Aistros dėl klimato atšilimo gali atvėsti

Kategorijos: 

Tokią šaltą vėjuotą žiemą mums vis sunkiau apmokėti šildymo sąskaitas, o gerbiamiems politikams - daug painiau kalbėti apie klimato atšilimą. Pačioje žiemos pradžioje subiro Kopenhagos konferencija, o dabar jau ima svyruoti ir pats tikėjimas klimato tyrinėtoju išpranašauta apokalipse.

Gali būti, dar viena pasaulio pabaiga - šuniui ant uodegos.

Visuotinis tikėjimas klimato atšilimu jau seniai tapo didžiosios politikos dalimi, bet išganingoji Kopenhagos konferencija žlugo ne dėl tokio tikėjimo stygiuas, o dėl žemiškesnių politinių nesutarimų. Europos ir viso pasaulio galingieji, sumąstę Kopenhagoje gelbėti pasaulį nuo neišvengiamos pabaigos, buvo pasiryžę prispausti besivystančias šalis, kad tos sumažintų pramonės keliamą oro taršą.

Pasižadėjimas sumažinti oro taršą toms šalims reikštų ne tik papildomas išlaidas įmonių rekonstrukcijai, bet ir neišvengiamą gamybos mažinimą. Žinoma, ir Europos, ir Amerikos korporacijoms būtų be galo patogu vardan “žmonijos išlikimo” paspausti “besivystančius” konkurentus, kurie vis įžūliau kelias galvas ir taikosi atsikąsti vis didesnę pasaulinės rinkos dalį.

Tačiau tokiu atveju, spaudžiant mažuosius, bent šiokį tokį pavyzdį turėtų parodyti ir pačios didžiausios teršėjos - Jungtinė Amerikos Valstijos. Jos, žinoma, būtų nieko prieš spūstelti “besivystančius”, bet pačios veržtis diržus - tai jau nė už ką! Vadinasi, spaudžiant mažuosius ir paliekant JAV laisvas rankas, jėgų persvara dar labiau pakryps užjūrio imperijos labui. Tokia įvykių eiga nesužavėjo Kinijos, ir ji pasinaudojo veto teise.

Didieji grįžo iš Kopenhagos kaip grobą pūtę.

O tuo metu, kai pasaulio gelbėtojų konferencija vis labiau klimpo į neišvengiamus politinius prieštaravimus, viso pasaulio interneto tinklais jau plito iš vienos itin garbingos mokslo įstaigos pavogta informacija, kelianti rimtų abejonių ir pačiais gelbėtojais, ir pačia švenčiausia globaliosios politikos dalimi, o būtent - visuotiniu tikėjimu klimato atšilimu. Nors šį tikėjimą intensyviai palaikanti oficialioji pasaulio žiniasklaida kaip įmanydama stengėsi nutylėti labai nepatogų faktą, jis visgi palietė tam tikrą visuomenės dalį ir sukėlė aštrių diskusijų mokslo pasaulyje.

O buvo taip. Kažkas, dar neaišku - kas, įsilaužė į Rytų Anglijos universiteto serverius, kuriuose saugomi Klimato tyrimų padalinio (Climatic Research Unit, toliau - CRU) dokumentai ir mokslininkų žinutės, kuriomis šie bendravo tarpusaviu ir aptarinėjo klimato kaitos tyrinėjimo reikalus. Iki Pasaulinės klimato kaitos konferencijos (COP15) Kopenhagoje likus mažiau nei mėnesiui, lapkričio 19 dieną, visi tie laiškai ir nepaprastai svarbūs dokumentai buvo paviešinti ir ėmė plisti nesuvaldomais interneto kanalais.

Paskelbtuose laiškuose mokslininkai tariasi, kaip pakreipti tyrimų duomenimis, pakeisti mokslinių tyrimų rezultatus ir gauti norimas išvadas. Jeigu duomenys “nepatogūs” ir nepatvirtina klimato šiltėjimo išvados, jie turi būti ignoruojami arba slepiami.

Paviešintose mokslininkų iš CRU žinutėse jo vadovas dr. Philas Jonesas nedviprasmiškai siūlo kolegoms išmesti iš tyrimų duomenis, kurie verčia abejoti žmogaus įtaka klimato pokyčiams.

Kanados klimato statistikas Steve’as McIntyre’as, išanalizavęs tūkstančius paviešintų žinučių, sako, kad jų turinys kelia rimtą nerimą. Elektroniniuose laiškuose siūloma manipuliuoti duomenimis ne tik CRU, bet ir Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) vardu.

CRU laikosi nuostatos (ji oficialiai pripažįstama visame pasaulyje ir yra tapusi visuotiniu tikėjimu), kad Žemės temperatūra šiuo metu yra aukščiausia per 1300 metų, kad tai nėra ciklinis, natūralus, bet žmonių veiklos sukeltas pasikeitimas.

Pats faktas, kad klimatas yra tiek pašiltėjęs, kelia rimtų abejonių ir mokslo sluoksniuose. Davidas Rindas, iš JAV kosmoso agentūros NASA, sakė, kad „panašu, jog maždaug tūkstantieji mūsų eros metai buvo tokie pat šilti, kaip ir dabar”.

Nėra taip paprasta nustatyti, kokia oro temperatūra buvo prieš tūkstantį metų. Gabrielis Fahrenheitas termometro neišrado iki 1724 metų, todėl mokslininkai, kurie nori rekonstruoti ankstesnę klimato istoriją, turi naudotis duomenimis, gaunamais iš ledynų šerdies, medžių rievių ir metų laikų trukmės kitimų tyrimų. Tačiau šie tyrimai taip pat nėra tikslūs ir vienodi. Kai kurių medžių rievės įrodo 350 metų trukusį „viduramžių atšilimo periodą”, kuris prasidėjo maždaug 1000 metais. Tačiau kitos tai paneigia.

1999 metų rugsėjo mėnesį Ph.Jonesas, susirašinėdamas su kolega Michaelu Mannu iš Pensilvanijos universiteto, diskutavo, kuriuos medžių rievių rezultatus naudoti. Jie naudojo spaudimą prieš Keithą Briffą, kuris atliko rievių tyrimą. Jis pasakoja: „Žinojau, kad iš manęs norima, jog pateikčiau „švarius” įrodymus apie „beprecedentinį atšilimą per tūkstančius metų”. Tačiau iš tiesų kai kurie įrodymai rodė, kad toks atšilimas buvo prieš tūkstantį metų.”

Nors mums lyg ir “savaime aišku”, kokia atmosferos temperatūra dabar, tačiau iš šį faktą nustatyti yra labai sudėtinga - tenka surinkti ir apibendrinti visame pasaulyje išsidėsčiusių metereologijos stočių duomenis. Tačiau, kilus „Klimatgeisto” skandalui, paaiškėjo, kad apibendrinant buvo atmesti tūkstančių stočių pateikti duomenys - kaip tik tie, kurie prieštaravo klimato atšilimo dogmai. Oficialus pasiaiškinimas yra toks: tūkstančiai stočių pakeitė savo vietą ir technologijas, todėl duomenis teko sureguliuoti. Tačiau kaip tik po šitokio “sureguliavimo” buvo padaryta visą pasaulį nugąsdinusi išvada: XX amžiuje klimatas katastrofiškai kaista!

Po „Klimatgeisto” skandalo Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė grupė klimato kaitos klausimais (IPCC) ėmėsi tirti, ar nebuvo manipuliuojama klimato kaitos situacijos duomenimis. Nežiūrint į tai, kaip pasibaigs formalus tyrimas, paviešinti duomenys sukėlė rimtų abejonių klimato tyrinėjimų skaidrumu ir bešališkumu. Mokslas, siekiantis įrodyti iš anksto nustatytas dogmas, darosi panašus nebe į mokslą, bet į teologiją ar propagandos ruporą.

Naivu būtų manyti, kad tai daroma vien tik dėl noro pagarsėti ar gauti Nobelio premiją. Kai tik klimato atšilimo dogmą pasičiupo didieji pasaulio politikai ir pačioms galingiausioms korporacijoms priklausančios televizijos kompanijos bei kitos informacijos priemonės, tai neišvengiamai tapo globaliosios politikos dalimi bei naujuoju tikėjimu. Šiandien netikėti klimato atšilimu yra taip pat eretiška, kaip Viduramžiais netikėti raganomis ar po mirties mažatikių laukiančiais verdančios smalos katilais. Baimė yra pats geriausias botagas valdyti didžiulėms masėms, nukreipti jas tam tikra linkme, išspausti iš jų kuo didžiausios naudos.

Kur mus pasaulio valdovai nukreips, jeigu iš baimės tapsim paklusnūs? Galimybių jiems atsiras labai daug. Tai gali būti ir globalieji mokesčiai “pasauliui gelbėti”, ir iš mūsų visų kišenių finansuojami beprotiškiausi projektai, tokie kaip pasaulio ledynų dangstymas aliuminio folija arba gigantiškų veidrodžių kėlimas į kosmosą, arba atmosferos aušinimas superšaldytuvais… Vadinamasis “išlikimo klausimas” gali būti puikiausias pretekstas prispausti mažiau paklusnias tautas ir įvesti “tvirtesnę” pasaulio tvarką. Matysim.

Antra vertus, globalistų planai visą pasaulį paversti kelių bankų valdomu dideliu kaimu ar pasidalyti į kelias superimperijas gali ir nepavykti. Šiandien mes susiduriame su jų pastangimis monopuolizuoti informacijos kanalus, užvaldyti mūsų protus ir baimes, tačiau naujos technologijos, tokios kaip internetas, atveria netikėtas galimybes žmonių saviraiškai ir bendradarbiavimui. Vienas vienintelis įsilaužimas į mokslo įstaigos serverius gali pakirsti tikėjimą gerai parengta visuotine dogma.

 

 

 

 

Sprendžiant pagal moterų apatinius, Žemės klimatas iš tiesų šiltėja. Visi kiti įrodymai nėra tokie tvirti.