Einu pas dantistę. O ten, pasirodo, eilė. Pabaiga - kovo pradžioj, geriausiu atveju - vasario pabaigoje.
- Gal skaudamas dantis? - klausia tokia registratorė.
Jei neskaudėtų, kokio velnio čia eičiau?
- Kaip visada... - burba ta. - Eikit prie durų, priims.
Prie durų sėdi keli pažįstami seniai ir keli nepažįstami.
- Tai ko čia pradėjai vaikščioti? - domisi vienas.
- Tai kad patinka, - sakau jam mandagiai. - Labai mėgstu, kai gręžia dantis.
- Dar gerai, kada rauna, - pritaria tas. - Man labiausiai patinka rovimas.
- O man - kai nusprūsta replės, - prisijungia trečias. - Iš antro karto - daug maloniau.
- Ar nebaigsit durnų kalbų? - įsikiša tokia moteris, susiėmusi sau už burnos.
Iš kabineto išeina toks vyrukas. Tylus, sukandęs dantis, o iš burnos kyšo vatos gumulas.
- Bene kankino? - klausia vienas mūsiškių. - Darė ką nors?
- Ne, išgėrėm arbatos, pakalbėjom apie gyvenimą. Ką ten daugiau darys? - vos prataria tas su vata burnoje.
- Dargis!.. - sušunka kažkas pro duris.
- Dabar tau šakės! - ramina naujieji draugai.
Daktarė guodžia, kad dantis pasibaigęs, gydyti jau nebėra ko. Traukti irgi negalima - juk uždegimas, pusė veido sutinę. Štai receptas - pagersi savaitę antibiotikų, paskui žiūrėsim. Tada trauksim velniop!
- Taip greitai išvijo? - prie durų stebisi mano naujieji draugai.
- Nebėra ko gydyti, - pradžiuginu juos. - Sakė, kad nebeverta.
- Mačiau, kad nieko iš tavęs nebus, - pritaria jie. - Pas mus du nuo danties mirė.
- Ar nebaigsit?.. - burba ta susiėmusi burną.
Kieme sutinku pusbrolį Jurgį.
- Iš veido, žiūriu, pasitaisęs, - giria tas. - O kodėl kitas žandas nepapilnėjo?
Eina visi velniop!
Durnių miestelis, sakydavo mano mama.
Ar neteisybė?