Tokio išgąsčio Birutė Žukienė dar neturėjo. Vos tik vyrai išvažiavo į dirbtuves taisyti traktoriaus, troboje pasigirdo stiprus pyškesys. Birutė yra mačiusi gaisrą ir tą garsą pažįsta. Taip šaudo įkaitęs šiferis. Skaudančia nugara šiaip taip išėjo į kiemą, žiūri - tikrai!.. Šaudo vasarnamio stogas. Nuo jo iki daržinės - pusantro metro, ne daugiau. Šalia jų daržinės - kaimynų vasarnamis ir daržinė, o vėjas ugnį neša kaip tik į tą pusę. Kai apima baimė, atrodo - minutė kita, ir visas Gineikių kaimas nurūks dūmais.

 

Varžybos su ugnimi

- Stebiuosi, kaip greitai jie užgesino ugnį, - prisimena šiandien Birutė. - Labai apsukrūs mūsų ugniagesiai. Tokie apsukrūs, kad nežinau...

O tada ji nesugebėjo paskambinti ugniagesių vadui Antanui Bartašiui. Kaimynas surinko numerį. Skambinti tuo 112 - tai formalumas, o Antanas yra jų kaimynas, beveik visa jo komanda - irgi kaimynai, pirmiausia skambini jiems. Subėgo visi, kaip kad bitės sulekia gelbėti avilio.

- Supratau, kad reikalas rimtas, - pasakoja Antanas Bartašius. - Savo vyrams sakau: aš laikau ugnį, o jūs tiesiate liniją. Laikyti ugnį - tai pilti ant jos vandenį, kad ji neplistų daugiau, ir kartu taupyti vandenį. Pavarysi pilna srove - po kelių minučių cisternos neliks. Ką pilsi tada? Tiesti liniją - tai iki prūdo nuvesti žarną. Prūdas dar buvo užšalęs, bet šiais laikais ne bėda - turime motorinį pjūklą. O kažkada kirviais kirsdavom... Kai tik vyrai nutiesė liniją, paleidome tokią srovę, kad oho! Tada jau mūsų viršus. Kai atvažiavo Šilalė, reikalas buvo gatavas.

- Labai greitos orientacijos yra mūsų vadas - jis taip greitai suprato, ką reikia daryti, ir visa komanda taip klauso... Dirba visi kaip vienas, - stebisi Birutė. - Ir mus išgelbėjo, ir kaimynus.

Gaisrinėj ugniagesių kambario sienos nukabinėtos padėkos raštais. Ir tai - ne šiaip sau proginiai popieriai, kuriuos valdžia mėgsta dalinti per visokias šventes. Tie raštai - už pirmas ir antras vietas ugniagesių varžybose. Kiek tik buvo varžybų, tiek jie visiems duodavo miltų. Surengtų tokias varžybas dabar - jie vėl parsivežtų pergalę. Antanas tuo nei kiek neabejoja.

Tokios varžybos - ne pramoga ir tuščias laiko leidimas. Tik gerai treniruota komanda gali būti greitesnė už ugnį.

O tai - jau tradicija. Ji prasidėjo ne nuo Antano ir ne nuo jo tėvo Romualdo Bartašiaus - pirma Romualdo Kaltinėnų eksperimentinio ūkio ugniagesiu dirbo Pranciškus Vitartas. Pranciškus - tai jau pradžių pradžia. Nuo jo - visos tradicijos.

Ir Pranciškus, ir Romualdas iš pradžių budėjo po vieną. Toks tas budėjimas - gaisrinė mašina stovi garaže, o jei bėda, visi skambina į Vitartų namus arba bėgte atbėga. Tada Pranciškus lekia, atsirakina garažą, važiuoja į gaisrą.

Vienas? Taip, žinoma! Antro ugniagesio apskritai nebuvo.

Gavęs pavojaus signalą, nuskuba Pranciškus į Rūtelius, žiūri - dega namas tikrai, liepsna jau pro palėpės langą eina. Aišku - ugnis prasidėjo ten. Pranciškus įsijungia siurblį, čiumpa švirkštą, bėga į vidų, o tarpdury - vyras su kirviu rankoje.

- Ko lendi? - šaukia jisai ant Pranciškaus. - Aš tau neleidžiu!

Girdi, jis neleidžia į vidų. Girtas kaip pėdas.

- Šalin, netrukdyk, seni! - atšauna Pranciškus, pastumia jį, bėga vidun. Tada jis buvo jaunas, stiprus, apie pavojų daug negalvodavo. Už to šeimininko - kruvina moteris, ji visa kraujuose. Šauksmas, riksmas baisiausias. Bet Pranciškui aiškintis nėra kada, vanduo pasibaigs, o ugnis taip įsigalės, kad nesustabdysi.

Viskas gerai pasibaigė. Pranciškus užbėgo laiptais, užpylė ugnį. Dar buvo tik gaisro pradžia. Vandens užteko.

O kaip ta kruvina moteris? Liko gyva?

- Pasirodo, ji buvo ne kruvina, bet apipilta raudonais dažais, - prisimena šiandien Pranciškus. - Kaip sužinojau paskiau, buvo tenai kažkoks baliukas, vyras padaugino šnabės, susipešė su žmona, apipylė dažais, o paskui dar ir trobą padegė. Atvažiavo milicija, uždėjo jam antrankius, išsivežė į rajoną. Papurtė - prisipažino. Ar pasodino - to nežinau. Čia jau ne mano reikalas. Savo aš padariau, neleidau įsismarkuoti liepsnai. Greitis - tai viskas. Prasnausi - nieko nebepadarysi.

Paskui ugniagesiu ūkis dar priėmė Romualdą Bartašių, po metų kitų susidarė visa ugniagesių komanda. Prasidėjo kitos varžybos su ugnimi.

- Jie taip treniravosi, taip treniravosi prie mūsų prūdelio! - prisimena šiandien Pranciškaus žmona Irena Vitartienė. - Paskui, kai prie gaisrinės iškasė prūdą, išsikėlė tenai. Treniravosi ten. Kai vis kokios varžybos, tai parsiveža premijas.

- Tokios ten premijos, - šypsosi ugniagesių patriarchas. - Per naktį pragerdavom.

 

Gera komanda - jėga

- Kam tu, Pranai, čia apie gėrimą? - pyksta žmona. - Žmogus dar ką pagalvos. Netikėkite juo, jis beveik negerdavo. Sykį parvažiavo jie iš varžybų, kaip visada - turtingi. Vakare prie gaisrinės taip pasigirdo daina, kad medžiai lingavo. Pareina vyras namo - blaivus kaip kūdikis. Štai toks jisai buvo latras.

- Buvo, buvo toks reikalas, - prisimena Pranciškus. - Kaip visada, laimėjom varžybas. Pasitaikė toks suktas teisėjas, visą minutę nuo mūsų nusuko, norėjo pirmą vietą suveikti Upynai. Bet mes ją` pusantros minutės aplenkėm, tai pusė minutės liko mūsų viršaus. Parsivežėm premijas, prisipirkome visko, susidėjom Gineikių parkiuke ant stalo. Reikia aplaistyti šitokią pergalę. O aš - nė į burną, aš negaliu gerti. Aš juk vyriausias. O jeigu gaisras? Kas į gaisrą važiuos, kada visi būsim girti? Vyrai pradėjo švęsti - gaisrinėj telefonas. Užsidegė ferma. Tegu jie švenčia, galvoju aš sau, jiems išeiginė, o aš važiuoju vienas. Nuvažiuoju - atlekia jie iš paskos. Dar sykį kažkas paskambino, pasakė vėl apie gaisrą, tai jie visi pašoko, nutvėrė motorinį siurblį, tą patį, kuriuo laimėjom varžybas, įsimetė į sunkvežimį ir pasivijo mane. Kada tiek gerai treniruotų vyrų, tai ugnį užpylėm kai uogą.

O jau paskui - balius kaip reikiant?

- Taip, tada tai uždainavom, - prisimena veteranas.

Vadas - irgi? Juk pergalė tai jau tikra, nebe žaislinės varžybos!

- Aš juk buvau vadas, - kartoja Pranciškus. - Kaip aš galiu gerti? Ar tu žinai, kad kito gaisro nebus? O jeigu vėl? Ką darysi tada?

Sykį važiuoja jis iš Upynos - pasivijo milicija. Sako:

- Girtas važiuoji! Mašina kažkaip nelogiškai mėtosi į šalis, kažkaip neteisingai kerti posūkius... Išgėrėte, draugas ugniagesy?

Pranciškus mėgina teisintis - liežuvį vos apverčia.

O čia tai nuotykis! Jis tai prisimins visą gyvenimą.

Pranciškus buvo negirtas, jo niekas nenubaudė. Dvi paras be pamainos gesino Upynoje gaisrą. Nusivarė nuo kojų, bet trauktis negali. Važiuoja po visko namo - vos vairą nulaiko. Milicija stabdo - kalbėti sunku.

- Vienam dirbti buvo nekas, - prisimena veteranas. - Komanda - kas kita... Gera komanda - jėga!

 

"Mes atvažiavom gelbėti"

Antanas su savo vyrais dabar turi rūpestį. Užstrigo jų GAZ-66 variklis. Ištempė iš garažo kitą, dar senesnę GAZ- 66.

Antanas sako, kad jos abi iš praeito amžiaus, tik viena - 1984 metų, o kita - dar dvidešimt metų senesnė. Kai kur parūdijusi, bet eina kaip zuikis. Jei reikia važiuoti link Kaltinėnų, tai jie nuo Gineikių pasileidžia į tokią pakalnę, įsibėgėja iki 80 kilometrų per valandą, o paskui, kai paima greitį, važiuoja toliau kokius 70. Bet jei nuo Kaltinėnų reikia kilti į Rūtelių kalną - bėda.

- Sėdim mašinoj, linguojam, kad būtų greičiau, - šypsosi Vytautas Karbauskis.

O kai nuvažiuoja į gaisrą, kartais nustebina žmones.

- Iš kur tokį grabą ištraukėt? - klausia kiti.

Bet jie tūpineja apie tuos savo "grabus", dar vis palaiko gyvybę.

- Kur tu matei, kad policija ar greitoji važinėtų senais UAZ-ais? - klausia Alvydas Vitartas. - Arba kad šitų tarnybų žmonės patys žiemai savo kontorai pjaustytų malkas? Mes tik vieni tokie!

Iš tėvo jis paveldėjo profesiją ir perėmė mašiną, kuria tėvas jaunystėj pradėjo gaisrinę.

Užtat niekas nesako, kad kaltinėniškiai ugniagesiai - žiopliai. Kada visa komanda supuola gesinti gaisro, tada žmonės galvoja, kad tokia jų pareiga, Iš tiesų pareiga tik tiems, kurie budi tą parą. Kitiems - laisva diena, į gaisrus galėtų ir bevažiuoti. Kitose gaisrinėje tokios tradicijos netgi nėra, ten nevažiuoja visi. Važiuoja tik tie, kurie budi.

- Kai gaisras toliau, mes irgi nevažiuojam visi, - sako Antanas, jų vyresnysis vairuotojas. - Bet kai čia pat, kai dega saviškiai, tai visi pašokam ant kojų. Visi gauname žinią, visi turim lėkti. Arba pranešu aš, arba budėtojas. Ir jokių kompromisų, jokių "negaliu"! Dega kaimynas, o mes gulėsim, pilvus išvertę?

Antanas Bartašius, Arūnas Katauskas, Rimas Gudauskas ir Jonas Jonutis gyvena Gineikiuose, visai šalia gaisrinės. Vytautas Karbauskis ir Jonas Geryba - kaltinėniškiai. Alvydas Vitartas ir Ignas Gužauskas - arčiau Bijotų. Gerai, kad yra visur gyvenančių. Kai atvažiuoja gaisrinė, vietinis jau budi prie kelio, parodo, kaip nuvažiuoti. Ne visada lengva surasti.

Štai gauna jie pranešimą: Radiškės kaime dega Pocienės namas. O Radiškės kaimas ilgumo keli kilometrai, jame gyvena keturios Pocienės. Dvi - pagrindinėj gyvenvietėj, dvi - vienkiemyje. Argi tuo senu gaisrinės kledaru duosies po visą Radiškę?

- Šokom į savo lengvąsias, nulėkėm čia, nulėkėm čia, o kai atvažiavo gaisrinė, mes jau žinojom, kur jai važiuoti, - pasakoja Antanas. - Kartais piktumas suima, kada paklausia: ko atvažiavot, mes užgesinom patys! Pats klausimas "ko atvažiavot?" yra neprotingas. Juk atvažiavom gelbėti!

 

"Pagelbėti yra gerai"

Tyrelio miškas šalia Košių kaimo degė kelias savaitės. Ugniagesiai nusivarė nuo kojų, jiems į pagalbą važiavo Rietavo urėdijos darbininkai. Vanduo jau buvo vežamas ne tik gaisrinėmis mašinomis, bet ir traktoriais.

Atrodo, ugnis jau užgesinta, rytą - ir vėl!

- Padėjo mums vietiniai žmonės ir tokie vaikai. Važiuojam prie upės vandens - ir jie su mumis kabinoj. Iššoka pirmieji, ištempia žarną. Kaip ir draugai su jais palikom, - pasakoja Arūnas Ramanauskas. - Pagaliau gaisras kaip ir užgesintas. Vakare vyrai nuėjo pavalgyti, o aš, sakau, nueisiu, užmesiu akį, ar neįsidega vėl. Nueinu - mūsų draugai vaikigaliai kuria lauželį! Tie patys, kurie mums šitaip padėjo, kurie su mumis važinėjo vandens. Jie nori iš naujo uždegti mišką! Mėginau sučiupti - pabėgo. Abu pažinau, pasakiau policijai. Kada juos pakratė, prisipažino, kad gaisras buvo jiems pramoga, dabar jie taip nenorėtų, kad išvažiuotų ugniagesiai! Jie būtų norėję, kad pramoga nesibaigtų per vasarą.

- Girdėjau, vienam buvo įspyręs arklys, - sako Antanas Bartašius. - Nepaprastai keistas gaisras. O šiaip žmonės linkę padėti. Ne visur ir ne visada, bet padeda.

Kartais neleidžia iš prūdo pasemti vandens kaimyno trobai gesinti, o kartais patys lenda į ugnį gelbėti svetimo turto. Būna, kad netgi atsidėkoja. Kada jie užgesino vieną krautuvę Kaltinėnuose, tai šeimininkas atvežė dovanų kalną - saldainių, sausainių, alaus, vyno ir dar visokių gėrybių.

- Ir visko labai daug... - sako vyrai svajingai.

Naktį užsidegė tos krautuvės šaldytuvas, nuo šaldytuvo liepsna kibo į lubas. Kai jie atvažiavo, rado duris užrakintas. Jonas Geryba pralaužė stogą, įlindo į vidų, varo ant lubų vandenį. Pradeda springti dūmais, iškiša lauk galva, patraukia gryno oro ir vėl - į dūmus.

Bet jie neturi deguonies kaukių ir specialios aprangos! Ar jiems priklauso lįsti į dūmus?

- Aišku, kad nepriklauso, - sako Antanas. - Bet jei žiūrėsi, kas priklauso ir kas nepriklauso, tai kas bus? Tik šilališkiai turi tas kaukes, bet kol atvažiuos Šilalė, viskas sudegs. O dabar parduotuvė labai nenukentėjo. Užtat šeimininkas buvo dėkingas. Labai daug dovanų atvežė!

- Pagelbėti žmogui yra gerai, - sako ir jų patriarchas Pranciškus Vitartas. - Tai kada nors grįš.

Kada jis dirbo gaisrinėj, autostrados dar nebuvo, visos mašinos važiavo senuoju Žemaičių plentu, visai pro, pat gaisrinę. Atsitinka kas - suka į gaisrinę. Visi žinojo, kad dirba čia toks Vitartas, kuris variklius išmano.

Sykį į gaisrinę vilkte atvilko "Moskvičių". Žmonės iš Baltarusijos. Važiavo į Palangą, kažkas atsitiko varikliui... Gal pataisysi, meistre? Pranciškui vis tiek budėjimas, laiko yra, tai jis pakrapštė degimo sistemą - veikia! Išvažiavo tie žmonės pabandyti, apsisuko, sugrįžo atgal.

- Kas tu per žmogus? - stebėjosi jie. - Mes visi žinom, kad lietuviai nemėgstate rusų, o tu neatstūmei, padėjai. Aš Minsko ligoninės vyriausia gydytoja, mano vyras - parduotuvės direktorius. Sakyk, ko reikia, padėsim.

- "Stogerono" sunku gauti, - pasiguodė Pranciškus. Tokių vaistų daktarai jam buvo prirašę venoms praplėsti.

- Koks kraujo spaudimas? - paklausė ta rusė. - Žemas? Tada reikia ne "Stogerono", bet "Cinarizino".

Įkišo jam į kišenę dešimt rublių ir nuvažiavo savais keliais.

Po kurio laiko jam į namus ateina siuntinys. Visa dėžė "Cinarizino"!

O sykį jis taisė vyriausybinę ponų "Čaiką". Irgi važiavo į Palangą, užstrigo kažkuris ratas. Kol jie su vairuotoju krapštėsi apie mašiną, tas didelis ponas gėrė degtinę su ūkio direktoriumi.

Paskui atsitiko taip, kad Pranciškų atleido iš darbo. Girdi, dėl sveikatos jis nebegali dirbti. Pranciškus valdžią - į teismą. Šilalėj bylą laimėjo, ūkis apskundė sprendimą Aukščiausiam teismui. Pranciškus laimėjo ir ten. Reikia važiuoti iš Vilniaus namo - į autobusą netelpa. Atsistojo prie kelio, balsuoja.

- Žiūriu, atvažiuoja "Čaika". Ar aš stabdysiu tokią? Bet ji pati sustojo. Žiūriu, mojuoja vairuotojas, girdi, ateik! Nueinu - tas pats senas pažįstamas, su kuriuo ratą taisėme. Dabar jis važiuoja į Palanga parsivežti to didelio pono. Iki Gineikių parvežė, prie pat ūkio kontoros išleido.

O tada atsitiko keistas dalykas. Įsivaizduojat, ką pagalvojo direktorius? Štai atvažiuoja "Čiaika", parveža jo darbininką iš Vilniaus! Tai kaip jis nelaimės bylos, jeigu ministerijų ponai pažįstami?

- Ir taip jie paliko mane ramybėj, - sako Pranciškus. - Iki pensijos dirbau.

 

Toks nejuokingas juokas

Sulaukė pensijos čia ir Antano tėvas Romualdas Bartašiaus, dar gali sulaukti ir pats Antanas. O kaip kiti?

Kurie jaunesni, tiems gali būti visaip.

- Jeigu ne tos sudilusios mašinos, viskas būtų gerai, - sako vyresnysis vairuotojas. - Rajono valdžia suremontavo patalpas, dabar gyvenam šiltai ir švariai. Gaila, kad užrakintas anas garažas, parodyčiau tau, kur mes budėjom anais laikais. Tame garaže sukalta būda, joje tilpo lova ir televizorius. Kai pažiūri atgal, tai vis tiek viskas geryn.

Bet... Ar jiems bereikės tų patalpų? Jeigu juos išvarys iš darbo ir pasakys: dabar būkite savanoriai!

Kalbos apie tuos savanorius suerzina visą komandą. Vyresnieji prisimena savanoriškas ugniagesių draugoves, kurias turėjo kiekvienas kolūkis. Turėjo jie motorinį siurblį. motoras ne visada užsivesdavo. Ir ką tu iš jų paimsi? Jei nori - važiuoja į gaisrą, nenori - ir nevažiuoja.

- Nelabai prisimenu, kad jie būtų važiavę, - sako Antanas. - Nematėm jokios naudos. Tai tokie savanoriai vėl bus?

Vyrai trauko pečiais. Išardyti komandas yra vienas juokas. Iš to gal kas nors uždirbs... O paskui gaisrų tikriausiai nebus? Arba viską gesins Šilalė?

Prieš kelis metus buvo čia toks visai nejuokingas juokas. Atvažiavo toks pokštauti linkęs žmogus, vieno ugniagesio uošvis. Sako: vėl sėdit ne darbo? Einu, pakursiu ką nors, kad jums nereikėtų tingėti.

Parvažiavo žmogus namo - dega paties tvartas.

- Tada skambina mums: dabar jau tikrai dega! Tvartas užsidegė pats, nereikėjo pakurti. Aš ir sakau: ta tema geriau nejuokauti! - įspėja Antanas, ugniagesių lyderis.