Apie savamokslę dailininkę Zofiją Galdikienę nedaug kas žino ir Kaltinėnuose, kur ji su vyru Leonu atsikėlė maždaug prieš dešimt metų. Buvo jos darbų vienoje kitoje parodėlėje, bet piešia ji ne parodoms, bet savo vaikams ir anūkams. Kaimo vaizdeliai - jos mėgiamiausia tema, o vaikai labiausiai nori gimtosios sodybos. Paveikslas su jų trobele - tai visas gyvenimas, tai nupieštas laikas, kurio seniai nebėra.

 

Per vienas Velykas Galdikų vaikai sako: važiuojam namo! Tiesą sakant, vaikai jau seniai nebe vaikai, o ir namų nebėra. Bet jie visi važiuoja link Laukuvos, atpažįsta tą vietą, kur buvo senoji troba. Priešais televizijos bokštą, anapus Žemaičių plento. Išliko elektros stulpas - kažkada jis stovėjo beveik pačiame kieme. O gimtoji kalvelė matyti iš tolo.

 

- Mūsų namai! - šaukė truputį pražilę vaikai ir kryžiumi krito ant žemės. Velykos tą pavasarį buvo vėlyvos, žemė jau buvo įšilusi.

 

Kodėl taip traukia šita vieta, kur nieko daugiau neliko, tik prisiminimas?

 

- Taip, jie labiausiai prašo, kad nupieščiau tėviškę, - sako Zofija Galdikienė - savamokslė dailininkė, penkių vaikų motina, būrio anūkų ir proanūkių senelė ir prosenelė.

 

Su vyru Leonu dabar ji nelaiko jokių gyvų padarų, tik šunį, vadinasi, piešti yra marios laiko. Turėjo jie dar kitus namus netoli Ažuolijos, bet anie, pirmieji, kur buvo Plunksnių kaime, yra patys svarbiausi. Tuos reikia piešti, tų reikia visų labiausiai. Čia išsirito penki vaikai, čia jie užaugo ir išsilakstė, bet vis nori atgal į tą vietą, kur nieko seniai nebėra. Vieną paveikslą išsivežė Salomėja į Bilionius, kitą išsivežė Vytautas į Kvėdarną. O dar reikia kitiems...

 

Ne, jie nenori to pliko kalno, kuris liko po melioracijos. Jiems reikia senosios trobelės su virtuve ir dviem kambarėliais, sodo ir kiemo, žinoma. Zofija moka nupiešti iš atminties. Štai didysis ąžuolas - jis liko tik atminty... O čia buvo vasarinė virtuvė, toks mažas namelis, kur stovėjo duonkepis pečius. Iš čia sklisdavo duonos kvapas. Toks kvapas, kad sunku nukentėti. Vaikai, būdavo, trinasi aplink ir nekantrauja. Sykį Salomėja valgė riekę ir tarė: "Kada nors nurysiu liežuvį". Taip jiems patikdavo duona!

 

Zofija nenoromis atsineša popieriaus lapą, pieštuką, vandeninių dažų. Šiandien taip nesinori piešti, jau taip nesinori! Jai vis rečiau beateina toks noras. Gal kad senatvė? O gal atsibodo grįžti ir grįžti tenai, kur iš tiesų niekada jau nesugrįši?

 

Bet jeigu prašo žmogus...

 

Būtų taip įdomu pažiūrėti, kaip ji tai daro iš atminties. Pirmiausia - eskizas pieštuku.

 

- Tame gale buvo vienas ar du langai? - klausia piešėja vyro.

- Du, du, - sako Leonas.

- Aha, atsimenu, du...

Ar vyras gali patarti žmonai? Ką nors nurodyti?

 

- Ne, ne, - skuba atsakyti žmona. - Man patarimų nereikia. Paklausiau, atsakė ir ačiū. Kaip noriu, taip ir piešiu.

 

Ji piešia taip, kaip atrodo gražiau. Niekada neturėjo jokių dailės mokytojų. O kad piešia gražiai, pati pamatė seniai, labai seniai - dar eidama į pradžios mokyklą. Tada mergaitės turėdavo tokius sąsiuvinukus su užrašu "Atminimas - ne vežimas, pora žodžių, ir gana". Į tuos sąsiuvinukus jos rašydavo viena kitai ką nors atminimui. Zofija ne tik parašydavo, bet ir nupiešdavo. Kokią nors gėlę. Draugėms labai patikdavo, visos prašydavo, nešdavo savo atminimų sąsiuvinukus.

 

Dar piešdavo ką nors anūkėms, kai toms reikėdavo piešimo pamokoms. Mokytoja iškart suprato, kad tai - ne vaikų piešiniai. Bet užskaitydavo. Sakydavo: atneškite dar močiutės darbų. Matyt, jai patikdavo tie piešiniai.

 

Daugiausia paveikslų atsirado čia, Kaltinėnuose. Kai išėjo į pensiją, kai Ąžuolijoje metė ūkelį.

Kodėl tiek ilgai ji nepiešė - nuo vaikystės iki pat pensijos? Juk žinojo, kad moka piešti!

 

- Neturėjo kada, - už Zofiją atsako Leonas. - Trečią ryto atsikelia, eina į fermą. Aš irgi. Pareinu, būdavo, ir nieko daugiau nebenoriu. O ji, žiūriu, dar dvi lysves nuravėjusi. Jau toks darbštumas, toks darbštumas jos buvo! O kada piešti? Piešti nebuvo kada.

 

- Esu piešusi kolūkio stendui, - prisimena Zofija. - Paprašė kažkas iš valdžios, kad nupieščiau latro karikatūrą. Tada buvo mada viešai kritikuoti prastus darbininkus. Dirbo pas mus vienas toks, kuris dieną jau nuvirsdavo kur nors į patvorį. Tai aš nupiešiau patvory gulinti latrą, o jie ten kontoroj prirašė, kad tai mūsiškis darbininkas, įdėjo į stendą. Už tą karikatūrą vos negavau į kailį, tai daugiau nebepiešiau. Prašė dar, bet pasakiau: ne, nenoriu gauti į plutą.

 

- To žmogaus seniai nebėra, - susigriebia Leonas. - Kaži, ar reikia tai prisiminti?

 

- O kodėl ne? - piešdama sako Zofija. - Buvo, tai buvo.

 

O prie jų namo buvo nedidelis sodas. Melioratoriai išrovė obelis, iškasė griovį ir visas palaidojo. Tarytumei žmones.

 

O tų žmonių, su kuriais jie kažkada vaikščiojo į šokius, jau nebėra. Jau kada nebėra!

 

- Jie gėrė, rūkė, nesižiūrėjo, - sako Leonas. - O aš išlikau.

 

Leonas kažkada žengė protingą žingsnį. Laikraštyje paskaitė, kad rūkyti nesveika, kad pavojinga, kad reikia mesti. Jis apsigalvojo ir sumetė cigaretes į krosnį. Visas, kiek turėjo. "Dabar degini, o rytoj varysi vaikus į krautuvę, kad nupirktų", - šaipėsi tada žmona. Netikėjo ir darbo draugai. Provokuodami, būdavo, vis pasiūlo jam užrūkyti. Leonas paima, įsideda cigaretę kišenėn. O kai jie patys neturi, Leonas duoda jiems užrūkyti. Taip jie pažaidė savaitę ar dvi, kol atsibodo. O jis nuo tų dienų daugiau ir neužrūkė.

 

- Buvau pamiršusi stulpą, - prisimena Zofija.

 

Stulpas stovėjo beveik kieme. Tas pats, kur iki šiol išliko. Bet iš pradžių, aišku, nebuvo nei elektros, nei stulpo. Džiaugėsi susirentę trobelę. Pagyveno truputį pas Zofijos tėvus ir susirentė savo. Tėvai gyveno čia pat, beveik tame pačiame kieme. O Leonas - nuo Laukuvos, jis iš kitos parapijos. Penkis kilometrus per pūgą ir šaltį lydėdavo ją iš šokių.

 

Ar negalėjo susirasti gražesnės panos arčiau?

 

- Galėjo, galėjo, bet susukau galvą, - didžiuojasi Zofija. Žiemą pavaikščiojo abu į šokius, pavasarį neiškentę susituokė.

- Šiaip taip, šiaip taip ir nugyvenom 57 metus, - sako Zofija.

 

- Tu nesakyk "Šiaip taip", - burba vyras. - Jis taip ir parašys!

 

Kas jo klausys! Vaikai irgi neklausydavo. Ar jis sakydavo ką, ar nesakydavo - buvę nebuvę. O mamos bijodavo. Mama rudakė, kieto būdo, į savo tėvą. Jos tėvas buvo oho! Tol nestojo į kolūkį, tol nepasidavė, kol paliko be nieko. Žemės turėjo nedaug, tik 12 hektarų - į Sibirą tokių nevežė, bet uždėjo tokias pyliavas, kad patiems nebebuvo ko valgyti. Į kolūkį jie nuėjo visiški vargšai.

 

Zofija jau nupiešė trobą, vasarinę ir stulpą. Dabar reikia piešti ąžuolą. Ąžuolas irgi neišstovėjo.

 

- Kas galėjo žinoti, kad viskas taip pasikeis, - svarsto Leonas. - Praėjo laikas, išnyko žmonės. nebėra fermų, kur kažkada dirbom. Mūsų vaikai dar Lietuvoj, o anūkai išsilakstė po Europą. Kas būtų apie tai pagalvojęs? Vienas anūkas įsikūrė Islandijoje. Mūsų marti, jo mama, buvo nuskridusi pasižiūrėti. Parvažiavo pasibaisėjusi. Juk ten - vieni akmenys ir vandenynas! Pakyla vėjas - nenustovėsi ant kojų. Bet ten atsistoti ant kojų lengviau, nei čia, namuose... Aš to negaliu suprasti.

 

Zofija to irgi nesupranta. Ji bijo, kad Lietuvos neliks. Jeigu jauni išlakstys, ar su Lietuva neatsitiks taip, kaip ir su jos tėviške? Ar Lietuva neliks vien tik paveiksle?

 

Dar ji turi savo paveikslą nuspalvinti.

 

Ar ji nepagalvoja apie tai, kad galėjo būti dailininke?

 

- Taip, aišku, galėjau, - neabejodama sako Zofija. - Bet negalėjau. Seserį Aleksandrą tėvas išleido į mokslus, manęs neišgalėjo. Jis sakė: dvi - ne mano pečiams. Mes juk buvome visiški vargšai.

 

Dabar apmaudu?

 

- Ne, kodėl? Nebuvo jokio pavydo. Sesuo išėjo į aukštus mokslus, man - kitas gyvenimas. Sakyčiau, man nieko netrūko, tik miego. Einu ir svajoju: pareisiu - pamiegosiu. Bet pareinu iš fermos - namuose šitiek darbo! Prisėsiu - tuoj pat užmigsiu. Taip ir būdavo. Sakysim, autobuse. Kas to nematė, tas nesupras. Sesuo gyveno kitaip. Ji visą laiką dirbo mokytoja, jos vyras buvo mokyklos direktorius. O dabar? Ar jie - ne tokie pat pensininkai? Ar nesėdi savo troboj prie pečiaus? Juk grįžom visi prie to paties! Tai ko jiems pavydėsiu?

 

- Taip, nebeliko skirtumo, - sutinka Leonas. - Žmonės, ir tiek.

 

O kažkada jis manė kitaip. Žmonai sakydavo: būtumei baigusi mokslus - būčiau turėjęs mokytą pačią. Kokią nors garsią dailininkę! Žmona jam atšaudavo: būčiau buvusi mokyta - dar neaišku, ar į tave, kaimo Jurgį, būčiau žiūrėjusi!

 

Tai išgirdęs, Leonas šiandien suklūsta - tikrai, juk viskas galėjo pasisukti kitaip! Nuėjęs atsineša paveikslą, kur jis su žmona, vaikais ir anūkais. Kokia plati giminė išėjo! Bet jeigu kas nors būtų atsitikę kitaip, jeigu jie tą žiemą nebūtų susitikę šokiuose, arba ji būtų buvusi mokyta ir į jį nežiūrėjusi, arba dar kas nors būtų buvę kitaip, tai juk visos šitos giminės nebūtų buvę. Ir šito paveikslo jis nelaikytų rankose!

 

Kai pagalvoji - baisu!

 

- Jeigu buvo taip, vadinasi, kitaip negalėjo būti, - sako Zofija, baigdama darbą.

 

- Vadinasi, viskas vyko teisingai, - pritaria Leonas. - Apie tai kiek sykių mudu su ja šnekėjom ir peršnekėjom, bet grįžtam prie to paties: taip ir turėjo būti.

 

Gal jie studijavo šiek tiek filosofijos? Tarkim, apie egzistenciją?..

 

Ne, žinoma, ne! Jie studijavo gyvenimą.

 

- Tam kartui užteks, - Zofija deda spalvas į šalį. Ji truputėlį pavargo.

 

Paveikslas jau beveik gatavas, bet dar ne visai. Dar ji paspalvins čia, dar padažys čia... Bet ne dabar - kada nors vėliau.

 

Gyvenimas juk nepasibaigė.