Kaltinėniškis ryšių veteranas Vytautas Kaminskis rado daržinėje senas nages ir ryšių monterio diržą. Nagės ir diržas - tai visa įranga, kuri reikalinga įlipti į medinį stulpą. O kur rasti stulpą? Vytautas purto galvą - nei Kaltinėnuose, nei visame rajone, o gal ir visoje Lietuvoje ryšių linijų stulpo tikriausiai nerasim. Ryšių linijos užkastos žemėje, bet ir tos pamažu eina iš mados - jas keičia mobilieji telefonai. Progresas pasiuto lėkti taip greitai, kad jau sunkiai randi ženklų, nuo kurių prasidėjo viskas. Šiandien sunku patikėti, kad tada, kai Vytautas tapo monteriu, miestelis turėjo tiktai 16 telefonų, kurie veikė tik dieną.

 

Darbas visai savaitei

- Kažko pasunkėjo ir nagės, ir diržas, - stebisi Vytautas. O kažkada taip lengva būdavo lipti į stulpą! Viens du - ir viršuje.

Prieš keletą metų Liepų gatvėje jis sutiko žmogų - tokį visai nepažįstamą, bet tarsi matytą. Tas žmogus irgi įsižiūrėjo Vytautą.

- Ar tik ne Vytas? Ar ne Kaminskis?..

Dabar ir Vytautui galvoj nušvito matytas paveikslas. Ar tik ne Algis, ar ne šoferiukas?

O taip, tai rietaviškis Algis Montrimas. Tiek dienų ir naktų jie praleido kartu! Tai nepamirštama.

Vytautas tada dar tik ėjo penkioliktus. Tėvas užtarė Rietavo ryšių apylinkėje, viršininkai sutiko priimti sezoniniam darbui. Kitas tokio amžiaus paauglys darbui netiktų, bet Vytautą tėvas jau buvo išmokęs laipioti po stulpus. Pirmiausia liepė lipti į pušį, paskui leido į stulpą. Monterio vaikas irgi tegu bus monteris.

Ir štai jis sezoninis darbininkas. Nuo gegužės iki spalio.

Pirmadienį aštuoniomis turi būti Rietavo ryšių apylinkėj. Sėdi ant dviračio - kas tie 38 kilometrai! Žemaičių plentas - kelias kaip reikiant. Tada dar nebuvo asfaltuotas, bet lygus kaip stalas. Rietave palieki dviratį, lipi į šoferiuko Algio vežimą kartu su kitais trimis monteriais. Šoferiukas Algis - tai važnyčiuotojas. Vežime - nagės, diržai, kastuvai, replės ir visa kita reikalinga įranga. Ir lauknešėliai, žinoma. Tarp kitų čia gulė ir Vytauto maisto maišelis. Pusė kilogramo sviesto, pusė kepalo duonos, lašinių gabaliukas. Savaitei užteks.

Savaitei?

- Taip, išsikeldavom visai savaitei taisyti arba tiesti naujų telefono linijų, - sako Vytautas. - Puikūs buvo laikai! Kasdien - vis kitoje vietoje, kas naktį - vis kitoj daržinėj. Juk nakvojom pas žmones. Ne visi norėjo priimti, bet dažniausiai priimdavo. Kiti dar ir paklodę duodavo, sriubos lėkštę įpildavo. Už sriubą mokėdavom kelias kapeikas, bet kiti nė neimdavo. Žmonės gyveno sunkiai, bet mokėjo dalintis. Kas nenorėjo priimti, tai tikriausiai iš baimės. Tuo metu dar buvo dvi valdžios: viena - dieną, kita - naktimis. Nežinai, kas tie svetimi gali būti...

Tuo metu telefoną turėjo tik didesni miesteliai. Nuošalesni kaimai apie tai net nesvajojo. Nueini pas kaimyną - pasišneki. Ir žibalinės lempos, jeigu su stiklu, visai neblogai šviesdavo. Tada taip atrodė.

 

  "Anksčiau mūsų gatvėje visi turėjome štai tokius laidinius telefonus, - sako buvęs Kaltinėnų ryšių monteris Vytautas Kaminskis. - Dabar belikom tik trys, kurie juos turim".

 

Kartais geriau nežinoti

Užduotis rimta. Nėra ryšio su Kražiais. Kodėl? Vytautas turi ištirti. Dabar jis - ne šiaip sau sezoninis darbininkas, dabar jis tikras, etatinis ryšių monteris, jau beveik kaip tėvas. Tėvas Juozas Kaminskis prižiūrėjo magistralinę liniją, kuri ėjo šalia Žemaičių plento, Vytautui kliuvo vietinio ryšio linijos. Tada Kaltinėnai turėjo tiesioginį ryšį su Šilale, Varniais ir Kražiais. Pašto kambariuke buvo nedidelis komutatorius. Prie jo visą dieną budėdavo Angelė Žymantaitė ir sujungdavo pašnekovus pokalbiams. Vakare ji išeidavo į namus, ir miestelis likdavo be telefono, išskyrus tik saugumo būstinę, kurią žmonės vadino stribaityne, ir Vytauto tėvą. Ryšių monteris buvo svarbus asmuo. Jam valdžia visada galėjo paskambinti, ir jis bet kada, ar diena, ar naktis, turėjo lėkti taisyti gedimo. Magistralinė linija - tai tau ne juokas, tai jau strateginis reikalas.

Dabar jau ir Vytautas - svarbus žmogus. Štai skambina jam. Nėra ryšio su Kražiais. Kodėl?

Vytautas šoka ant dviračio. Vietinio ryšio linijos - tegu ir ne ta magistralinė, naktimis jų taisyti nereikia, bet jeigu valdžia pasakė - gedimą turi surasti tuoj pat.

Gedimų būdavo ir juokingų. Sykį atbėga pas tėvą stribai, sako, neveikia jų telefonas. Girdėti jie girdi viską, bet pasakyti nieko negali - aname gale jų negirdėti visai. Nueina tėvas, žiūri - ragelis privemtas. Matyt, ruginės vyrai padaugino...

Vytautas mina link Kražių, apžiūrinėja stulpus. Gal kur laidas nutrūkęs, gal vėjas laidus į krūvą suplakė?

- Pavažiavau galiuką už Pakarčemio ir pačiame rajono paribyje radau penkis gulinčius stulpus, - pasakoja Vytautas. - Tai buvo kažkas nesuprantama. Visi penki stulpai nupjauti pjūklu. Kam jie galėjo kliūti? Einu į tokią pakelės trobą, sakau, gal žmonės matė ką nors? Išbėga į kiemą tokia moteris, pasitinka mane, apsikabina, glosto ir sako: "Vaikeli, nieko aš nežinau, būk geras , nežinok ir tu!" Nesupratau, ką ji čia sako, apsisukau ir nuėjau. O paskui sužinojau, kad ji išgelbėjo mano gyvybę. Praėjo daug metų, jos sūnus papasakojo. Sako, dėkok mano mamai, kad gyvas likai. Stulpus nupjovė miškiniai, jie sėdėjo troboj. Jeigu ne ta moteris, kuri neleido vidun, juos būčiau užklupęs. Iki vakaro būtų palaikę, o naktį lavoną išmetę kur nors į durpyną. Tokie tada buvo žaidimai.

O kam tuos stulpus reikėjo pjauti?

- Matyt, jie darė atseit diversiją, - šypsosi Vytautas. - Ta Kražių linija buvo visai nesvarbi, per Kražius kaltinėniškiai susisiekdavo su Kelme. Toks, sakyčiau, visai buitinis reikalas... Būtų nutraukę ryšį su Varniais - tai jau kas kita! Tada mūsų stribai naktį būtų likę visai be telefono. Bet ir miške, kaip ir stribuose, ne visi buvo gudrūs.

Kitokie ryšiai

Vienas kitas žmogus turėjo radiją. Kaltinėnuose dar nebuvo elektros, bet radijo aparatai veikdavo akumuliatoriais, kuriuos žmonės vadindavo baterijomis.

- Vakarais nueidavau pas tokį draugą pasiklausyti žinių, - prisimena Vytautas. - Sukrentame ant grindų, prikišame ausis ir klausomės "Amerikos balso". Draudžiamos žinios teikdavo viltį. Tai paskutinės Kalėdos, kai gyvenate okupacijoj, per Velykas tikrai būsit laisvi. Jie ateis ir išvaduos. Daug kas tuo patikėjo, labai daug jaunų vyrų... Tokių vyrų žuvo! Išėjo į mišką, negrįžo. Kiti į stribus patraukė.

Kai buvo vaikigalis, jis irgi turėjo reikalų su ginklais. Augo pas dėdę Tauragės rajone, šalia Šešuvio, tai žuvį medžiojo granatomis.

- Įmeti granatą - žuvų negyvų kibirai iškyla. Tik spėk rinkti. Frontas buvo ką tik praėjęs, granatų visur mėtėsi, - prisimena Vytautas.

Mėtėsi ir šautuvų, ir automatų.

- Sykį su pusbroliu Juozu prieštankiniame apkase radome šešis negyvus rusų kareivius. Visi jie gulėjo kraujais paplūdę. Matyt, nukovė snaiperis. Šeši negyvi kareiviai - tai juk šeši šautuvai. Jau turėjau ir automatą, ir šovinių kelias dėžes. Tada visi vaikai turėjo. Slėpdavom, kur išmanydami - tai žolėse, tai šiaudų kūgiuose... Gražu būdavo naktį pašaudyti šviečiančiomis kulkomis. Po vieno tokio šaudymo prisistatė kaimynas Antanas Petraitis, sako, užteks žaidimų, Šakius ant kojų naktį sukėlėte, dabar visus ginklus nešate čia. Mes jau buvom užuodę, kad jis turi reikalų su miško broliais, tai nė nebuvo minties ginčytis. Turėjome nusiginkluoti. Labiausiai man buvo gaila automato. Geras toks visai automatas, bet davė už tai mainais pačiūžas. Pačiūžos - irgi gerai. Rudenį Šešuvis labai patvinsta, laukai tyvuliuoja, o kai patraukia šaltukas - čiuožyklos kelių kilometrų.

Kaimynas pasiųsdavo juos ir pašnipinėti. Ką žmonės šneka apie rusų valdžią ir apie miškinius?

- O žmonės prastai šnekėdavo, - prisimena Vytautas. - ir apie tuos, ir apie anuos. Abi valdžias išlaikyti buvo sunku, kaimas pavargo. Į vaikus paprastai niekas nekreipia dėmesio, prie jų sako, kas tik ateina į galvą, taigi mes buvom visai neblogi šnipai. Tada daug kas šnipinėjo. Ateina naktį miškiniai, bet nežinai, ar jie iš tiesų miško broliai, ar tai ne stribai provokatoriai. Tie irgi mokėjo persirengti. Pažinau kelis stribus, kurie buvo visai nieko žmonės - vienas ėjo iš bado, kitas norėjo išsisukti nuo kariuomenės. Laikas buvo sunkus, žmonės visaip kombinavo.

O Vytautui nebuvo šovusi mintis pasukti ten arba ten?

- Kol augau pas dėdę, buvau dar vaikas, o kai atvykau Kaltinėnus, aš juk tapau ryšininku. Tikru ryšių monteriu, kuris badu nemirs. Kai pažiūriu atgal, alga buvo maža, o kas tada daug uždirbdavo? Kolūkietis už darbą dirsių maišą ant nugaros parsinešdavo, o mums juk mokėjo rubliais. Ne litais, kaip mokėdavo mano tėvui Smetonos laikais, kai jis iš algos galėdavo nusipirkti keturios bekonus. Bet rublis - irgi pinigas.

 

Štai toks Vytautas buvo jaunas. Ši nuotrauka daryta Klaipėdoje, ji turėjo būti siunčiama į Maskvą, kur Vytautas turėjo būti apdovanotas "Raudonosios vėliavos" ordinu. Ordino jis negavo, netiko valdžiai jo giminės, užtat liko graži jaunystės laikų nuotrauka.

 

 

Jis atvedė šviesą

Skambutis iš miestelio malūno. Skambina pats malūno vedėjas Angelinas Slabaševičius. Vytai, užeik, yra reikalas.

- Juk laiko turi, labai nepersidirbi? - klausia malūno vedėjas.

Vytautas tikrai nepersidirbdavo. Komutatorius turėjo 20 numerių, bet miestelyje buvo tik 16 telefonų. Visi - valdžiai ir svarbiausiems žmonėms. Netgi vėliau, kai senojoj mokykloj įtaisė automatinę stotį, tebuvo 80 numerių. Mažai telefonų - gedimų nedaug. Laiko tikrai yra. Bet kodėl tai parūpo malūno vedėjui?

- Darysim miesteliui elektrą! - pasakė jis savo planą. - Kombinatas davė elektros generatorių, varinių laidų, stulpų irgi bus. Bet neturiu monterio...

Vytautas nebuvo elektrikais, bet viskas labai panašu. Telefonas - irgi elektra, nors ir mažesnės įtampos. Sudarė jie tokį biznio planą: malūno vedėjas duoda Vytautui 300 rublių, Vytautas samdo darbininkus, tie kasa duobes, stato stulpus, o Vytautas vedžioja laidus. Iki Kalėdų miestelis bus apšviestas.

- Vos tik pradėjom dirbti - bėgu pas Angeliną, sakau, bankrotas! - prisimena Vytautas. - Žemė jau buvo įšalusi, darbininkai per dieną vos vieną duobę iškasa, neužteks darbams nė trijų, ne penkių šimtų rublių! Angelinas mane ramina: tu tik neskubėk! Pakalbėjo jis su mokyklos direktoriumi, tas atsiuntė mokinių. Tvirti vaikinai, vienuoliktokai, vyrai tikri. Per kelias dienas visas duobes iškasė ir nė rublio neprašo. Jiems kad tik nereiktų eiti į pamokas! Jau viskas, atrodo, gerai, visus stulpus pastatėm, beliko ištempti laidus ir paleisti elektrą. Bet sužinojo mano valdžia. Kokį ten velnią darai? Kokias ten chaltūras darbo metu pradėjai? Na taip, vedžioti elektrą nebuvo ryšių monterio darbas, tai buvo visai nelegalu.

Vėl bėga Vytautas pas malūno vedėją. Nebegaliu, sako, mano valdžia uždraudė tas chaltūras. Angelinas ir vėl: tu tik neskubėk!

- Tai buvo nepaprastai apsukrus žmogus. Pasikvietė jis mano vadovą, Varnių ryšių vedėją, pastatė degtinės butelį, padėjo ant stalo rūkytą kumpį - kiek nori, tiek atsipjauk, kiek turi sveikatos, tiek gerk. Kada mano šefas užgėrė, aš jam į švarko kišenę įkišau 100 rublių banknotą. O Angelinas tiktai vaišino ir suko jam galvą. Gerai susuko - ryšių vadovas ne tik nebedraudė dirbti, bet dar ir varinių laidų davė, taigi dabar turėjome kaip nuvesti elektrą kiekvienam žmogui į trobą. Pusę metų po to aš vis premijas gaudavau. Už gerą darbą ir už tuos šimtą rublių, - juokiasi Vytautas.

Pagaliau - ilgai lauktoji minutė. Angelinas litavimo lempa įkaitina dyzelio galvą iki raudonumo, malūno darbininkai ima rankomis sukti smagratį. Dyzelis ima pyškėti ir čiaudėti, pagaliau pradeda pūkuoti kaip garvežys. Vyrai užmeta diržą ant rato, ratas įsuka generatorių. Neįtikėtina! Atrodo, visas miestelis nušvito.

Bet ne, ne visas. Elektra ėjo tik viena didžiąja gatve per visą miestelį, gatvei apšviesti buvo pakabintos trys lempos. Kiekvienas žmogus savo troboj galėjo įsijungti tik vieną elektros lemputę, ne galingesnę, kaip 100 vatų. Bet koks tai buvo stebuklas!

Vytautas sako:

- Tai buvo nuostabūs laikai. Gaila, neįsiminiau datos. Tai buvo 1954 arba 1955 metai. Bet nepamiršiu to džiaugsmo, kuris ištikdavo žmogų, kai jis savo troboj pirmą sykį išvysdavo šitokią šviesą.

 

Kai V. Kaminskis baigė ryšių monterio darbą, Kaltinėnų automatinė telefonų stotis, įsikūrusi ūkio kontoroje, jau turėjo 1200 numerių. Tas kambarys, kur stovėjo didžiulės spintos, dabar užrakintas ir tuščias. O visa automatika dabar telpa vienoje dėžėje, kuri stovi Varnių gatvėje. "Neįtikėtinas progresas", - stebisi ryšių veteranas.

Apybraiža rašyta 2014 m. Šiemet sausio 22 d. Vytautas palaidotas Kaltinėnų kapinėse.