Senoji Kaltinėnų stotelė dabar pasikeitusi, bet tai - ta pati stotelė, pro kurią senuoju Žemaičių plentu išvyko daugybė jaunų žmonių. Juos čia atlydėjo tėvai, broliai, seserys. Jie padėjo atnešti sunkius ryšulius, kėlė juos į autobusą. Paskui dar stovėjo, mojavo rankomis. Liudai - irgi. Visiems rūpėjo išleisti ir niekam dar nerūpėjo, kaip jie turės sugrįžti.

Visai kitokia

Kavinukė kieme šalia "Dviejų gaidelių". Tą vietą žinojo visi, kurie bent kiek pažinojo Klaipėdą. Ypač - jaunimas. Ir ją čia galėjai sutikti su draugais geriančią kavą. Tą šiltą vasaros vakarą, kai apsilankė režisierius, ji irgi sėdėjo ir plepėjo su kažkuo apie kažin ką. Na, gal tai buvo ir nelabai šiltas, gal ir ne vakaras... Ne tai svarbu.

Reikšminga pati aplinkybė: ji negalėjo likti nepastebėta.

Nesvarbu, ar tu režisierius, ar fotografas, aš šiaip į merginas besidairantis kavinių gyventojas, tu negalėjai bent trumpam neatkreipti dėmesio į jos storus palaidus plaukus. Tie, kurie mokėsi su ja Kaltinėnų vidurinėje, prisimena ją iš storos geltonos kasos. O dabar jos plaukai palaidi ir dar labiau traukia aplinkinių žvilgsnius. O dar lininė suknia su tokiomis ilgomis juostomis... Ne, tokios suknelės parduotuvėj negausi.

Ir auksiniai plaukai, ir lininė suknia, ir visa jos laikysena šaukte šaukė: aš ne tokia! O jam, režisieriui, kaip tik reikėjo tokios visai ne tokios. Jaunos merginos, kuri galėtų atsiskirti nuo tokių kaip visi ir įsikurti medyje.

Taip jie susipažino. Sutarė, kad ji rytoj atvažiuos į repeticijas.

Galima sakyti, Alvydui Vizgirdui pasisekė. Pasirodo, ta mergina, Liuda Vismantaitė, Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose jau yra baigusi lietuvių kalbą, literatųrą ir režisūrą, o dabar pati dėsto studentams scenos pradmenis. Vadinasi, abėcėlės mokyti nereikės, nuo pirmos dienops bus galima pradėti Trumeno Kapotės "Medžio istoriją".

Dolės vaidmeniu prasidėjo artistės Liudos karjera Medžio apdirbomo kombinato liaudies teatre, kuris vėliau tapo "Pilies" teatru, vaidino ji ir lėčių teatre "KU-KŪ", kuris išaugo į Klaipėdos lėlių teatrą. Norėdama galėjo kopti ir akademinės karjeros laiptais Klaipėdos fakultetuose, kurie laikui bėgant susijungė į savarankišką Klaipėdos universitetą. Bet kaip pradėjo karjerą paprasta dėstytoja, taip ir pabaigė.

- O juk galėjai būti ponia dekanė, gerbiama docentė arba profesorė, - sakau jai, norėdamas nutaikyti jos trobelėje  geresnį kadrą. Būčiau fotografavęs ją ilga profesorės mantiją, o ne tuo kaimietišku megztiniu, apsuptą akademinės šlovės, o ne trijų šunų, duodančią vertingų nurodymų paprastiems dėstytojukams, o ne skalbiančią žlugtą...

Argi negaila? Liuda, juk tu prametei šansą!

- Eik tu žinai kur!..

Yra daugiau, kurie jai nepritaria. Štai kas rašoma Pilies teatro jubiliejui skirtoje knygelėje "Po dvidešimties metų viską pradedame nuo pradžių":

"Liuda yra tinginė. Taip, ji visada buvo tinginė ir šiandien yra tinginė. Jai diržo reikia. Galėtų vaidinti ir džiuginti kitus savo darbais. Sėdėti kaime ir auginti bulves gali kiti. Ji seniai kalbėdavo, kad išvažiuos į kaimą, bet aš netikėjau. Išvažiavo."

Toks ilgas gimimas

Į namus per vieną dieną negrįši. Viskas vyko kažkaip natūraliai, palaipsniui, žingsnis po žingsnio.

Motina visai nesuko galvos dėl to, kad Liuda netapo nei docentė, nei profesorė, nei prezidentė. Ji turėjo daug didesnių rūpesčių.

Mažikė ištekėjo už ruso. Argi rusas - žmogus? Giminė pašiurpo, dėdė tremtinys vos negavo širdies smūgio. O Liuda? Kada ta ištekės?

Na, kad ir už ruso... Pasirodo, rusas netgi labai žmogus. Silvijos Olegas toks rūpestingas naminis vyras - tarp lietuvių nerasi. Bet jie ten, Ignalinoje -  kitame pasaulio gale.

Šalimais - tiktai vyresnioji.

Su Liuda ji turėjo bėdų nuo pat gimimo. Pradėjo gimdyti ketvirtadienio vakarą, o pagimdė paryčiais į pirmadienį.

Tą sunkų kelią mena Liudos sapnai. Tarsi būtų kokia speleologė ir landytų po urvus. Urvai siauri, vietos visai mažai, tamsu, pabaigos nematyti, oras tuoj baigsis... Ji uždus, aišku, uždus.

Ak! Pagaliau gurkšnis...

Pavyko pabusti. Ne, gimti... Šviesus stačiakampis - tai langas. Su tamsa išsisklaido ir siaubas. Jokių urvų, jokio pavojaus, ji guli lovoje, savo bute Vaidaugų gatvėje. Dar keltis anksti - paskaitos apie dešimtą. Repeticijos bus po pietų. Viskas tvarkoj, bet ji pavargo gimti ir gimti.

Benešiojant Liudą, motiną buvo suėmęs siutas. Jai ir į darbą eiti, ir žiūrėti namus, ir vaiką nešioti pilve, o jis? Girtas ir girtas, parsivelka apie vidurnaktį. Ar toks turi būti vyras, ar šitoks gyvenimas?

Na, buvo toks laikas, kai tėvas užgėrė, o motinai tapo sunku.

Ji pradėjo šnekėti:

- Jei gimtų dukra, kad tik nenorėtų vyro! Kad tik su niekuo!..

Taip ji kalbėjo, kalbėjo, linkėjo, maldaute maldavo.

- Kam tu rašaisi tą kvailą istoriją? - sako man Liuda. - Nori taip paprastai atsakyti, kodėl palikau senmergė?

Na, kaip čia pasakius... Kur kas įdomiau tas sapnas, tie amžinieji gimimai, kurie ją kamavo daugybę mėtų. Ir čia, namuose, ir ten, mieste.

Pagaliau sapnas pasibaigė. Praėjo kaip sloga, išsiplaikstė kaip rūkas.  Jau gyveno čia, namuose, vieną gyvenimą, kai pastebėjo: urvai nesisapnuoja!

Amžinasis gimimas pasibaigė.

Sapnas kaip užduotis

Ji ir anksčiau parvažiuodavo. Ūkyje tvarkėsi dviese su motina. Tėvas jau kada miręs...

Ne, tai nebuvo idilija. Kur tau - idilija!.. Pradeda grėbti šieną - Liuda nueina į kitą pievos galą. Ravi daržą - ji pasiima savo vagą ir atsisėda kitame daržo gale.

- Ko tu menori su manimi? - pyksta mama. - Ko tu manęs nemėgsti?

Na, taip nėra, kad ji nemėgtų mamos. Bet ji nori būti ten, kitame lauko gale.

Kodėl ji nesupranta?

Dola - mylimiausias paveikslas, kurį ji suvaidino. Gal tai ne vaidmuo - truputėlį daugiau.

Dola paliko visuomenę ir įsikėlė gyventi į medį. Ją lankė tik senas teisėjas, medžiotojas ir tokia negrė. O minia liko tenai, apačioje ir visomis jėgomis stengėsi susigrąžinti paklydėlę.

Dola medyje gyveno kaip medis.

Tas didelis Liudos pažįstamas medis, kuris auga tenai, vidury plataus geltono lauko. Brendi, brendi iki jo. Taip toli bristi. Atbrendi - nieko daugiau, tik tas medis ir didžiulis akmuo po juo.

Akmuo - kas tai galėtų būti per simbolis?

- Iš kur aš žinau? - sako Liuda. - Akmuo, tai akmuo...

Tas sapnas nebuvo sunkus. Kai nekamavo urviniai košmarai, medžio sapnas lankydavo Liudą. Toks labai aiškus ir paprastas, tarsi gyvenimas. Žmogus gyvena vienas kaip medis...

Jos mama gyveno truputį kitaip. Mokykloje buvo apsupta būrio vaikų, išėjo dirbti į biblioteką - ir ten vis ateidavo žmonės.  Kaime ir šiandien daugelis mena: buvo šauni moteriškė, su ja taip pabendraudavom!

Jai gyventi reiškė bendrauti.

- Ko tu lendi į kampą? - klausdavo Liudos.

Ji nesuprato, kokia ten, kamputyje, yra paslaptis. Liudos dienoraštis. Niekas nematė ir nematys. Kai užaugs, baigs mokyklą, ji bus rašytoja. Turės psiaudonimą. Ji vadinsis Viena. O kai numirs, ant jos kapo bus pastatytas akmuo, tame akmeny - nei vardo, nei pavardės, nieko daugiau, tik psiaudonimas: Viena.

Gal tas pats akmuo po didžiuoju medžiu vidury lauko?..

Geras sapnas, bet išnyko ir jis. Kai sugrįžo iš miesto, daugiau nesapnuoja.

O kam besapnuoti?

Pamiršti sentimentai

Iš kiemo pareina baltaplaukis Maradona, iš paskos partipena trumpakojis Mikas. Mikas praalkęs - kelias dienas kažkur valkatavo. Užmeta akį į svečią, bet pirma ištuštins indelį, kuris bėga nuo jo per aslą.

Jie abu - muzikalūs šunys.

Kai Liuda virtuvėj užplėčia akordeonu, jie labai susijaudina ir pradeda staugti.

- Ilgai negroju - jų proteliui gali pakenkti...

Šunys ne žmonės - jie gyvena jausmais. Pyksta, šokinėja iš džiaugsmo.

Ir liūdi, žnoma. Šunų liūdesys neapsakomas. Kaip ir klausa.

Jeigu ne kabareto orkestrėlio vadovės vaidmuo Žano Anujo "Orkestre", ji nebūtų įtarusi apie savo muzikinius gebėjimus. Na, ji žinojo, kad moka dainuoti, bet šitaip laisvai, bet kokia kalba, netgi prancūziškai?...

Be tos patirties ji dabar negalėtų dirbti Pagrybio slėje ir su kitomis kamietėmis repetuoti kruvinųjų romansų.

Štai kad ir to:

Lėktuvas smigo staiga į žemę,
Vai vai kokia baisi mirtis!
Krūtinė lūžusi, širdis sudužusi,
O veide šypsena skaidri!

Ar tas kvailystes jos dainuoja rimtai, ar ironiškai?

- Aišku, rimtai! - sako Liuda. - O ironija tegu atsiranda iš tavo požiūrio.

Kiek pagalvojusi ji priduria:

- Be to, tai visai ne kvailystės. Sentimentalumas - dar ne kvailybė. Kai vienoje vietoje trūksta jausmų, kitoje galima truputėlį perdėti.  Taip atsiranda balansas. Žmonės pernelyg įsijaučia į labai rimtą, racionalų gyvenimą, todėl pasiilgsta kruvinųjų romansų.

Kiti besiklausydami netgi pravirksta.

Susigraudinęs žmogus bent trumpam pamiršta begalinius savo planus ir neaprėpiamus siekius. Daugelis tiki, kad gyventi - tai siekti, kovoti, įgyti, turėti, laimėti... Ateina laikas, kai visko yra, o namai staiga ištuštėja.

Ką ji pati suprato iš savo klajonių, žygių ir siekių?

- Aš supratau - negaliu kankinti savo šunų, - sako ji keistą motyvą.

Po motinos mirties ji dar važinėjo į Klaipėda, o Hermesas pradėjo graužti duris. Ne dėl to, kad būtų peralkęs - kaimynai palakindavo. Baužis, kurio dabar nebėra, slampinėjo tarsi nublūdęs.

Abu šunis liūdesys būtų pribaigęs.

Kokio dar reikia motyvo?

Dabar ji čia, ir šunys laimingi. Beje, ne tik šunys... Čia yra ir katinų. Vienu metu turėjo keturiolika. Antai dabar vienas sėdi prie durų ir snaudžia. Nekreipia dėmesio į šunis, bet jei pritrūks šilumos, nueis ir atsiguls ant bet kurio. Šunys tokie minkti, švelnūs, draugiški, jų kailiniai purūs...

Sakote, katės ir šunys - amžini priešai?

Nesąmonė!

Tokia pat durnystė, kaip ir žmogaus pašaukimas kovoti, siekti ir nenurimti.

Iš tiesų žmogaus pašaukimas būti laimingu.

Apie ką mes kalbėjom? Apie jausmus ar apie laimėjimus?

Miestas ir prigimtis

Liudos namuose tiek daiktų, kad netelpa man galvoje. Ratelio ratas, svogūnų kasa, medžio šaka tarsi gyvatė, sulūžęs kryželis, berankis dievukas, žibalinė lempa... Daugybė reikšmingų smulkmenų.

Kada nors ji darys reviziją. Būtinai užlips ant aukšto ir  tarp senų rakandų susiras tą knygą. Ji neprisimena autoriaus. Kažkoks amerikiečių fantastas. Bet knygą mena gerai. Tai knyga apie miestą.

Fantastinis miestas, bet iš tiesų labai realus. Toks tarsi negyvas padaras, įsimetęs į žalią, gyvą planetą lyg parazitas. Žmonės mieste - kaip skuzdės po stiklo gaubtu, jie gyvena visai kitaip, nei tie, kurie laisvėje. Jie stato namus, tiesia gatves, didina miestą, kuris auga, pučiasi, ryja viską aplink ir pačius žmones. Žmonės galėtų pabėgti, bet nebėga nė vienas - jie nebemoka gyventi kitaip, natūraliai, pagal savo prigimtį.... Jie pasilieka, stato toliau, kovoja, naikina save.

Fantastinis vaizdinys ją lydėjo kaip sapnas. Beveik visą gyvenimą...

Neseniai ji buvo Klaipėdoj - savo mieste.

Kai pabėgo iš jos, manė - visai nenutrauks ryšių. Juk turi mašiną - važinės į spektaklius, koncertus... Kaip ji be dvasinio peno?

Ji važiavo rečiau ir rečiau. Pasirodo, badu ir be to nenumirsi!

Dabar pasitaikė proga. Juk į sceną užlips dukterėčia. Silvijos duktė Ona Kolonovaitė - jaunutė žvaigždė, bet po truputį kyla. Muzikos akademojoje pramoko operinio dainavimo, į Klaipėdą atvyksta su Vilniaus "Domino" teatru ir atveža Giedriaus Kuprevičiaus "Ugnies medžioklę su varovais". Klaipėdos koncertų salėje ji dainuos pagrindinį Monikos vaidmenį.

Liudai buvo svarbu ir tai, kad susitiks su savo senais draugais ir pažįstamais. Taip ji tikėjosi...

Nesutiko nė vieno. Ėjo ir ėjo į salę gerai apsirengę žmonės, kaip jai atrodė, tokie pasitempę biurų ir bankų darbuotojai. Ir nė vieno iš to kultūrinio sluoksnio...

Matyt, keičiasi mados.

Ar ji užsuko į savo namus?

Kokius namus? Ak taip, į aną butą!.. Dabar ten gyvena nuomininkai. Nuomą sumoka. Kam jiems trukdyti?

Jeigu reikia nakvynės - juk turi draugų. O į butą... Kam jai anas, truputį netikras gyvenimas?

Kelias ten ir atgal

O kai blaškėsi, kur ji laiko praleido daugiau - čia ar tenai?

Ketvirtadienio vakarą ji parvažiuodavo, penktadienį rytą išvykdavo. Iždonai - šalia autostrados, pasiekti Klaipėdą labai patogu. Paskui dar nusipirko mašiną...

Jeigu skaičiuosime tik dienas, išeis apylygiai. Trys čia, keturios ten.

O jei pridėsim naktis?

Štai ilgas kelias pro Skuburkalnį. Akmeną. Ji eina ir eina. Kur? Tenai, ant didelio kalno, švyti jos Kaltinėnai. Iš tiesų miestelis yra gilioje dauboje, kažkada tyvuliaviusio ežero pačiame dugne, bet sapne viskas kitaip.

Miestelis gražus kaip sapne, bet niekaip negali prieiti.

Kitą naktį kelias tas pats. Tik dabar jis veda nuo Kaltinėnų. Liuda turi grįžti namo, į savo Iždonus. Kažkur vidury kelio pasiveja sunkvežimis. Kabinoje - tėvas. Iš tiesų jis miręs, bet visai nekeista, kad pavijo ir klausia:

- Kur tu eini?

Kur ji dar eis? Aišku, namo! Bet ir tėvas negali parvežti...

Kiek ji taip vaikščios?

Šiandien kaimynai sako, kad ji žengė logišką žingsnį. Motina mirė, sesuo gyvena su tuo Olegu kažkur Ignalinoje. Kam tu paliksi namus? Parduosi? Ir žemę, kurios ji turi keliasdešimt hektarų, nemažą mišką?.. Ką gausi už tokį turtą - juk ašaras!..

Kaimynai remiasi kogika: protingiau aną butą užleisti kitiems, o tėviškės nei parduoti, nei išnuomoti - pasilikti sau.

Logika - dar ne viskas. Aplie Liudos sapnus jie nieko nežino.

Kiek ji keliaus tuo keliu pro Skuburlę ir Akmeną?

Pagaliau nebereikia. Dabar, kai grįžo į savo namus, jos naktinės klajonės pasibaigė.

Pagaliau sapnai ne benamiai.

Būti laimingai - tai ir yra pasiekimas. Kiti gal turi iškart, dovanai, o ji apėjo didelį ratą.

Laikas pakurti ugnį.