavaduotojas įsiuto, trenkė viliuko durimis ir išlėkė iš kiemo. Man buvo keistas šitoks kontrastas. Vienas rėkia ant mano tėvo kaip ant galvijo, kitas šneka kaip su žmogumi.
– Aš to įvykio neprisimenu, - prisipažįsta buvęs pirmininkas.
Jam tai buvo paprasta gamybinė problema, mums - gyvenimo klausimas.
Beje, tėvas taip ir paliko sandėlyje. Daktarai neleido, bet tėvui buvo nepatogu prieš pirmininką. Juk apgynė, grąžino atimtą kąsnį... Padirbės dar metelius. Paskui dar, paskui dar... Ir taip iki pensijos.
– Aš irgi bausdavau, – prisipažįsta buvęs pirmininkas ir buvęs direktorius. – Ir bausdavau, ir bardavau. Galima bausti ir nepažeminti žmogaus.
– Tikrai?
– O kodėl ne?
Sugrįžęs į Kaltinėnus, pasigedau vieno žmogaus. Milicininko, kuris daugybę metų gyveno miestelyje. Visi jį gerbė, iš tolo jam lenkėsi. Išėjo į pensiją – turėjo keltis kitur. Pasirodo, kaimynai jo nekenčia. Gal ir tada buvo ne pagarba, o baimė?
Bugenis kaip gyveno Varnių gatvės įkalnėj, taip ir liko su savo kaimynais.
– Kartais jie sako: tu dar mažai baudei. Atseit, ne viską žinau, jie dar ne tiek velnių prikrėsdavę, – juokiasi buvęs miestelio lyderis ir vėl siūlo tepti ant sūrio medaus.
Iš jo nepiktos šypsenos atpažįstu anų dienų negrėsmingą vadovą, kurio mes nebijojom. Ko gero, jis iš tiesų nekrito ir nesusitrenkė nugaros.
Nekrito dėl labai paprastos priežasties - niekada nebuvo pakilęs.

Lūžis
Vieną dieną jis susinešė į savo namus krūvas ūkio dokumentų, pasiklojo ant stalo apylinkės žemėlapius. Čia, šitoj svetainėj, jis mėgino kažką gelbėti.
Jisai jau buvo ne direktorius, bet paprasčiausias agronomas.
Ministerijoje pasakė aiškiai - tavęs nebereikia, nebetvirtiname vadovu, perduosi ūkį kitam.
Darėsi aišku - ruošiama griūtis. Jie griaus tai, ką jis visą gyvenimą statė. O kūrėjas gali trukdyti. Argi statytojas ardys savo namą, sėjėjas sveiku protu naikins savo derlių?  Štai kodėl jis nereikalingas!
Bet saviškiai gali nenorėti griūties...
Pavaikščiojus ministerijos koridoriais, pasidarė aišku, kad čia jau būta kaltinėniškių, naujųjų lyderių, revoliucijos šauklių. Tų, kurie skubėjo užimti jo vietą, pasinaudoti proga ir atsikąsti didesnį duonos kąsnį, kiti gal turėjo idealistinių sumetimų viską paprasčiausiai sprogdinti.
Priešintis darėsi beviltiška. Bet jis mėgino.
– Įdarbintas agronomu, mėginau sukurti keturių galimų bendrovių projektus. Atsimenu, kaip rimtai dirbau, naktimis skaičiuodavau... – šypteli buvęs gelbėtojas. – Pasiklojau štai ant to stalo žemėlapį ir mėginau kuo teisingiau padalyti pastatus, žemes, techniką, kad visi keturi nauji dariniai galėtų veikti. Gerai, valstybinė nuosavybė neefektyvi, bet savininkų kooperacija daug kur gyvuoja. Ir kitiems ūkio specialistams atrodė, kad tos bendrovės galės gyvuoti - juk bazė buvo...
Kelių mėnesių darbas buvo perbrauktas raudonu brūkšniu ir ranka parašytu viršaičio nuosprendžiu: nepritariu!
Po to buvęs kūrėjas griūtį stebėjo, pasitraukęs į mokyklos sargus.
Pasikeitė žmonės. Pajutę nuosavybės kvapą, jie tarsi persimainė. Net tie, kurie pirmomis dienomis mėgino atsispirti chaosui ir šakėmis nuvijo nuo karvių fermos kažkokius neaiškius pirklius, šiandien jau lipo ant stogų ir lupo šiferį. Jeigu griūtis, tai reikia kuo daugiau ir kuo greičiau parsitempti į savo kiemą. Rytoj neliks. Kaimynas jau riejosi su kaimynu aukcione dėl kultivatoriaus ar akėčių, brolis kibo į atlapus broliui dėl sprindžio žemės...
Tada paaiškėjo, kad jis visai nesutvertas kovai už būvį. Negalėjo dalyvauti tuose aukcionuose, ramiai žiūrėti, kaip jau vagiama - ne tik dalijamasi. Geriau visai nematyti...
– Manau, tai buvo natūrali reakcija, – sako S.Bugenis. – Štai tu statei namą, bandei kažką kurti, o dabar turi žiūrėti, kaip griauna tavo gyvenimą. Kaip tau pačiam atrodytų?..
Po tų žodžių sakinys nutrūksta, kalba pasidaro sunki, ir mes pakeičiam temą.

Tarp bičių ir tarp žmonių
Šiandien jis pensininkas ir vadovauja bitėms.
Eidamas prie avilio, nenaudoja jokios apsaugos. Nei žmonės jį puola, nei bitės. Įkanda kartais, bet pripranti.
Dabar žiema, bitės snaudžia apsnigtuose aviliuose.
– Aš jau galiu su bitininkas kalbėti apie bites, – didžiuojasi Stasys Bugenis. – Nebebijau nusišnekėti.
Bitės –  gerai sutvarkyta šeima. Apie jų protą ir kūrybą sukurta daug mitų. Iš tiesų jos nieko nekuria, tik paklūsta instinktui.
Tvarka seniai sukurta. Vos išsiritusi bitė nedaug ką gali - ji tik valo ir balzamuoja motinėlei perėjimo vietą, po to penkias dienas iš medaus gamina vašką ir daro korius, kai sudyla vaško liaukos, jau būna sutvirtėję sparnai – jauna bitė išlekia parnešti žiedadulkių. Žiedadulkės prilimpa prie jos plaukelių, ir ji aplipusi skrenda namo. Sudyla plaukeliai, tada bitė neša nektarą. Galiausiai sudyla sparnai, ir ji nebegali pakelti naštos. Dauguma nebegrįžta į avilį – miršta kažkur pakely. Kurios grįžta, niekam daugiau nebetinka – tik sargauti. Gyventi joms liko nedaug, gyvybės nebėra ko gailėti, todėl senos sargaujančios bitės būna labai drąsios ir agresyvios...
– Svarbu, kad bitė visą gyvenimą turėtų ką veikti – kad jauna turėtų ką valyti, balzamuoti, kad būtų medaus vaškui daryti, kad rastų iš kur parnešti žiedadulkių, nektaro... – sako bitininkas. – Jeigu viskuo aprūpinsi, avilys veiks kaip darnus organizmas.
Kažkada jis rūpinosi, kad šitas miestelis, kuris matyti nuo kalno, ir visas didžiulis ūkis veiktų kaip organizmas. Kad visi turėtų darbo, duonos, pastogę, kad būtų patenkinti gyvenimu, partija ir vyriausybe.
Pirmąjį pusdienį jis aplėkdavo ūkio valdas. Iki pietų jau žino, kad Burneikių fermoje viena karvė pririšta per trumpai, iš antrosios girdyklos nebėga vanduo, o Gineikiuose kombainams per vėlai atvežta kuro. Rytoj rytą jis vadovams tarkuos nugaras. Minkšto būdo direktorius gal ir ne toks minkštas...
Ūkis turėjo veikti kaip avilys.
Palyginimas su aviliu jam atrodo keistas.
Avilys, bitės, rami dienų tėkmė labai toli nuo tų audringų metų ir nuolatinio skubėjimo. Dabar, po revoliucijų – visai kitas gyvenimas. Jeigu ne permainos, jis vargiai būtų ištvėręs. Vargiai būtų atlaikę širdies nervai...
Paradoksas, bet lūžis suteikė naują šansą gyventi. Gyventi ilgiau ir sveikiau.
Dabar jis gyvena tarp bičių.

Išbrauktas laikas
Sodyba įkalnėj, pietinėj pusėj. Nuo čia matyti mokykla ir apsnigtos snūduriojančios trobos. Miestelis kažkuo panašus į bityną.
Tokie palyginimai jam irgi atrodo keisti. Bet kažkas tokio yra. Bitės nekuria savo tvarkos, o tie, kurie gyvenom anoje valstybėje, irgi turėjom kažkaip prisitaikyti. Reikėjo gyventi. O žmogus dar ir kūrė!
Kai jis atėjo čia dirbti, Kaltinėnai buvo tik kelios purvinos gatvės. Skaičiuojam ant pirštų: Parko gatvės nebuvo, Plento gatvės nebuvo, Kražių gatvės buvo keli namai, nebuvo kvartalo už bažnyčios, viso Šalčininkais vadinamo kampo... Negi tą visą naujesnę miestelio dalį reikėtų kaip nors likviduoti, jeigu ji išdygo kažkokiu negeru laiku? Ir trobas nugriauti, kaip buvo nugriautos kelios fermos?
– Na, tai buvo okupacijos metas, – susimąstęs sako buvęs tarybinio ūkio direktorius. – O mes, direktoriai, buvome okupacinės valdžios įrankiai. Patinka ar nepatinka, turime tai pripažinti...
Šiandien jis gali valandų valandas kalbėti apie bičių gyvenimo paslaptis. O apie tuos laikus, kai vadovavo kur kas didesniam bitynui, tam, kuris užėmė apie 10 tūkstančių hektarų?
Nėra klausytojų...
Dabar jis viešai paminimas tik kaip bitininkas, o direktoriavimo metai tarsi išbraukti iš gyvenimo. Tas laikas - labai bloga tema.
Kartais atrodo, kad mes norim sunaikinti dalį istorijos.  Išvalyti kai kuriuos įvykius, kapinėse ištrinti žmonių pavardes...

Ką sako žmonės
Simas Barcevičius, buvęs ūkio padalinio vadovas, vėliau - apylinkės viršaitis, dabar – ūkininkas, valdantis apie 150 hektarų žemės:
– Taip, aš dalyvavau tuose įvykiuose, kai vyko visi tie perversmai ir buvo verčiamas Bugenis. Aš pats dalyvavau jo vertime. Mums atrodė, kad jis gali priešintis. Ypač jo bijojo tuometiniai rajono vadai. Atseit, stos ginti komunizmo, ims kiršinti žmones...
Nieko jis nebūtų kiršinęs, nebūtų gynęs komunizmo. Aš tuo neabejoju. Nebuvo jis toks raudonas – neversdavo dirbti per Velykas. Kas to nežino? Jis irgi buvo už reformas, tik nuosaikesnes. Suprojektavo keturias bendroves, kurios galėjo pakeisti atgyvenusį tarybinį ūkį. Neblogai buvo apskaičiavęs, bet apie jokias bendroves tada negalėjo būti kalbos. Rajono valdžia nenorėjo girdėti.
Dabar apie daug ką galvoju kitaip. Labai greit pamačiau, kad visa ta suirutė – atgimimo parodija. Buvau įgąsdintas bolševizmo ir norėjau kuo greičiau jo nusikratyti, bet naikinti turtą... Juk tai buvo beprotybė! Kiti šiandien sako, kad Landsbergis nelipo ant fermų ir nedraskė stogų, bet aš pasakysiu, kad Hitleris nenušovė nė vieno žydo. Maniau, kad mes patys susikūrėm Sąjūdį, bet pamačiau, kad jis mums buvo sukurtas. Jį sukūrė tos pačios pragaro jėgos, kurios sukūrė fašizmą ir bolševizmą. Štai ką tau pasakysiu!
Gerai, kad Bugenis laiku pasitraukė iš to beprotnamio. Jautresnis žmogus, jis sunkiai būtų atlaikęs. Sykį mes susitikom, ir aš jam draugiškai pasakiau: gerai, kad mes tave tada nustūmėm. Na, aš jam padariau kaip ir paslaugą...
Buvęs ūkio specialistas, nenorėjęs skelbti savo pavardės:
– Stasys susikūrė tokio geriečio, inteligentiško, jautraus vadovo įvaizdį. Jis tikrai nei grubus, nei arogantiškas. Bet nereikia pamiršti, kad jis buvo kietos, giežtos ir net žiaurokos sistemos sraigtelis. Ir toje sistemoje jis buvo gerai vertinamas.
Stasys darė tai,  ko iš jo reikalaudavo, bet daug ką darydavo svetimomis rankomis. Mes, specialistai, turėdavome spausti mažesniuosius, o jis paprastų žmonių akyse išlikdavo toks kaip ir gerietis. Kažkas juk turėjo žiūrėti tvarkos! Ir ne visada tai pavykdavo pasiekti geromis manieromis. Žodžiu, jis buvo griežtas vadovas, tik ne visi tai matė.
Jonas Kasputis, buvęs ūkio traktorininkas, dabar - pensininkas, dirbantis 13 hektarų žemės:
– Atiduočiau visas 7 savo karves ir tuos 13 hektarų, kad tik sugrįžtų anie laikai. Kad vėl vadovautų tokie, kaip Bugenis! Juk statėmės trobas, miestelis augo, mes visko turėjom ir niekas mums nerūpėjo. Pasistatyk trobą dabar!..
Tada buvo kažkas, kas žiūrėjo tvarkos. Dabar visi tempia į savo pusę. Gaila, kad buvęs mūsų direktorius nepateko į Seimą ar kur nors į Vyriausybę. Jis nieko nepasodino į kalėjimą, o tvarka buvo. Gal tokių dabar nebereikia?
Kornelijus Andrijauskas, miestelio gydytojas:
– Man buvo baisiausia, kai Stasys Bugenis tapo mokyklos sargu. Jis pats gal ir nekompleksavo dėl sargo statuso, bet man tai atrodė klaikus nesusipratimas. Sykį mačiau, kaip vienas šūdžius rėkia ant jo. Neiškenčiau ir pasakiau: "Žmogau, ką tu darai? Ant ko tu rėki? Ar tu manai, kad šis žmogus mažesnis už mus? Ar jis ką padarė taip, ar ne taip – jis mums, kaltinėniškiams, yra labai nusipelnęs. Tai mūsų istorijos gabalas, o tu rėki ant jo?.."

Liko su mažesniais
Mano herojus į savo praeitį žiūri ne taip romantiškai ir visai be nostalgijos. Na taip, prieš 20 metų buvome jaunesni, stipresni, sveikesni... Tačiau tai, kas įvyko, turėjo įvykti.
– Nei kiek neabejoju, kad ana sistema turėjo griūti. Ji buvo brangi, neefektyvi, neskatino dirbti. Be pigios naftos negalėjo išsilaikyti. Aišku, be reikalo sunaikinta tiek turto. Politinę sistemą reikėjo naikinti, turto - ne. Bet šiandien nebeverta svarstyti...
Šiandien jis toli nuo politikos. Pažiūri pro televizorių. Stengiasi labai neįsijausti – juk apmaudu kartais...
Kodėl apmaudu?
– Mano  buvę partijos bendražygiai, vadinamieji kairieji, neregėtai pralobo ir dabar atstovauja pačiam stambiausiajam kapitalui. Brazauskas ir visi kiti... O  silpnesnieji neturi atstovavimo savo valstybėje. Vidurinysis sluoksnis, kuris neša pačią didžiausią naštą, šitai valstybei tarsi nereikalingas. Kas, kokia partija jam atstovauja Seime? Sėdime ant parako statinės, tarsi lauktume kokios revoliucijos ar Paryžiaus priemiesčių maišto...
Po visų išbandymų jis liko kairysis. Ne kokios "kairiųjų" turtuolių partijos, bet kairesnių pažiūrų žmogus.
– Nežinau, gal todėl, kad esu kilęs iš neturtingų žmonių... – svarsto jis pats. – Man atrodo, tuos žmones suprantu geriau, negu galinguosius.