Tokio išgąsčio Birutė Žukienė dar neturėjo. Vos tik vyrai išvažiavo į dirbtuves taisyti traktoriaus, troboje pasigirdo stiprus pyškesys. Birutė yra mačiusi gaisrą ir tą garsą pažįsta. Taip šaudo įkaitęs šiferis. Skaudančia nugara šiaip taip išėjo į kiemą, žiūri - tikrai!.. Šaudo vasarnamio stogas. Nuo jo iki daržinės - pusantro metro, ne daugiau. Šalia jų daržinės - kaimynų vasarnamis ir daržinė, o vėjas ugnį neša kaip tik į tą pusę. Kai apima baimė, atrodo - minutė kita, ir visas Gineikių kaimas nurūks dūmais.

Kada  išgirdau šitą istoriją, man pasišiaušė plaukai. Juk manęs galėjo nebūti! Nei manęs, nei brolio, nei seserų. Būtų sušaudę vokiečiai mamą - nė vienas nebūtume gimę.

Visą gyvenimą ji gyveno tyliai, viena ravėdama lysves ar skusdama bulves, o dabar visi užsimanė su ja nusifotografuoti.